Į kalną kylančios Jono Basanavičiaus vardą turinčios gatvės Vilniuje perspektyvą uždaro didžiulis neoklasicizmo ir neobaroko stiliaus pastatas su raidėmis ant stogo. Jį maždaug dešimtmetį žymėjo užrašas „Lietuvos geležinkeliai“.

Geležinkelininkai, šiame pastate šeimininkavę nuo pat pradžių, po daugiau nei šimtmečio išsikelia kitur. Kol sprendžiama rūmų ateitis, galima prisiminti pirmojo ir kai kuriuos netgi šiurpinusio Vilniaus dangoraižio istoriją.

Iki pat XIX amžiaus paskutinio dešimtmečio visa teritorija į vakarus nuo Pylimo gatvės buvo menkai urbanizuota.

Joje ganėsi gyvuliai, kur nekur stovėjo kaimiško vaizdo lūšnelės (nors būta ir prabangių sodybų), o skersgatviuose po kojomis dulkėjo smėlio ir žvyro takeliai.

Amžininkas Vladislavas Sirokomlė (1823–1862) apie šią vietovę rašė: „Čia pat keletas elegantiškų mūrinių namų ir skurdžių amatininkų lūšnelių. Tarp namų žaliuoja vešlūs daržai. Gražiais vasaros vakarais alėjoje pilna žmonių: vieni skuba iš miesto po Vingį pasivaikščioti, kiti čia ilsisi, tyru oru kvėpuoja.“

Viskas pasikeitė vos per du dešimtmečius. Vien tarp 1890 ir 1897 metų Vilniuje iškilo net 400 didžiulių nuomojamų daugiabučių namų.

Viena iš zonų, kur buvo sukoncentruotos statybos, buvo ir Pohulianka, dabartinės J. Basanavičiaus gatvės rajonas. 1923 metais Vladislavo Zahorskio išleistame vadove po miestą J. Basanavičiaus gatvė jau vadinta „viena įspūdingiausių ir puošniausių miesto gatvių, […] turinti nemažai aukštų mūrnamių, kur vos prieš 40 metų būta tik daržų“.

Didžiausią pastatų ansamblį formuoja reprezentaciniai Polesės geležinkelio valdybai skirti rūmai su puošniais vartais, tuomečių Pohuliankos (dab. J. Basanavičiaus) ir Kaukazo (dab. Mindaugo) gatvių kampe iškilę 1903 metais.

Projektavo darbščiausi istorizmo architektūros atstovai

Didįjį pastatą prie Mindaugo gatvės suprojektavo grafas Tadeušas Marija Rostvorovskis, o mažesnio valstybės kontrolės pastato ir puošnių vartų, sudarančių su pagrindiniu korpusu bendrą pastatų ansamblį, projektą parengė Konstantinas Korojedovas.

Tai būta dviejų ypač aktyviai dirbančių ir populiarių architektų: K.Korojedovas per dešimties metų (1894–1904 metais) vyriausiojo architekto Vilniuje karjerą suprojektavo daugiau kaip 40 pastatų, o T.Rostvorovskis – dar keliasdešimt, tad kartu jie buvo atsiriekę apie dešimtadalį tuomečio Vilniaus naujų pastatų projektavimo „rinkos“.

T.Rostvorovskio kūrybai būdinga rafinuota ir ramios, pompastiškos didybės kupina akademinio istorizmo stiliaus architektūra, primenanti pastatus Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos-Vengrijos imperijų sostinių centrinėse gatvėse.

Nieko keisto, kai sužinome, kad architektas studijavo Peterburge, Krokuvoje, Miunchene ir Paryžiuje, o mokėsi bei įkvėpimo sėmėsi, žvalgydamas šių miestų pastatų fasadus.

Jo projektuoti puošnūs neobaroko bei neoklasicizmo mūrai praturtino Vilniaus Naujamiesčio gatves, o Polesės geležinkelio valdybos rūmų pastatas – brangakmenis šio architekto viso gyvenimo kūrybos karūnoje.

