Gatvės „drifteris“: uždraustas vaisius visada saldžiausias  (25)

Kontroliuojamas šoninis slydimas, plačiajai auditorijai dar žinomas anglišku „drifto“ pavadinimu, dažnai įvardinamas kaip naujo amžiaus automobilių sportas. Kuomet smarkiai įsibėgėjęs automobilis, naudodamasis inercija staiga pradeda slysti šonu sausa asfalto danga, netgi techninėmis sporto šakomis nesidomintys žiūrovai, matydami tokį vaizdą, pirmą kartą dažnai lieka nustebę ir grožėdamiesi vaizdu neretai nesuvaldo atkarančio apatinio žandikaulio. Pridėkime prie šonu slystančio automobilio vaizdo svylančių padangų kvapą ir nuolatos ties maksimalių sūkių riba veikiančių variklių garsą ir turėsime naujojo amžiaus sportą, kuriame svarbi estetika, o ne sekundės dalys ar pozicija rikiuotėje.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

„Driftingo“ čempionatai šalyje organizuojami ne vienerius metus, todėl natūralu, kad apie tai žino netgi tie, kurie nelabai supranta, kas tai yra. Visgi tokio stiliaus, koks yra dabar kontroliuojamo šoninio slydimo tėvynėje, Japonijoje, istorija prasidėjo miestų gatvėse ir siauruose kalnų keliuose – serpantinuose. Kažkada septintajame dešimtmetyje čia įgūdžius tobulino pirmieji „drifteriai“, dalis iš kurių buvo lenktynininkai, tobulinę sugebėjimus vingiuotuose keliukuose, kol galiausiai pradėję važiuoti ties sukibimo riba posūkiuose pradėdavo eksperimentuoti valdyti automobilį slystantį asfaltu. Įdomu tai, kad gatvės „drifterių“ bendruomenė egzistuoja ir Lietuvoje, tačiau ji yra pogrindinė ir apie save mažai kam leidžia sužinoti.

Kaip pažymėjo vienas iš sostinės gatvėse naktimis automobilį skersai „statančių“ vaikinų, žmonės, kurie tuo užsiima ne vienerius metus, gerai žino, ką daro, o ir automobiliai taip pat yra ruošti specialiai tam. Jis ir gatvės chuliganai, esą, neturi nieko bendro. Anot tapatybės nepanorusio įvardinti vairuotojo, gatvės „driftas“ dažniausiai vyksta vėlai naktį nuošaliose gatvėse arba pasitelkiant pagalbininkus, stebinčius eismą ten, kur net paryčiais galima tikėtis kitų eismo dalyvių. „Blogiausia, kas gali nutikti, tai sulaužyti automobilio pakabą, aplamdyti kėbulą atsitrenkęs į šaligatvį. Per tą laiką, kol esu šioje bendruomenėje nesu girdėjęs, kad būtų įvykęs nors vienas rimtas incidentas, ‒ tvirtina jis. ‒ Stengiamės nekelti mieste chaoso: laukiame, kol gatvės ištuštės, sumažės pėsčiųjų – bet kokią riziką stengiamės sumažinti, kiek įmanoma, nesukeldami pavojaus jokiems kitiems eismo dalyviams.“

Kaip kilo idėja to imtis? Kada pradėjai treniruotis ir koks buvo pirmas tavo automobilis?

Čia kaltas draugas. Susidomėjau, turbūt, jau būdamas 18 metų, kai galingų japoniškų automobilių daug Lietuvoje tuomet dar nebuvo. Jis įsigijo „Toyota“, kuri yra kone pats „drifto“ simbolis, tai – „Corolla AE86“. Modelis buvo visiškai gamyklinis, tačiau jau nuo pat „prigimties“ valdosi išties smagiai. Važiuoklė, atsižvelgiant į tai, kad automobilis yra 1984 metų gimimo – puiki: galiniai varantieji ratai bei plokštelinis diferencialas. Variklis nebuvo labai galingas, vos 1,6 litro, tačiau ant šlapio asfalto dangos pasinaudodamas visais fizikos dėsniais iščiuoždavo „S“ formos posūkius šalia „Akropolio“.

