Kiekvienas, net ir užkietėjęs darboholikas, pirmas dienas po atostogų darbe jaučiasi kaip ežiukas rūke ir, vis per petį atsisukdamas į tas mielas dieneles, kartais ką nors ne taip nužiūri. Pirmą dieną būna, kad vietoje musės ant apnuoginto kolegės peties pamato dramblį ir puola jos gelbėti, bet gavęs malonų darbinį „bučinį“, krenta į savo vietą ir glostydamas kaistantį žandą imasi darbo. Įvairių būna pasekmių to atostogų rūko, pasitaiko jo ir vairuotojų tarpe, juo labiau jei tenka tiesiai iš atostogų į „frontą“ lėkti

-KAFOR ID turi, trasą į Kosovą ir atgal žinai, akis į rankas ir pirmyn.

(Apie pirmąją kelionę į Kosovą ir „stebuklingo“ poveikio KAFOR ID kortelę skaitykite straipsnyje Neįtikėtini „fūristo“ nuotykiai. NATO „partizanas“ karo nualintame Kosove). Pirmyn tai pirmyn. Perimu priekabą grįžtančią iš „TEN“. Kolega, tiek pervargęs nuo naktinių važiavimų Rumunijos, Bulgarijos ir Makedonijos keliais, kad mane aikštelėje sutinka vos ne kaip gynybos ministro adjutantą vežantį įsaką apie demobilizavimą.

Trumpi pietūs ir kiekvienas savais keliais. Jis namo, aš į Angliją iškrauti ką pakrovė kareiviai. Kroviniai kariniai, popieriai kariniai, viskas kas viduje - kariška ir „šventa“. Niekas nosies nekiša, bet anglų muitininkams nieko nėra šventa, ypač kai važiuoja lietuviškas vilkikas, jį vairuoja į „partizaną“ panašus vairuotojas, o krovinys iš neramaus regiono. KONTROL.

Net nemirkteliu, nes rytų muitinės pripratino nemirksėti, net tada kada labai norėtųsi mirksėti, o čia Anglija. Pakliuvus per galvą neduos, o visada pavaišins puodeliu kavos. Pradžioje, o po to- kaip pasiseks. Pristumiu prie rampos, trys į priekabą, vienas į kabiną ir po standartinių klausimų - krata, bet netrukus išgirstu priekaboje neramius balsus, kažkokį lakstymą ir pora pareigūnų mandagiai pasiūlo nueiti ant rampos.

Pradžioje galvojau, kad tai ką matau, dar neišsisklaidžiusio atostogų rūko vaizdai. Apsiblaususiomis akimis ieškau ant simpatiškos pareigūnės peties primenančios dramblį musės, kad pulčiau ir išgelbėčiau dramblį, bet, deja, matau tai, ko tikrai nėra važtaraščiuose ir nuo ko kenčia didelė dalis žmonijos. Muitininkai, įkvėpti sėkmės, puola gilyn, o aš pradedu atsakinėti į klausimus. Leidžia paskambinti.

Sukeliu ant kojų visus, nes žinau, kad tai ne mano rankų darbas, nors tokiais atvejais kalčiausias vairuotojas– lengviausia pagauti ir nebepaleisti. Prasidėjo skambučiai, tiek man, tiek pareigūnam. Vienas kitas rimtesnis, nes po pokalbių muitininkai truputį nurimo, nustojo simboliškai man demonstruoti antrankius ir leido ramiai stebėti kas vyksta priekabos viduje.

Net gaila pasidarė, kai jie taip lengvai ardę ir tikrinę negausias dėžes atsimušė nagus į didelę medinę dėžę. Jei jos neina lengvai atidaryti, reiškia joje kažkas yra. Visi trys apie ją šokinėjo bandydami atlupti, bet ji nepasidavė tuo sukeldama įniršį ir azartą. Mūsų šaltkalviai per porą minučių išardytų jei žinotų, kad ten yra kokio skanaus gėrimo, o tie vargšeliai jau penkiolika minučių draskė ją. Net manęs paprašė instrumentų, bet aš, kaip ir priklauso geros, apynaujės mašinos vairuotojui, teturėjau tik atsuktuvą ir žnyples nagams karpyti. Kai pagaliau atidarė ir ištraukė dar vieną daiktą, kurio neturėjo priekaboje būti, netekau žado, o kai automatą, ne Kalašnikovą, tą aš žinojau kaip atrodo, bet kažkokį kitokį, su optiniu taikikliu ir atsuko į mane - labai užsinorėjau namo, bet šalia stovėjęs pareigūnas pakvietė gerti kavos.

Pradžioje gėrėme kartu, po to aš vienas, galiausiai išsigandę, kad išgersiu visą sulaikytiesiems skirtą limitą, uždarė mažame kambarėlyje kuriame nebuvo kavos, o tik vienas minkšta medžiaga aptrauktas gultas, ant kurio ir priguliau. Vis šioks toks komfortas, nes rytų pusėje ant medinio suolo teko sėdėt. Begulint visokios kvailos mintys apniko, net užėjo noras galva pastuksenti, bet prisiminiau kino filmuose, ypač tarybinių laikų, dažnai skambėjusią frazę „savų bėdoje nepaliekame“ ir šiek tiek nusiraminau. Juk mūsų Donatą Banionį filme apie žvalgus išlaisvino, sukeitė!

-Aš irgi noriu būti kaip Donatas,- riktelėjau mintyse, galvodamas ką vietoj manęs anglams galėtų atiduoti, bet niekaip negalėjau prisiminti nė vieno mūsų futbolininko, o Sabas, kurio vardas apsaugojo Serbijoje nuo serbų linčo, čia netiko. Lova per trumpa.