K.Korojedovas projektavo puošnius istorizmo (vėliau – moderno) stilistikos pastatus su daugybe skoningo dekoro. Pažvelgus į bet kurį jo projektuotą pastatą, akyse raibsta nuo fasaduose įkomponuotų skulptūrų gausos, žaismingo orderinių sistemų (kolonų fasaduose) panaudojimo, plastinio dekoro.

Architekto pastatų fasaduose atgyja paukščiai ir fantastiniai gyvūnai, žaidžia vaikai ir riaumoja liūtai, šypsosi moterys ir paslaptingai praeivius nužvelgia mitinės būtybės.

Jei ne detektyvinio filmo vertas architekto K.Korojedovo dingimas iš Vilniaus po 1904 metų bei tuomet mieste siautusi nekilnojamojo turto krizė, tikriausiai moderno stiliaus pastatų įvairove ir turtingumu galėtume varžytis net ir su pačia šio stiliaus karaliene Ryga.

Varžybos dėl aukščio

Aukštesnių nei keturių aukštų pastatų statyba iki XIX amžiaus vidurio pasaulio miestuose buvo ypač reta. Tik išradus saugius liftus su gaudyklėmis (1852 metais) bei įkinkius juos į elektrą (po 1880 metų), statybose pradėjus naudoti plieną ir gelžbetonį (XIX amžiaus pabaiga), miestai ėmė kasmet vis labiau ir labiau stiebtis į viršų.

Pirmasis pasaulyje dangoraižis 1885 metais buvo pastatytas Čikagoje – dešimties aukštų pastatas siekė 42 m.

Septynių aukštų (arba aštuonių, priklauso nuo to, kaip skaičiuojame) Polesės geležinkelių valdybos administracinis pastatas, iš kurio buvo valdomas vakarinę Rusijos imperijos dalį apimančių geležinkelio linijų tinklas (Polesė – regiono tarp Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos pavadinimas), laikytinas pirmuoju Vilniaus dangoraižiu (36 m), ilgai neturėjęs Vilniuje lygiaverčių konkurentų.

Po keliolikos metų pastatyti nuomojami daugiabučiai tik priartėdavo prie aukštai debesyse užbrėžtos kartelės, tačiau jos neviršijo: milžiniškas, bene 100 m ilgio dviejų laiptinių Chajos Lėjos Kremer daugiabutis Kauno g. 2 (1911–1912 metai) ir grafo Sergejaus Lopacinskio daugiaaukštis Jogailos g. 8 (1914 metai) yra šešių aukštų.

Tokio aukščio pastatų tuo metu dar nebuvo nė viename kuriame kitame Rusijos imperijos mieste.

Tik po penkiasdešimties metų aukštų skaičiumi Lietuvoje geležinkelininkų būstinę pralenkė italo iš Leningrado G.Rippos-Anjoleto suprojektuotas Mokslininkų namas Neries krantinėje Vilniuje ir Kaune, Nemuno krantinėje, pagal Jokūbo Pero projektą pastatytas gyvenamasis namas „Pergalės“ fabriko darbininkams.

Įrengtas net liftas, iš čia skambinta telefonu

Pastatų aukštėjimo tendencija prieš šimtmetį buvo ryški ir Vilniuje, tik dėl XX amžiaus 1-ojo dešimtmečio ekonomikos krizės bei nekilnojamojo turto burbulo sprogimo statybos po 1900 metų stagnavo, o 4–6 aukštų namų statyba vėl atsigavo tik prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, todėl ir pastatų su liftais mieste atsirado vos keliolika.

Pirmiausia Vilniuje elektriniai liftai įrengti viešbučiuose („Europa“, „Bristol“), pramoniniuose objektuose (vyno sandėlyje, saldainių fabrike, traukinių stotyje, Halės turguje, spaustuvėje ir kt.) bei administracinės, kultūrinės ir kt. paskirties valstybiniuose pastatuose.

Liftų buvo įrengta ir pačiuose prabangiausiuose Vilniaus daugiabučiuose.

Polesės geležinkelio valdybos pastate įrengtas liftas buvo vienas pirmųjų visame mieste. Pastato kampinėje dalyje jį įrengė Vilniaus inžinierių Konstantino Guščios ir Vladislovo Malinovskio technikos biuras.