Tada užsikabinau ir aš, o kuomet atsirado galimybė tam „reikalui“ skirti pinigų, už 700 litų įsigijau pačią pigiausią „Ford Sierra“. Šiek tiek aptvarkiau automobilį, pasivirinau, bet tuo metu į rinka „išlindo“ viena iš „driftingo“ čempionato „Sierra“. Nusprendžiau paimti ją, nors man šis automobilis kainavo brangiau, jis jau buvo paruoštas slydimui. Negana to, naujasis pirkinys buvo daug tvarkingesnis už anksčiau turėtą. Treniruotis pradėjau šiuo automobiliu. Iš pradžių važiavau ant sniego uždarose aikštelėse, platesnėse gatvėse, tačiau visuomet „su protu“: kuomet nėra eismo, provėžų, visa danga lygi. Pirmieji „mini incidentai“ ir įvyko aikštelėse. Vėliau pamačiau, kaip viskas valdoma, bei kiek galiu leisti slysti šalia skaudžiai baudžiančių bordiūrų, kokiu greičiu galiu važiuoti ir galiausiai viskas „išsikėlė“ į tas oficialias varžybas. Kad ir kaip bebūtų, gatvėje važiuoti vis vien yra smagiausia.

O toliau sekė „Nissan“ etapas?

Tuo domiuosi jau kokius penkerius-šešerius metus. Būdamas 20-ies jau nusipirkau „Nissan“, nes visuomet tokio norėjau būtent S13. Automobilį norėjau susirinkti savo rankomis, todėl atskirai pirkau kėbulą, variklį ir pakabą. Nežinodami gerai, kaip ir ką reikia daryti su draugais šį „Nissan 200sx“ rinkome visus metus ir galų gale pradėjau važiuoti. Pamažu tobulėdamas pamačiau, kaip iš tikrųjų viskas lengva, kai turi galios, o automobilis yra lengvai valdomas (lyginant su prieš tai turėta „Ford Sierra“).

Pamačiau, ko reikia mašinai ir tuo atžvilgiu „Nissan“ yra labai geras pasirinkimas, nes įvairiausių „atfermarket“ (patobulintų) dalių pasirinkimas yra labai gausus, taigi galima darytis taip, kaip nori – nereikia išradinėti dviračio. Visgi natūralu, jog dažniausiai koją pakiša finansai. Tokiu atveju reikia pasitelkti fantaziją bei įdėti daugiau darbo ir, patikėkite, viskas yra padaroma. Prasideda ratų išsukimo bei pakabos reguliavimas, variklio modifikavimas.

Kuo tave taip traukia „driftingas“ gatvėje?

Uždraustas vaisius visuomet saldžiausias. Šiaip „driftingas“ ir prasidėjo gatvėje, todėl ta dalis šiame sporte išliko. „Driftas“ – tai ne žiedas ir ne ralis. Gatvė tokiam sportui tinka puikiai, Lenkijoje šios varžybos retkarčiais organizuojamos pačiose miestų gatvėse. Tai, be abejo, suteikia „driftui“ žavesio, kurį sukelia grakščiai valdomi automobiliai įprastuose bei nuobodžiuose keliuose. Tačiau be abejonės stengiamės viską daryti „su protu“: apgalvojame, pasirenkame tokias gatves, kuriose pats jauti savo galimybes. Pasižiūrime, kad nesukeltume niekam pavojaus, o jei nematome kas darosi už posūkio – pastatome kitą entuziastą su racija kuris nedelsiant praneša apie nepalankias sąlygas.

Testuodamas automobilį paprastai išvažiuoju vienas arba pasiūlau prisijungti draugams, kurie su savimi turi ir įrankius tam atvejui, jei kažkas įvyktų „ne pagal planą“. Būna nedideli susirinkimai, kuomet kartu važiuoja trys, keturios mašinos, tačiau dažniausiai tie susitikimai yra atsitiktiniai, kuomet pastebimas kitas „drifteris“, važiuojantis gatvėje. Vilniuje, manau, yra apie 50 tam prijaučiančių žmonių, tačiau ne visi jie važiuoja gatvėje, nes tai – pavojinga. Mokydamasis aikštelėje gali susisukt bei padaryt klaidų, tuo tarpu klaida, padaryta gatvėje, gali „kainuoti“ automobilio pakabą, kurios remontas, ar savo, ar nesavo rankomis, yra brangus.

Gatvėje važiuoti yra baisu, nes viena akis turi sekti trajektoriją, antra turi žiūrėti, ar nėra policijos, trečia stebėti, ar aplinkui nėra automobilių. Trasoje viskas vyksta daug paprasčiau, todėl važiuoji taip, kaip gali. Žinoma, iki starto nuolatos kamuoja jaudulys, bet po to, kai pakelia vėliavą visa tai dingsta. Tuomet žiūri, tik kaip čia kuo greičiau, agresyviau bei tiksliau važiuoti. Trasos sudaromos taip, kad ten tiesiog nėra kur „nusirašyti". Apsisukęs išvažiuosi kur nors ant žvyro ar žolės ir sustosi. Nėra jokių bordiūrų, su kuriais kontaktai dažniausiai būna skaudūs. Taigi, savaime suprantama, norint važiuoti gatvėje, tam prireiks daugiau drąsos.