Teks pabandyti pasisiūlyti sužaisti kokiame nors klube, nes jaunystėje teko labai trumpai žaisti už miesto rinktinę pačiu svarbiausiu vidurio gynėju. Gal tiksiu. Tik malonūs prisiminimai apie futbolą sumažino tirpios kavos sukeltą spaudimą ir net pabandžiau pasnausti, kad turėčiau daugiau energijos bėgiojimui. Tik užsimerkus ir apsigaubus vis dar neišsisklaidžiusiu atostogų rūku, atsivėrė durys ir anglas vėl pakvietė kavos, nuo kurios širdis drebėjo, bet išsiauklėjusio žmogaus manieros neleido atsisakyti, o draugiškas pareigūno tonas sužadino troškulį.

Visą laiką stebėdavausi kaip jie ir pykdami, ir nekęsdami, ir mylėdami moka vienodai šypsotis ir mandagiai kalbėti. Ir tuo kartu mandagiai paaiškino, kad Anglijos karalienė neturi man pretenzijų, davė pasirašyti keletą gražių popierių, vieną jų padovanojo, palydėjo iki mašinos ir palinkėjo gero kelio. Patikėjęs šūkiu, kad savų bėdoje nepalieka, paglostęs ID kortą, išlėkiau į trasą ir, kaip reikalavo instrukcijos, tuoj paskambinau.

-Viską, kas negalima iškrovė, surašė, pasiėmė sau, bet ginklo sąraše nemačiau kur jį padėjo-nežinau.

Ištarus žodį ginklas telefonas ilgokai tylėjo, po to pasigirdo prašymas sustoti ir perskambinti.

„Ar tikrai matei, kur matei, koks?“ Aš ne ginklanešys, kad iš dešimties metrų prietemoje pasakyti koks ten ginklas.

-Ilgas vamzdis, nedidelė rankena, optinis taikiklis ir tikrai ne Kalašnikovas,- atsakiau piktokai ir pasiūliau paklausti tų kurie tikrino ir į mane taikė.

- Jie apie tai nieko nesakė,- riktelėjo mano vadas ir liepė kuo greičiau lėkti į karinę bazę.

Kai pristūmęs priekabą prie rampos įėjau į sandėlį ir pasijutau pakliuvęs į generalinio štabo posėdį kuriame tik manęs betrūko. Vėl pakvietė gerti tirpios kavos kurios visas kūnas buvo prisisiurbęs kaip kempinė, bet kada žvaigždėti vyrai kviečia nemandagu atsisakysi. Keletas klausimų apie namus žmoną, vaikų amžių, porą puodukų kavos ir atgal į sandėlį. Krovinys iškrautas ir sudėtas ant rampos kaip ir priekaboje.

- Kur ginklas,- paklausė vienas gražiomis žvaigždutėmis ir sandėlyje įsivyravo mirtina tyla. Kaip tikras kareivis stengdamasis kuo stipriau kaukšėti batais nužingsniavau prie didelės dėžės,

Malonus jausmas apėmė stovint tarp įvairaus rango karininkų ir stebint kaip triukšmingasis sandėlio viršininkas pravardžiuojamas Šreku ir dar porą darbininkų laužtuviukais ir plaktukais apipuolė paslaptingą juoda dėžę. Muitininkai ilgai vargę kol atlupo, tikriausiai slėpdami savo įsibrovimo pėdsakus, kruopščiai ją vėl užkalė, kas labai siutino Šreką, kuris tik iš pagarbos mums valdėsi neužriaumojęs. Atlupus visi sukišo į vidų nosis ir ėmė kraustyti. Buvau įsitikinęs, kad muitininkai jį pasisavino, todėl net nežiūrėjau kol pagaliau ištraukė....

Kartoninę dėžę, o iš jos tą nelemtą ginklą. Visi įskaitant ir mane susikaupę įdėmiai ir gal net šiek tiek sutrikę žiūrėjome į jį.

Pirmasis neišlaikė Šrekas. Pažiūrėjo į perbrėžtą delną, ant nosies galo kabantį prakaito lašą, kažką pasakė savo kalba ir nubėgo triukšmauti į kitą sandėlį. Vadai pagaliau atsipalaidavo, atsiduso pasigirdo tylus šurmulys ir visi atsisuko į mane. Pakilnojo kovinio ginklo muliažą kuris visai nesiskyrė nuo tikro ir kuriuo paprastam žmogui, o ir specialistui prietemoje galima įvaryti baimės ar net paguldyti ant žemės ir atlaidžiai nusišypsojo.

- O karalienė tokio tai tikrai išsigąstu,- bandžiau pasiteisinti jausdamas kai rausta žandai. Paminėjus karaliene karininkai, staigiai surimtėjo pasiėmę ginklą nuėjo ofisą, o vienas iš jų vėl pakvietė gerti kavos. Negi atsisakysi, kai iš gėdos rausta ausys, bet atsigėrus, pasirašius popieriuką, jis paspaudė ranką, padėkojo už budrumą, palinkėjo gero kelio į Kosovą ir tvirtai kariškai tarė.

- Mes savų bėdoje nepaliekame.

Patikėjau. Po tokios malonios pažinties su muitininkais ir karininkais, prigėrus kavos mėnesiui į priekį  visi atostogų rūko likučiai, kuriuose neatskyriau tikro ginklo nuo muliažo, išsisklaidė ir išvažiavau, kaip mes juokais vadinome į Balkanų „frontą“.

Komentarai (0)