Nepamirštamas Šaltojo karo epizodas: kaip sovietai prie Sverdlovsko numušė „nepasiekiamą“ amerikiečių žvalgybinį lėktuvą (Foto, Video)  ()

1960 metų gegužės 1-oji. Netoli Sverdlovsko (dabar – Jekaterinburgas) krenta sovietų raketos numuštas amerikiečių žvalgybinis lėktuvas be skiriamųjų ženklų. Pilotas vėliau prisipažįsta dirbantis JAV žvalgybai. Nuo šio momento prasideda vienas iš įžymiausių Šaltojo karo epochos šnipinėjimo epizodų, apie kurį primena currenttime.tv.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Trisdešimtmetis Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) darbuotojas Francisas Gary Powersas išskrido iš amerikiečių aviacijos bazės Pešavare, Pakistane. Jis dirbo amerikiečių žvalgybos programoje, kurios metu, naudojant tuomet moderniausius lėktuvus „Lockheed U-2“, buvo renkama informacija apie sovietų kariškių aktyvumą ir slaptus karinius objektus.

Gegužės 1-ąją F.Powersas turėjo praskristi virš SSRS teritorijos ir nufotografuoti karinius objektus. Jo maršrutas turėjo driektis per sovietų ir Afganistano sieną, Aralo jūrą, Čeliabinską, Kirovą, Plesecką ir Murmanską, o nusileisti lėktuvas turėjo Norvegijoje. Iki to laiko F.Powersas jau buvo atlikęs beveik tris dešimtis skrydžių šio tipo lėktuvu.

Įsakymas taranuoti

U-2 perskrido Afganistaną ir SSRS sieną 5.35 val. Maskvos laiku kirto į pietryčius nuo Kirovabado (Tadžikijos SSR). Lėktuvas skrido maždaug 18–24 km aukštyje ir apie 720–780 km/h greičiu. Amerikiečių manymu, tokiame aukštyje lėktuvas buvo santykinai saugus, nes, jų žiniomis, jo negalėjo pasiekti nei tuometinės sovietinės priešlėktuvinės gynybos sistemos, nei sovietiniai naikintuvai.

Nufotografavęs tarpžemynines balistines raketas Baikonūro kosmodrome, F.Powersas praskrido virš Magnitogorsko ir Čeliabinsko. Kitas jo maršruto punktas buvo tarp Čeliabinsko ir Sverdlovsko esantis uždaras miestas Čeliabinskas-40, kuriame yra gamykla „Majak“, tuo metu gaminusi branduolinėms bomboms skirtą plutonį. „Majak“ ir tapo paskutiniu JAV žvalgybos susidomėjimą kėlusiu objektu, virš kurio praskrido F.Powersas.

Dabar žinoma, kad sovietų priešlėktuvinė gynyba F.Powerso lėktuvą aptiko beveik iš karto, kai tik jis įskrido į SSRS oro erdvę, tačiau sovietiniams naikintuvams perėmėjams ir aukštuminiams naikintuvams nepavyko jo pasiekti dėl didelio skrydžio aukščio.

Mėginimai perimti U-2 tęsėsi kelias valandas. Iš pradžių įkandin F.Powerso lėktuvo pasileido du aukštuminiai perėmėjai. Vienas iš jų net neturėjo ginkluotės, nes tai buvo naujas lėktuvas, gabentas iš gamyklos į tarnybos vietą, tačiau jo pilotas, beje neturėjęs net aukštuminio kompensuojamojo kostiumo, būtino skrydžiams dideliame aukštyje, buvo gavęs įsakymą taranuoti F.Powersą. Perimti įsibrovėlio nepavyko.

 

Klaidingi apskaičiavimai

8.53 val. Maskvos laiku, skrisdamas netoli Kosulino kaimo, F.Powerso lėktuvas buvo apšaudytas zenitinėmis raketomis „S-75 Dvina“. Iš pradžių į U-2 buvo paleistos septynios raketos, bet pataikė jau pati pirmoji. Netrukus pamuštas lėktuvas prarado ryšį su baze ir pikiruodamas rėžėsi į žemę.