Ar nemanote, kad slysdami šonu gatvėse elgiatės chuliganiškai?

Ne, aš nepavadinčiau to chuliganišku vairavimu. Jei tai būtų daroma eisme tarp kitų automobilių, tada taip, nes kiltų pavojus aplinkiniams žmonėms, tačiau mes taip nesielgiame. Nekalbu apie tuos, kurie renginyje pamatę kaip patyrę „drifteriai“ valdo savo mašinas, neturėdami tam atsidavimo, nei supratimo, kaip tai daroma, perka patį pigiausią, netvarkingą automobilį su galiniais varančiaisiais ratais ir lekia mėginti atkartoti tai gatvėse. Tie, kurie važiuoja rimtai ir supranta „driftą“ tokį, koks jis yra, tikrai nerizikuoja kitų žmonių sveikata.

Aš nemanau, kad automobilių sportui atsidavęs entuziastas, vedamas sveiko proto galėtų padaryti kažką labai negero. Blogiausia, kas gali nutikti intuityviam vairuotojui – dėl klaidų gali lūžti technika. Reikia nepamiršti ir to, jog yra kartelė, kiek vairuotojas jaučia savo automobilį, kokiame kelyje ir kokiu greičiu mano, kad gali važiuoti. Jei jam baisu, vadinasi, neverta, nes greičiausiai jis pats jaučia, kad nepageidaujamoje situacijoje nesureaguos laiku, pasimes, išsigąs.

Nuolatos treniruojantis ta kartelė pamažu kyla, tačiau kaip mes sakome: „lipame laiptais, o kylame liftu“, kitaip tariant, vairuotojas progresuoja iš lėto. Važiuojame dažniausiai naktį, ten, kur nėra kitų automobilių ir žmonių, ten, kur platu. Kartais renkamės ir užmiestį. Kai sėdint prie vairo vairuotojas vadovaujasi sveiku protu, savo sugebėjimais bei žino savo galimybių ribas, rizika sukelti pavojingą situaciją yra daug mažesnė, nei paslysti ir pargriūti, einant apsnigtu šaligatviu.

Taigi nuo gatvės chuliganų „drifteriai“ visiškai atsiriboja?

Chuliganai – vairuotojai, galintys įsigyti paprastą automobilį, tačiau tuo pačiu galvojantys, kad su juo gali daryti, ką nori. Galiausiai paaiškėja, kad valdomai slysti šonu nėra paprasta – tam reikia ilgai mokytis, po truputį tobulinti savo įgūdžius. „Drifterį“, net neįvertinus įvairių aplinkybių, laikyti kelių ereliu ar chuliganu yra nekorektiška. Juk visi jie savo automobilius valdo bei išmano daug geriau nei įprastas vairuotojas, kuriam mašina – tai tik transporto priemonė, skirta nusigauti iš taško A į tašką B. Visi entuziazmo kupini vairuotojai, mėgstantys savo automobilius bei besirūpinantys jais vardan geresnio valdymo, malonumo, juos tobulina, modifikuoja, o jei ir retkarčiais „išlenda paslidinėti“ į gatvę, daro tai su protu.

Kaip paprastai vyksta tie naktiniai išvažiavimai?

Susitariu su pora draugų kurį nors laisvą vakarą ar ramesnę naktį ir tuo atveju, kai mašinos paruoštos – važiuojame. Šiaip tuos automobilius retai pamatysite gatvėje, kadangi kasdienai jie – nepatogūs, neekonomiški ir t.t., tai yra tarsi didelis kartingas. Net ir įprastose gatvėse tenka pasipurtyti, reikia rinktis lygesnį maršrutą. Tarp varžybų ar oficialių treniruočių automobiliui paprastai yra kažkas daroma. Jeigu kuri nors mašina jau yra daugiau išbaigta, pasitaiko, kad prieš renginius ji išrieda į gatves. Tačiau mieste „slystančių“ tiksliai, atsargiai bei korektiškai nėra daug.

Ar daug teko investuoti į dabartinį savo automobilį?

Mano automobilis, viską susumavus šiuo metu kainuotų apie 13-14 tūkst. litų, įskaičiuojant dabartinio, naujo variklio kainą. Yra ir automobilių, kurių paruošimas kainuoja „bent“ po 30 – 40 tūkst. litų ar dar brangiau. Pagal savo poreikius stengiuosi viską pasidaryti pats, kad tas automobilis važiuotų kuo geriau, būtų lengviau nuspėjamas. Daugiausiai pinigų, neabejotinai reikalauja variklis, o norint važiuot gerai, investuoti tenka tikrai nemažai.