Geležinkelių muziejuje eksponuotos (šiuo metu muziejaus vidaus ekspozicija, įsikūrusi Vilniaus geležinkelio stoties antrame aukšte, uždaryta rekonstrukcijai) medinės lifto kabinos viduje esančios lentelės lenkų kalba įrašas išduoda, kad liftas „iš pagrindų perdirbtas 1932 metais“ Brolių Jenike įmonės iš Varšuvos.

Tad tikėtina, jog tai ir yra kapitaliai tarpukariu suremontuota senoji K.Guščios ir V.Malinovskio įmonės įrengta lifto kabina. Tokiu atveju tai būtų seniausia Lietuvoje lifto kabina, tačiau norint išsklaidyti visas abejones trūksta tai paliudijančių dokumentų.

Tarpukario liftas buvo skirtas keturiems asmenims (320 kg kėlimo galios), o jo durelės buvo sustumiamos rankomis. Be lifto, pastate buvo galima naudotis ir telefonu.

Tuo metu, kai visame Vilniuje buvo tik pusantro šimto telefono abonentų, geležinkelių būstinė turėjo net du telefonų numerius: Polesės geležinkelių valdybon buvo galima paskambinti surinkus vos dviejų skaičių kombinaciją – 28 arba 62.

Tikriausiai patogu buvo skambinti ir iš vieno kabineto į kitą, nes pastato Mindaugo gatvėje ilgis – net pusantro šimto metrų.

Vilniaus panoramų pabaisa

Lietuvoje neturime miestų oro teisių, kuriomis prekiaujama Niujorke, tačiau, jei turėtume, vaizdai, atsiveriantys iš šių rūmų, būtų verti milijonų.

Jau iš trečio aukšto matoma panorama gniaužia kvapą: nuo čia galima apžvelgti visas Senamiesčio bažnyčias ir rūmus, keliaaukščių namų šlaitinių stogų simfonija ataidi nuo Antakalnio kalvų, o rytuose dailininkų plunksnos vertas paveikslas nusitęsia iki Markučių priemiesčio.

Ir atvirkščiai – ant aukštumos krašto, visai priešais senąjį miestą, nutūpęs pastatas yra matomas ne tik iš kelių Senamiesčio gatvių, tačiau kaip miražas sklendžia virš T. Kosciuškos gatvės stovint prie Petro ir Povilo bažnyčios, pakilęs virš miesto dairantis nuo Žirmūnų tilto ir dominuoja žvalgantis iš apžvalgos aikštelės ant Trijų Kryžių kalno.

Visais laikais naujovės sutinkamos atsargiai, ypač tai pasakytina apie architektūrą. Geležinkelininkų administracinis pastatas žymėjo naują miesto raidos etapą, kai pastatai augo vis aukštesni, darėsi masyvesni, o jų stogai plokštėjo.

Iki tol miesto panoramose dominavo tik nesuskaičiuojami bažnyčių bokštai, aukštos jų varpinės, o aukščiausias pasaulietinis pastatas buvo Vilniaus universiteto centriniai rūmai su biblioteka bei astronomijos observatorija.

Kai kurie miestiečiai, dailininkai, menotyrininkai ilgai negalėjo susitaikyti su pastatų hierarchijos pokyčiais bei savotiška miestovaizdžio desakralizacija.

Dailės kritikas Mikalojus Vorobjovas knygoje „Vilniaus menas“ emocionaliai rašė, kad „į miesto panoramą šiurkščiu disonansu įsispraudžia milžiniška Geležinkelių valdybos pabaisa“.

Teatro ir Mindaugo gatvėse, prieš šimtą metų visai neužstatytose, šiuo metu suformuotas nepertraukiamas gana aukštų namų perimetras ir geležinkelininkų pastatas panoramose jau menkai beišsiskiria.

Geležinkelių „pabaisa“, kadais šiurpindavusi dalį jautrios sielos miestiečių, liko tik vienas iš „pabaisiukų“, kuriuos laikui bėgant (pastatui senoliui greit sueis 120 metų) miestiečiai prisijaukino.

Trūkstami akcentai

Nedaugelis žino, kad šis masyvus pastatas, sulaukęs daug kritikos dėl architektūros kokybės, galėjo atrodyti visai kitaip.