„Aš pasižiūrėjau į viršų ir aplink pamačiau oranžinę pašvaistę. Iš pradžių negalėjau suprasti, ar tai buvo tiesiog atspindys kabinos stikluose, ar jau visas dangus buvo toks. Ir prisimenu, kaip pasakiau pats sau: „Dieve, man galas“, – vėliau pasakojo F.Powersas.

Amerikiečių žvalgyba žinojo apie šiame rajone dislokuotą priešlėktuvinės gynybos kompleksą, tačiau CŽV analitikai buvo klaidingai apskaičiavę, kad jo aukščio diapazonas neviršija 18 km. Kitais duomenimis, F.Powerso lėktuvas didžiąją skrydžio dalį buvo pakilęs į 24 km aukštį ir nebuvo pasiekiamas raketomis S-75, kurių aukščio riba išties buvo apie 20 km, tačiau ties Sverdlovsko pramoniniais rajonais amerikietis nusileido iki 14 km aukščio.

Greta lėktuvo galinės dalies sprogusi raketa skeveldromis pažeidė jo uodegą ir variklį. Lėktuvas ėmė kristi. F.Powersas buvo prispaustas tarp prietaisų skydo ir sėdynės, todėl negalėjo pasinaudoti katapulta, nes būtų susižalojęs kojas. Savarankiškai lipdamas iš lėktuvo jis užmiršo atjungti deguonies kaukės žarną ir vos nežuvo. 10 km aukštyje F.Powersas atidarė kabinos dangtį, o iki žemės likus maždaug 5 km iššoko su parašiutu.

U-2 į žemę rėžėsi netoli Povarnios kaimo. Pats lakūnas nusileido ant lauko prie Kosulino kaimo, kur ir buvo sulaikytas. Sulaikomas amerikiečių žvalgas nesipriešino.

Numušė ir saviškį

Prasta sovietinių priešlėktuvinės gynybos dalinių sąveika lėmė, kad per šį incidentą vis dėlto žuvo vienas žmogus. Gretimas priešlėktuvinės gynybos divizionas pamatęs savo radaruose F.Powerso lėktuvo nuolaužas, palaikė jas pasyviaisiais trikdžiais, kuriais prisidengdamas oro erdvės pažeidėjas mėgina pasprukti, ir taip pat paleido tris raketas. Bėgo laikas, bet apie pažeidėjo sunaikinimą vadovybei nebuvo raportuojama.

 

Dar viename greta dislokuotame divizione taikiniais buvo palaikyti du naikintuvai MiG-19, išsiųsti perimti U-2. Vienas sovietinis naikintuvas 11 km aukštyje buvo numuštas raketa S-75, antrasis sugebėjo manevruodamas išvengti dar dviejų zenitinių raketų.

Pirmojo naikintuvo pilotui pavyko katapultuotis, bet jis vis tiek žuvo. O F.Powerso lėktuvas tuo metu jau pusę valandos kaip buvo numuštas. Iš viso sovietiniai zenitininkai per incidentą paleido net 14 raketų.

Meteorologinė legenda nesuveikė

Iš pradžių amerikiečių žvalgyba niekaip nekomentavo incidento. Bet prabėgus kelioms dienoms po lėktuvo numušimo amerikiečių aeronautikos ir kosmoso agentūra NASA paskelbė pranešimą spaudai, kuriame tvirtino, kad jos lėktuvas, neva skridęs iš Turkijos, dėl techninių gedimų nusimušė nuo kurso ir po to sudužo.

Žiniasklaidoje net buvo išplatinta nuotrauka, kurioje buvo pavaizduotas sudužęs lėktuvas, perdažytas NASA spalvomis ir su pripieštu serijos numeriu. Agentūros teiginius atkartojo ir JAV prezidentas Dwightas Eisenhoweris.

Bet prabėgus savaitei po lėktuvo sudužimo ir NASA pareiškimo, sovietų valdžia paskelbė, kad F.Powersas ne tik kad nežuvo, bet taip pat nesugebėjo sunaikinti nei juostelės su slaptų karinių objektų nuotraukomis, nei paties lėktuvo, kaip reikėjo padaryti pagal CŽV protokolą.

