Pagyros talibanui siaubą kėlusiam eskadronui „Aitvaras“: jei lietuvius nusiųstų į Ukrainą, „karas ten visiškai pasikeistų“  (44)

Lietuvos specialiosios pajėgos Afganistane jau nesyk yra sulaukusios nemažai liaupsių. Legendas apie elitinius mūsų šalies karius nusprendė patikrinti amerikiečių tinklaraštininkė. Ir nė kiek nenusivylė. Priešingai – po konfliktų zonas keliaujančiai rašytojai Lietuvos kariai paliko neišdildomą įspūdį.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Tinklaraštyje „The Red rover“ Kat Argo dalijasi savo įspūdžiais iš Ukrainos, kur atvyko šių metų birželį. Jai pavyko trumpai pabuvoti ir apsiskelbusioje Donecko liaudies respublikoje, tad apie įvykius Ukrainoje ji žino ne iš nuogirdų.

Anksčiau buvusi Irake bei tris sykius aplankiusi Afganistaną filipiniečių kilmės amerikietė Kat Argo svečiavosi ir Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų eskadrono „Aitvaras“ stovykloje. Zabulo provincijoje, kur buvo dislokuoti Lietuvos specialiųjų pajėgų kariai, Kat Argo praleido 5 mėnesius. Būtent po šio apsilankymo jai kilo mintis: o kas būtų, jei elitinius lietuvių karius būtų nuspręsta permesti į Rytų Ukrainą?

„Kad ir kiek nedaug patirties turiu su lietuviais, tiksliau su jų elitiniais kariais Afganistane, žinau, kad jei jiems tektų reaguoti į krizę Ukrainoje, karas ten visiškai pasikeistų“, – teigė tinklaraštininkė.

Varė amerikiečius iš proto

Vaizdingai Lietuvos specialiosios pajėgas Afganistane palyginusi su mechanizuotais Apokalipsės raiteliais, skrajojančiais ant motociklų ir sėjančiais mirtį Kat Argo pabrėžė – talibai iki šiol bijo elitinių Lietuvos karių.

„Jiems nerūpėjo JAV taisyklės, pavyzdžiui 10 km/h greičio apribojimai aplink bazę arba reikalavimas dėvėti šalmus. Jų nepriklausomybės jausmas ir jų dalinio autonomija varė amerikiečių vadą iš proto.

Sykį lietuviai savo stovykloje degalais pildė savo automobilius. Priėjo amerikiečių seržantas ir pradėjo priekaištauti dėl to, kad jie nedėvi šalmų ir kitų apsauginių priemonių. lietuvis vairuotojas tik trūktelėjo pečiais: „No English!“ (angl. Nekalbu angliškai) ir nuvažiavo dideliu greičiu palikęs jauną seržantą stovėti dulkėse“, – rašo Kat Argo.

Iš tiesų elitiniai lietuvių kariai moka po kelias kalbas, geba susikalbėti ir su vietiniais, tačiau kaip ir „Aitvaro“ karių drąsa, taip ir jų humoras jau yra tapęs legenda.

„Lietuvių specialiųjų pajėgų karių Afganistane nėra daug, tačiau ir nedidelis skaičius Zabulo provincijoje kėlė Talibanui baimę. Tai buvo vienintelis jų buvimo pateisinimas ir legendos pamatas. Jie buvo nuostabūs kovotojai, žiaurūs ir džiaugsmingi mūšyje, nuolat gyveno kontroliuojamo beatodairiškumo sąlygomis.

Jie kritikavo amerikiečių nenorą eiti už bazės ribų ir sveiko proto ribas peržengiančius saugumo reikalavimus. Jie sakė: „Norite žaisti saugiai kare? Taip pralaimėsite“ arba „Mes esame kariai, o ne vaikai“. Jei jų prireikdavo, jei labai greitai būdavo pasiruošę veikti. Jokios baimės, jokių atsikalbinėjimų. Jie laužė taisykles, jei tai padėdavo misijai“, – teigė tinklaraštininkė.

Leonido ramunėlių arbata „Katytei“

Jos teigimu, lietuvių kariai buvo puikūs svečiai. Keliems tinklaraštininkams jie atvėrė savo bazės duris ir leido vakarus rūkydami cigarus savo „urve“ – tai jie vadino vietą, kuri tapo prieglobsčiu.

„Jie mums darė ramunėlių arbatą iš šviežių gėlių ir kavą su šviežiu medumi iš savo šalies. Kiekvienas naujokas turi išbandyti jų pirtį, kuria jie labai didžiuojasi. Buvimo pas juos metu aš dažnai prašydavau puodelio kavos ar arbatos, kol galiausiai juos tai ėmė erzinti.

„Katyte, tu nesupranti, – pravardžiuodami mane pagal mano vardą sakė jie, – mūsų urvas – tavo urvas. Nedvejok ir imk, liaukis prašiusi““, – prisiminė Kat Argo.

Bazėje eskadrono vadas buvo vadinamas Leonidu (tik niekada į akis) – ši nuoroda į spartiečių karalių Leonidą ir jį (filme „300“) vaidinusi Gerardą Butlerį puikiai tiko.

„Leonidas sykį sėdėjo su manimi ir mokė mane skaičiuoti lietuviškai, pasakyti dienų, mėnesių pavadinimus lietuvių kalba, kuri, beje, nėra itin lengva. Vėliais vakarais mes sėdėdavome ir kalbėdavomės apie gyvenimą, šeimą ir jis visada turėdavo brolišką patarimą.

„Šiame urve mes visi esame didelė šeima, – sakė man Leonidas, – praleidžiame daugiau laiko kartu nei su savo tikromis šeimomis. Kaunamės, pykstame vienas ant kito, bet esame šeima. Manau, kad esame ir tavo šeima“.

