Ar robotai atims iš mūsų darbo vietas?  (17)

Galima ginčytis, kad tai, kas šiuo metu vyksta technikos laboratorijose, prilygsta pramonės revoliucijai ir ateityje apie XX amžiaus pabaigą ir XXI amžiaus pradžią bus rašoma (skaitmeniniuose) istorijos vadovėliuose kaip apie laikotarpį, pakeitusį žmonijos santykį su supančiu pasauliu. Per pramonės revoliuciją mašinos žmogui pridėjo fizinės jėgos, o per dabartinę technikos revoliuciją žmonija susikurs ne tik fizinius, bet ir protinius pagalbininkus.

Pasak MIT (Massachusetts Institute of Technology) mokslininko Andrew McAfee knygos „Race Against the Machine“, robotizuota ateitis atneš daugiau gero nei blogo tiek didelėms kompanijoms, tiek ir visai žmonijos civilizacijai.

Jis mano, kad per ateinančius kelerius metus išvysime skaitmeninės technologijos proveržį ir žmonių sukurti technikos stebuklai diena po dienos taps vis „protingesni“. Beje, keletą pavyzdžių galima paminėti jau ir dabar – pavyzdžiui, „Google“ sukurtą automobilį be vairuotojo arba robotus, naudojamus gelbėjimo darbuose ar karinėse operacijose. Mokslininko nuomone, dabartinė jaunoji karta galės stebėti vis labiau robotizuojamus gamybos procesus, tačiau robotai tikrai dar neatims visų darbo vietų. Technologijoms paspartinus globalios ekonomikos procesus, žmonijai esą liks daugiau laiko svarbesnėms problemoms, tokioms kaip visuotinis klimato atšilimas ar maisto trūkumas, spręsti.

Tačiau ne visi į ateitį žvelgia vien tik pro rožinius akinius. Kitas MIT mokslininkas Davidas Autoras teigia, kad, keičiantis technologijų ir išlaidų santykiui, vienuose sektoriuose mašinos pakeis žmones, o kituose tik palengvins jų darbą ir padidins našumą. Pasak jo, jau dabar galima pastebėti šį dėsningumą – kaip pavyzdžius jis mini suvirinimo aparatus, pakeitusius žmones, ar kompiuterius, registruojančius skrydžiui oro uostuose ir spausdinančius įlaipinimo bilietus. Pirmuoju atveju mašinos pakeitė nekvalifikuotą darbo jėgą, o antruoju padėjo padidinti darbo našumą, nes oro uosto darbuotojams nereikia rūpintis bilietų spausdinimu, todėl daugiau dėmesio gali skirti kitiems dalykams ir geriau reaguoti į netikėtas situacijas, tokias kaip skrydžio vėlavimas ar tvarkaraščių pasikeitimai.

Būtina pažymėti, kad robotai yra sudėtingi ir brangūs techniniai įrenginiai, jų naudojimas ekonomiškai pasiteisina tik tada, kai vyksta masinė gamyba. Tuo puikiai pasinaudojo Japonija, robotizavusi daugelį gamybos procesų ir pradėjusi gaminti santykinai pigius ir aukštos kokybės automobilius, elektronikos prietaisus bei kitas masinio vartojimo prekes, taip įsiverždama į labiausiai technologiškai išsivysčiusių pasaulio valstybių gretas. Tačiau paskutiniais metais, tobulėjant ir pingant kompiuterinei technikai, robotai taip pat pinga ir ima pasiteisinti mažesnės apimties gamybos, taip pat prekybos, transporto, žemės ūkio, aptarnavimo bei kitose srityse (netgi šou versle), kur jie anksčiau beveik nebuvo naudojami. 

Čia galima daryti logišką išvadą, kad darbo vietų, skirtų žmonėms, ateityje neišvengiamai mažės, ir labiausiai jų mažės nekvalifikuotos ir reikalaujančios daug mechaninės jėgos ar rutininio darbo sektoriuje. Tačiau jų daugės sektoriuose, susijusiuose su kūryba (ne tik menine), reikšmingų sprendimų priėmimu, taip pat aukšto lygio aptarnavimo (susijusio su tiesioginiu bendravimu su klientais) bei kitose žmonių, turinčių pakankamą išsilavinimo ir kvalifikacijos lygį, veiklos srityse.