Patį F.Powersą daug rodė per sovietinę televiziją: jo apklausą, jo daiktus, žemėlapius su pažymėtais kariniais objektais ir U-2 nuolaužas. Po to JAV buvo priverstos pripažinti, kad jis – žvalgybos darbuotojas.

Raudonoji paranoja Iki numušant F.Powersą JAV žvalgybos lėktuvai jau kelerius metus nuolat skraidė virš SSRS teritorijos ir fotografavo, jos nuomone, kritiškai svarbius karinius objektus.

 

Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje abiejose Šaltojo karo barikadų pusėse augo paranoja priešininkų atžvilgiu. Dešimtmečio vidury griežtai antikomunistinės JAV valdžios nuotaikos virto politinėmis represijomis tų atžvilgiu, kurie kritikavo Amerikos vadovybę arba teigiamai atsiliepė apie socialistines idėjas. Kultūros ir politikos veikėjai buvo teisiami atviruose per televiziją transliuojamuose posėdžiuose ir nušalinami nuo profesinės veiklos „už komunistinį aktyvizmą“.

Paranoja dar labiau sustiprėjo dėl šnipų skandalo. 1957 metais JAV išaiškino vieną iš svarbiausių sovietų šnipų – Rudolfą Abelį. Jį išdavė buvęs bendrininkas. Paaiškėjo, kad R.Abelis per savo agentūrinį tinklą kelerius metus rinko informaciją apie JAV branduolinę pramonę. Jis teismo buvo pripažintas kaltu ir nuteistas 32 metams nelaisvės.

Skrydžiai – nuo 1956 metų

Tuo metu JAV kariškiai ir žvalgybininkai kūrė naujus priešininko stebėjimo būdus. Patobulėjus sovietinėms priešlėktuvinės gynybos sistemoms ir naikintuvams, amerikiečių lėktuvai daugiau nebegalėjo nepastebėti prisiartinti prie SSRS sienų. Tada ir buvo pasiūlyta sukurti lėktuvą, galintį skristi tokiame aukštyje, kur jo negalėtų pastebėti tuolaikinės radarų sistemos, – tai yra aukščiau 19 km. Taip buvo pradėtas aktyvus lėktuvų U-2 kūrimas. Jau 1955 metais amerikiečiai atliko pirmuosius sėkmingus jų bandymus, o 1956 metais pradėjo jais skraidyti virš sovietinio bloko teritorijos.

Kaip dabar žinoma iš išslaptintų CŽV dokumentų, šiems skrydžiams buvo sugalvota priedangos istorija, jeigu su lėktuvu kas nors nutiktų arba jis būtų pastebėtas. Pagal oficialią versiją, lėktuvas naudojamas meteorologiniams tyrimams dideliame aukštyje. Šią legendą turėjo patvirtinti ir JAV spaudoje paviešinta lėktuvo, su NASA simbolika, fotografija. Bet pas F.Powersą aptikti dokumentai JAV vadovybę pastatė į nepatogią padėtį.

Žlugęs viršūnių susitikimas

 

Paryžiuje 1960 metų gegužės viduryje Paryžiuje įvyko SSRS, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos lyderių susitikimas. Ilgokai planuotas susitikimas turėjo pasitarnauti įtampos mažinimui tarp Rytų ir Vakarų blokų, bet dėl incidento su F.Powersu jo darbotvarkė buvo sugriauta.

Sovietų lyderis Nikita Chruščiovas pareikalavo, kad D.Eisenhoweris viešai atsiprašytų ir nutrauktų žvalgybinius skrydžius virš SSRS. Priešingu atveju jis pažadėjo atšaukti savo kvietimą JAV prezidentui apsilankyti Sovietų Sąjungoje.

JAV prezidentas tik išreiškė apgailestavimą, kad šalims nepavyko pasiekti įtampos sumažinimo, o N.Chruščiovas iš Paryžiaus išvyko jau kitą dieną. D.Eisenhoweriui taip ir neteko apsilankyti SSRS.