Vien darbinis tūris daug ką reiškia, nes tarkime iš standartinio „Nissan 200sx“ (S13) 1,8 litro variklio gali išspausti tiek pat, kaip ir iš 2,0 litrų motoro su ta pačia turbina, bet tuomet jis bus silpnesnis esant žemiems sūkiams. Vadinasi, norint išlaikyti slydimą kai kuriais atvejais gali tekti „spirti“ per sankabos pedalą, tačiau tokia vairavimo technika labai gerai ūgdo vairuotoją. Tai – lyg savotiška kova su „turbo duobe“: automobilis, veikiant visiems fizikos dėsniams bando sukibti, o vairuotojas, to nenorėdamas stengiasi ir toliau jį provokuoti slydimui.

Galbūt tai ir skamba, kaip koks chuliganizmas, tačiau yra ir kita šio medalio pusė: juk neretai tokias situacijas patekę nepatyrę vairuotojai padaro avarijas, nes nežino kaip tam tikromis sąlygomis valdosi jų automobilis. Turint daugiau galios, savaime suprantama, yra lengviau: nuspaudei akceleratorių ir prasuko ratus, atleidai – galas jau „kimba“, tiesinasi.

Ar teko turėti problemų su policija?

Mane už šoninį slydimą pareigūnai sustabdė tris kartus, tačiau norite tikėkite, norite ne, visus kartus paleido. Už tai jiems nuoširdžiai dėkoju. Aišku, tenka pakalbėti ilgokai, tačiau galbūt man pasisekė, kad pasitaikė geri žmonės, suprantantys jaunus, entuziastingus vairuotojus, turinčius svarių argumentų saugumo klausimais. Manau, kad sostinės policininkai – geri žmonės. Jie apžiūrėjo automobilį, pamatė kad jis tam ruoštas, tvarkingas ir tuo viskas baigėsi. Rimtų nuobaudų neturiu.

Kiek „drifterių“ iš gatvės pereina į oficialias varžybas?

Tai – progresuojantis dalykas. Kasmet, tikriausiai, užaugus ar subrendus naujai entuziastingų vairuotojų kartai, kai kurie pasirenka aikšteles, kur rizikos faktorius, lyginant su miestu, yra išties juokingas. Ten yra daug vietos, o ir padarius klaidą, tikėtina, kad tau nieko nenutiks. Trasą turime vieną, Kaune, tačiau norint važiuoti Kačerginės Nemuno žiede, reikia ne tik drąsos bei nepriekaištingai paruošto automobilio, o ir labai gerai išlavintų įgūdžių bei refleksų.

Koks, tavo manymu, šiuo metu yra oficialaus „drifto“ čempionato lygis Lietuvoje?

Manau, kad jis nėra žemas. Yra vairuotojų, kurie tikrai gerai vairuoja. Vilniuje turime ir labai patyrusių vairuotojų, kurie važiavo ir užsienio renginiuose. Ne vienas yra užėmęs aukštą poziciją ir bet kuriuo atveju, jų patirtis kyla su lyg kiekvienomis varžybomis. Žinoma, labiausiai mums trūksta įgūdžiams lavinti skirtų trasų. Tai kenkia ir vairuotojų norui tobulėti, ir pačiam „drftingo“ įvaizdžiui Lietuvoje. Kačerginės trasa šoniniam slydimui yra nepritaikyta – posūkiai per greiti bei pernelyg pavojingi ypač automobiliams, turintiems mažai galios.

Galbūt jei turėtumėte vietas, kuriose būtų tinkamos sąlygos treniruotis, mažiau „drifterių“ sutiktumėme gatvėse?

Taip, manau, kad taip ir būtų. Savaime suprantama, jog mažiau žmonių rizikuotų: geriau jau pasirinktų uždarą trasą. Vilniaus ribose važiuoti apskritai nėra kur, išskyrus, galbūt Trakų Dvarkiemio aikštelę, kurioje karts nuo karto vyksta treniruotės. Tačiau šiuo, praktiškai vieninteliu atveju, mašiną gali išmokti valdyti 40 – 50 km/h greičiu.Vilniaus rajone mums labai trūksta specialiai „driftui“ skirtos trasos, kurioje žmonės galėtų treniruotis dieną ir naktį nesukeldami pavojaus sau bei aplinkiniams.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: TV3
TV3
Autoriai: Saulius Rinkevičius
(0)
(0)
(0)

Komentarai (25)