Tendencija investuoti į automatizuotas-robotizuotas gamybos linijas ir taip sutaupyti samdant mažiau darbuotojų ryškėja net ir tradicinėse pigios darbo jėgos šalyse. Kinija, pavyzdžiui, 2011-aisiais industriniams robotams išleido sumą, didesnę nei 33 milijardai litų. Elektronikos milžinė „Foxconn“, „Apple“ korporacijai gaminanti „iPad“ planšetinius kompiuterius, planuoja per artimiausius penkerius–dešimt metų įrengti visiškai robotizuotą gamyklą, o pasauliniu mastu prekyba industriniais robotais 2010–2012 metais išaugo 38 procentais. 

Robotizuotos ir automatizuotos aplinkos toli ieškoti nereikia – užtenka pažvelgti į prekybos centruose įrengtus automatinius kasos aparatus, jau pamažu keičiančius darbuotojus. Tačiau kristi į pesimizmą neverta: kol kas net ir patys tobuliausi robotai ar kompiuteriai negali visiškai pakeisti žmonių ir dirbti jų neprižiūrimi, net ir automatinėms kasoms reikalingi prižiūrintys darbuotojai. Bet, kita vertus, tų prižiūrinčių darbuotojų reikia ne tiek ir daug, ir tai galima iliustruoti JAV pavyzdžiu. Nuo 2001-ųjų šalies bendrasis vidaus produktas išaugo maždaug 20 procentų, tačiau bendras darbo valandų skaičius padidėjo tik 2,8 proc., o naujų darbo vietų – tik 1,9 procento.

Taigi matome dvi tendencijas – mažėjantį darbo jėgos poreikį ir lengvėjančias darbo sąlygas bei didėjantį našumą. Dėl antrosios pozityvumo ginčytis nevertėtų, o pirmoji kelia daugiau rūpesčių. Vienas pasiūlymų (labiau kairiosios pakraipos) yra oficialios darbo savaitės trumpinimas – tarkim, vietoje 40 iki 30 ar net 20 darbo valandų, tačiau paliekant visą darbo užmokestį. Esą korporacijos sugebėtų jį mokėti, nes jos ir taip sutaupo dėl automatizuotos gamybos ir našios produkcijos. 

Kitas, ne toks utopinis, siūlymas būtų laipsniškas darbuotojų persikvalifikavimas ir žvelgimas į darbo rinką globaliu mastu, nes ne visos žmonių veiklos sritys yra automatizuojamos ir robotizuojamos tokiu pačiu greičiu, jų apimtis skirtingose pasaulio šalyse taip pat skiriasi. Todėl kol kas didžiosioms pasaulio korporacijoms, vykdančioms gamybą keliose valstybėse, vis dar labiau apsimoka perkelti gamybą į šalis, kuriose darbo jėga yra pigi, nei visiškai automatizuoti gamybą. Net ir jau minėta „Foxconn“ planuoja automatizuoti tik vieną iš kelių gamyklų. Taip, galima ginčytis, kad vykti iš labiau išsivysčiusios ir didesnį atlyginimą mokančios valstybės į kur kas mažesnius atlyginimus siūlančią besivystančią šalį atrodo keista ir galbūt neapsimoka, tačiau, kita vertus, toje valstybėje ne tik atlyginimai mažesni, bet ir pragyvenimas gerokai pigesnis, todėl asmens gyvenimo lygis drastiškai nepakistų.

Lietuvoje automatizuoti robotai kol kas dar nėra taip paplitę kaip Vakarų šalyse, tačiau pirmieji žingsniai jau žengiami. Pavyzdžiui, Kauno technologijos universiteto Panevėžio skyrius siūlo robotikos studijas – rengia specialistus, kurie padės automatizuoti įvairias pramonės ir kitokios žmonių veiklos sritis. 

Kitas pavyzdys – sostinės Visorių rajone „BOD Group“ priklausantis saulės technologijų centras taps pirmąja tokio pobūdžio gamykla Europoje, kur saulės baterijų modulių surinkimas bus visiškai robotizuotas, o procesą prižiūrės tik nedidelis skaičius specialistų.

Tačiau bent jau artimiausius kelerius metus robotų ir automatų Lietuvoje dar negalėsime kaltinti dėl ir taip nežemo nedarbo lygio šalyje didėjimo.

Parengta pagal „The Economist“, „The Guardian“, „The Washington Post“ informaciją.

Inga Popovaitė, Vidurio Europos universiteto nacionalizmo studijų magistrantė (CEU Nationalism Studies MA)

Aut. teisės: Geopolitika
Geopolitika
Autoriai: Inga Popovaitė

(6)
(1)
(-1)

Komentarai (17)