Sąjungų rūmuose

F.Powersas teismo laukė vidiniame KGB kalėjime Lubiankoje. Kaip vėliau prisiminė lakūnas, jo nemušė, bet nuolat naudojo psichologinę prievartą. Pasak F.Powerso, jį tardė beveik 30 dienų, pertraukose leisdami pamiegoti, o apklausų metu į akis nukreipdavo ryškios šviesos spindulius.

F.Powerso teismas prasidėjo prabėgus keliems mėnesiams po jo sučiupimo – 1960 metų rugpjūtį. Sovietų valdžia nusprendė, kad teismo procesas bus atviras, ir leido teisiamojo motinai ir žmonai atvykti į Maskvą. Visi teismo posėdžiai simboliškai vyko Sajungų rūmų Kolonų salėje, kur ketvirtajame dešimtmetyje vyko garsieji Josifo Stalino politinių priešininkų procesai. Kaltintoju teisme buvo pats SSRS generalinis prokuroras Romanas Rudenka.

„Šis amerikiečių lakūno-šnipo Powerso teismo procesas ne tik demaskuoja nusikaltimus, kuriuos įvykdė asmeniškai pats teisiamasis Powersas, bet ir iki galo atskleidžia nusikalstamus agresyvius veiksmus JAV valdančiųjų sluoksnių, kurie yra tikrieji siaubingų nusikaltimų prieš taiką ir tautų saugumą įkvėpėjai ir organizatoriai“, – kalbėjo R.Rudenka teismo proceso metu.

Tuo pat metu F.Powerso lėktuvo nuolaužos ir tarp jų rasti įvairūs daiktai tapo parodos eksponatais. Į parodą vežti užsienio svečiai, veržėsi smalsuolių minios.

Tėvynėje pasitiktas įtariai

 

F.Powersas buvo pripažintas kaltu dėl šnipinėjimo ir nuteistas 10 metų kalėjimo. Pagal teismo nuosprendį, pirmuosius trejus metus jis privalėjo praleisti Vladimiro kalėjime, skirtame ypatingai pavojingiems nusikaltėliams. Bet F.Powersui nebuvo lemta kalėti visą teismo paskirtą laiką. 1962 metų vasarį, po ilgus mėnesius trukusių derybų, įvyko F.Powerso mainai į JAV nuteistą sovietinį šnipą R.Abelį.

Bet Jungtinėse Valstijose visuomenė F.Powersą pasitiko su nepasitenkinimu – tada žiniasklaidoje cirkuliavo gandai, kad jis neva dezertyravo, kad lėktuvas iš tiesų nebuvo numuštas, o F.Powersas jį sąmoningai nutupdė pagal išankstinį susitarimą su SSRS. Sugrįžusį lakūną apklausė amerikiečių specialiosios tarnybos, buvo pradėta byla. Bet jau 1962 metų kovą jam buvo panaikinti visi kaltinimai ir skirti valstybiniai apdovanojimai.

1962–1970 metais F.Powersas dirbo „Lockheed“ lakūnu bandytoju, tačiau neteko šio darbo, kai išleido autobiografinę knygą apie savo įžymųjį skrydį virš SSRS. Nuo tada dirbo vienos Los Andželo radijo stoties, vėliau televizijos kanalo sraigtasparnio pilotu.

F.Powersas žuvo 1977 metų vasarą, sulaukęs vos 48-erių, filmuodamas didžiulio miškų gaisro Kalifornijoje gesinimo operaciją. Tada jo sraigtasparniui baigėsi degalai ir jis sudužo vos už kelių kilometrų nuo artimiausio aerodromo. Katastrofa galėjo ir neįvykti, tačiau leisdamasis avariniu būdu F.Powersas paskutinę akimirką planuojamo nusileidimo vietoje pamatė žaidžiančius vaikus. Teko akimirksniu keisti sprendimą, o papildomo manevro metu sraigtasparnio suvaldyti nebepavyko.

F.Powersas palaidotas Arlingtono nacionalinėse kapinėse kaip JAV karinių oro pajėgų veteranas.




Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: 15min.lt
(21)
(0)
(21)

Komentarai ()