Dėl neišsiaiškintų priežasčių pastato projektas buvo realizuotas gerokai supaprastintas: atsisakyta alegorinių fasado skulptūrų, neobarokinių bokštelių šalmų, o į miesto pusę atgręžta ir matomiausia, žiūrint iš Senamiesčio, fasado dalis palikta be išraiškingesnės apdailos.

Trūksta svarbiausio ansamblio akcento – septynaukštė dalis turėjo būti aukštesnė. Nerealizuotoje bokšto viršūnėje planuota įrengti didžiausio Vilniuje laikrodžio ciferblatus, neobarokinį bokštelį su smaile.

Konservatyvioje Europoje aukštų pastatų statyba nebuvo populiari – vos keli 50–80 m aukščio dangoraižiai Berlyne, Madride, Antverpene, Varšuvoje, Ženevoje, Katovicuose, Rygoje ir kitur pastatyti tarpukariu.

Visiškai realizuotas 65 m aukščio geležinkelininkų dangoraižis net iki 1918 metų, kai Berlyne buvo pastatytas 70 m aukščio „Siemensturm“, būtų buvęs pats aukščiausias pastatas visoje Europoje.

Vartai, suprojektuoti K.Korojedovo, galėjo būti pirmasis moderno stilistikos pastatas Lietuvoje, tačiau taip pat buvo supaprastinti. Nepaisant šių nuostolių, didingi vartai Vilniaus urbanistiniame peizaže vis tiek yra išskirtiniai.

Kokios priežastys galėjo sutrukdyti realizuoti projektą taip, kaip buvo sumanyta pradžioje? Galbūt buvo viršytas numatytas šioms grandiozinėms statyboms biudžetas? Gal koreguoti sprendimus vertė prasidėjusi ekonomikos krizė, po kelerių metų sužlugdžiusi ne vieną nuomojamų namų statyba ir nekilnojamojo turto nuoma užsiėmusį verslininką ir Vilniaus statybinių medžiagų pramonę?

Yra žinoma, kad projekto statybos darbus prižiūrėjo karo inžinieriai, kurie galėdavo koreguoti projektą jau statybų metu. Gal neįtiko kurio nors šių prievaizdų skoniui? O gal kai kurių pastato detalių atsisakyta tik laikinai – norėta užbaigti vėliau, tačiau prie šių sumanymų taip ir negrįžta?

Archyvinių duomenų apie tai, kodėl Polesės geležinkelių valdybos rūmai nebuvo užbaigti, kol kas nėra surasta, tad apie tikrąsias to priežastis ir pastatų supaprastinimo motyvus lieka tik spėlioti.

Vilnius su Polesės geležinkelių valdybos pastatu XX amžiaus pradžioje trumpam įsiveržė į didmiesčių su pirmaisiais dangoraižiais Europoje avangardą, tačiau lenktynes dėl miesto su aukščiausiai į debesis iškilusiu bokštu titulo pralaimėjo.

Vienišas tokio mastelio pastatas ilgai stūksojo Vilniuje kaip įspūdingas nesusipratimas.

Šis straipsnis – iš nemokamo ketvirtinio žurnalo „Neakivaizdinis Vilnius“, atsiradusio kaip to paties pavadinimo projekto dalis. Pagrindinė projekto idėja – skatinanti vilniečius ir miesto svečius pažinti alternatyvią Vilniaus pusę. Nuo nedaugeliui žinomų istorinių bei kultūros objektų, išskirtinių Vilniaus asmenybių, nepramintų gatvių ir skersgatvių, centro ir periferijos slėpinių... iki barų, kavinių bei pramogų – visa, ką miestas kurį laiką buvo pasilikęs sau.

Tačiau, kaip ir kiekvienam mūsų, džiugūs atradimai yra tie, kuriais gali pasidalyti. Nemokamame žurnale kiekvienąsyk nuguls tekstai žmonių, kuriems Vilnius kasdien yra tyrinėjimų erdvė ir įkvėpimo šaltinis. Žurnalo platinimo vietas ir elektronines žurnalo versijas rasite ČIA. Daugiau apie projektą www.neakivaizdinisvilnius.lt ir socialinio tinklo Facebook profilyje.

Komentarai ()