Leonidas man sakė, kad amerikiečiai pernelyg priprato prie patogaus gyvenimo – klestėjimo, praradome perspektyvą. Tapome patogia, stora supervalstybe nebematančia pasaulio.

1940-ųjų gėdos nekartos

Leonidas taip pat skundėsi dėl Rusijos invazijos į Lietuvą. Jis man papasakojo, kad lietuvių visuomenė kadaise taip pat buvo klestinti, gyveno patogiai. Jie paaukojo savo laisves, kol vieną dieną į Lietuvą įsiveržė rusai.

„Rusams buvo leista mus okupuoti neiššovus nė vieno šūvio“, – teigė Leonidas. Jam šis epizodas yra išties gėdingas ir jis kalbėjo su dideliu ryžtu, teigdamas, kad tokie dalykai niekada nepasikartos. Kad mažoji Lietuva niekada nesileis taip pigiai paimama. Žiūrėdama į jo įtikinamas tamsias akis supratau, kad V. Putinui tektų Lietuvos laisvę išgniaužyti nebent iš atvėsusių Leonido kumščio.

Tą naktį jo išklotos istorijos pamokos buvo paprastos, subjektyvi įvykių versija, bet man tai skambėjo tarsi daina. Niekas neturėtų abejoti Leonidu.

Jo pavaduotojas, dar žinomas kaip „pusantros mylios žudikas“ už tai, kad nušovė motociklu važiuojantį talibą iš didelio atstumo, labai paprastai paaiškino lietuvių tvirtybę: „Mes esame lietuviai. Ir viskas.“

„Daug nežinau apie Lietuvą, bet ką žinau iš jos karių, tai kad lietuviai yra pasišventę, mirtini ir mirtinai ištikimi. Tie lietuviai, kurie stovėjo prieš mane neleistų užkariauti savo šalies. Nebent pasikartotų Termopilai“, – pasakojo K. Argo apie legendinį mūšį, kuriame 300 Spartos karių nepasidavė ir žuvo gindami Termopilų nuo persų, kurie patyrė didelių nuostolių.

Kat Argo nuomone, lietuvių permetimas į Ukrainą pakeistų karo eigą Ukrainos naudai arba mažų mažiausiai sukeltų psichologinę traumą prorusiškiems separatistams. „Aitvaras“ būtų taip vadinamos Novorosijos siaubu. Viena „Aitvaro“ komanda esą verta kuopos priešo karių, nors patiems „Aitvaro“ vyrams toks mūšis tebūtų geros dienos darbas.

Tiesa, portalui lrytas.lt pati Kat Argo prisipažino nemananti, kad Lietuva veltųsi į karą Ukrainoje.

„Geopolitine prasme tai būtų beprotybė, aš tiesiog garsiai galvojau – kas būtų, jeigu…“, – lrytas.lt teigė tinklaraštininkė.

Jautruolius įžeidė palyginimas su Boratu

Beje, apie elitinius Lietuvos karius anksčiau itin teigiamai yra rašęs ir kitas garsus amerikiečių tinklaraštininkas Michaelis Yonas.

„Lietuvių kariai Afganistane tampa gyvomis legendomis. Talibai jų bijo. Apie juos sklando įvairūs pasakojimai – vieni linksmi, kiti – apie pavojingus jų išsišokimus“, – taip internetiniame Afganistane tarnaujančių karių tinklapyje rašo JAV specialiųjų pajėgų veteranas, nepriklausomas reporteris Michaelis Yonas.

M. Yonas daugelį metų gyveno Irake kartu su JAV kariais, dabar jis bazuojasi Afganistane. Iš karštųjų taškų amerikietis rašo apie karą bei kasdienį karių ir vietinių gyvenimą: jis yra išleidęs ne vieną knygą apie Iraką, veda savo internetinį dienoraštį, fotografuoja. „Lithuania, F*ck Yeah!“ – taip savo įrašą apie elitinius Lietuvos karius 2008 metais pavadino M. Yonas.

Jis rašo, kad JAV ir Afganistano kariai atiduoda pagarbą lietuviams, kurie mėgsta iš talibų atimtais motoroleriais medžioti jų kovotojus. Amerikiečiai juokauja, kad lietuvių kariai – apsiginklavusio Borato versija. Po bazę jie slampinėja įsispyrę tik į šlepetes ir vienais apatiniais.

„Lietuviai atrodo kaip kalnų žmonės. Jie niekada nesiskuta, retai prausiasi ir dažnai apsivelka tik neperšaunamą liemenę ir užsimeta ginklus. Net marškinėlių, ir tų nedėvi“, – stebėjosi vienas JAV karys.

Pasak M. Yono, nors lietuviai amerikiečiams atrodo šiek tiek kvankštelėję, kariams iš JAV smagu, kad jie trinasi šalia. Esą lietuviams patinka kovoti, todėl amerikiečiai visuomet jais pasitikės, jei reikės užnugario. O tai reta, palyginti su kitomis NATO pajėgomis.

M. Yonas galvoja, kad prie tokio kario, kaip lietuvis, susiformavimo prisidėjo sovietinė okupacija: pusę amžiaus šalies kaklas buvo užspaustas sovietinio bato, o ši pirmoji laisvų karių karta žino, ko verta yra laisvė, ir kodėl už ją verta kovoti.

„Jei kada sutiksi lietuvį veteraną, nupirk jam alaus“, – sako M. Yonas.

Amerikiečių reporteris vėliau lankėsi Lietuvoje ir net buvo apdovanotas, nors kai kurie humoro nesuprantantys lietuviai įsižeidė dėl palyginimų su Boratu.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
Autoriai: Vaidas Saldžiūnas
(212)
(10)
(202)

Komentarai (44)