Liūdnai pagarsėjusi Dirlewangerio brigada – SS būrys iš sadistų, prievartautojų ir nusikaltėlių: jų žiaurumu bjaurėjosi net esesininkai (Foto, Video) (1)
„SS-Sturmbrigade Dirlewanger“, istorikams geriau žinoma kaip tiesiog Dirlewangerio brigada, neabejotinai išsiskiria kaip vienas žiauriausių nacių karo mašinos vienetų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Liūdnai pagarsėjusi dėl savo žiaurumo ir atviro sadizmo, SS brigada, vadovaujama vyro, kuris anksčiau kalėjo už jaunos paauglės išprievartavimą, buvo tokia žiauri, kad net daugelis pačios nacių aukščiausiosios vadovybės sluoksnių jais bjaurėjosi.
Taigi, kaip atsirado šis padalinys, kodėl jie buvo tokie žiaurūs ir kodėl jiems buvo leista tęsti siaubingus veiksmus?
Oficialiai Waffen-SS 36-oji Grenadierių divizija (arba tiksliau „kontroliuojama SS“) buvo suformuota 1940 m. kaip netiesioginis atsakas į Hitlerio įsakymą sustiprinti vokiečių darbo jėgą nuteistais nusikaltėliais, iš pradžių nuteistais už nesunkius nusikaltimus.
Tačiau karui tęsiantis ir nacistinei Vokietijai pradėjus stipriai pralaimėti, šių batalionų gretos tapo neabejotinai eklektiškesnės, kai kurie, pavyzdžiui, Dirlewangerio brigada, užpildė savo gretas blogiausiais iš blogiausių nusikaltėlių, taip pat psichikos įstaigų pacientais.
Daugelio manymu, būti paskirtam į šias nusikaltėlių brigadas prilygo mirties nuosprendžiui: šiems padaliniams dažnai buvo pavesta atlikti pavojingiausius darbus, kuriuos Vermachtas galėjo sugalvoti, pavyzdžiui, mūšiuose pulti pirmose gretose arba žygiuoti per minų laukus, kad jie būtų išvalyti. Bet kuris iš šių atsisakiusių karių buvo nušaunamas vietoje.
Kai jų nemetė į mūšio mėsmalę, vyrai atsidūrę strafbatalionuose (baudžiamieji batalionai) buvo ginklu priversti atlikti rankinį darbą ir galėjo tikėtis, kad bus nušauti už net ir nedidelius pažeidimus. Jie taip pat neturėjo jokio rango ir kovojo vilkėdami paprastas uniformas.
Jei jiems pavykdavo išgyventi, už gerą darbą, jiems galėjo būti panaikinti teistumai ir netgi suteikti tradiciškesni laipsniai, ir vėl priskirti paprastiems vienetams.
Strafbatalionuose vienas būrys išsiskyrė žiaurumo lygiu, kuriam vadovao artimas generolo leitenanto Gottlobo Bergerio, vieno iš Heinricho Himmlerio „dvylikos apaštalų“, dar žinomo kaip „Holokausto architekto“, draugas Oskaras Dirlewangeris.
Dirlewangeris, Pirmojo pasaulinio karo veteranas, kuris buvo sužeistas šešis kartus ir gavo leitenanto laipsnį. Tačiau po karo viename oficialiame pranešime apie vyrą buvo pažymėta, kad jis tapo „psichiškai nestabilus, piktnaudžiavęs narkotikais, smurtaujantis alkoholikas“.
Tarpukariu jis dalyvavo įvairiuose įvykiuose, pavyzdžiui, užgniaužė Vokietijos revoliuciją, įgijo politikos mokslų daktaro laipsnį ir dažnai buvo teistas už įvairius nusikaltimus, tokius kaip grobstymas.
Viskas pasidarė dar rimčiau, kai 1934 m. jis buvo nuteistas už 14 metų mergaitės išprievartavimą, tada iškart pavogė valdišką automobilį ir greitai jį sudaužė, nes tuo metu buvo girtas. Jis buvo įkalintas porai metų, kol buvo paleistas. Užuot gyvenęs kaip įstatymų besilaikantis pilietis, jis beveik iškart buvo dar kartą nuteistas už seksualinę prievartą.
Turėdamas draugų aukštose vietose, kaip Gottlobas Bergeris, neilgai trukus jis vėl buvo paleistas ir tada išvyko kariauti į Ispanijos pilietinį karą, generolo Francisco Franko pusėje. Dėka tarnybos karo metu, kai jis grįžo į Vokietiją, jis buvo grąžintas į pareigas ir galiausiai buvo paskirtas vadovauti nusikaltėlių grupei.
Iš pradžių jo padalinį sudarė kelios dešimtys nusikaltėlių, įskaitant brakonierius. Idėja buvo ta, kad jų sekimo ir medžioklės įgūdžiai bus gerai pritaikyti gaudyti pasipriešinimo narius bei bėgančius žydus.
Dirlewangerio brigada per karą išaugo ir sudarė 4000 žmonių grupę, kurioje buvo vieni blogiausių nusikaltėlių, taip pat vyrų, kurie buvo laikomi psichiškai nestabiliais, įskaitant psichiatrijos klinikų paceintus.
Dirlewangeris visapusiškai pasinaudojo padalinio vadovo pozicija, nesuvokiamu mastu vykdydamas žiaurius veiksmus.
Viena taktika, kurią naudojo Dirlewangeris, buvo paleisti badaujančius ir skriaudžiamus šunis tarp civilių, o savo būrio kariams ir vietos gyventojams liepdavęs stebėti, kaip šunys drasko žmones. Tokiu sadištišku būdu buvo skiepijama baimė vietiniams gyventojams, kas nutiktų, jei kas nors pasipriešintų vokiečiams.
Be minėtos pasiutusios šunų taktikos, dar baisesnė buvo labai jaunų merginų surinkimas, jų išrengimas ir sumušimas beveik iki mirties, o paskui nužudimas strichnino injekcija.
Kita taktika buvo suburti žmonių grupes ir sugrūsti juos į pastatą, tada jį padegti. Visi, kurie pabėgdavo iš degančio pastato būdavo nedelsiant sušaudyti.
Be šių siaubingų metodų, „wangeriai“ (kaip jie buvo praminti) taip pat buvo žinomi kaip terorizavę vietos civilius gyventojus, vykdydami grupinius išprievartavimus, sumušimus, plėšimus, turto prievartavimą, žmogžudystes, vaikų nužudymą stebint tėvams ir kt.
Tęsinys kitame puslapyje:
Natūralu, kad kai kurie iš pačių aršiausių nacių ideologinių rėmėjų pasibjaurėjo kai kuriais iš šių poelgių, dėl ko dažnai buvo raginama areštuoti Direlwangerį ar bent jau perkelti jo brigadą į frontą, užuot prižiūrėjus civilius.
Vienu metu SS policijos teisėjui Georgui Morgenui taip įgrįso nusiskundimai dėl brigados, kad išdavė orderį dėl Dirlewangerio arešto. Natūralu, kad Dirlewangeris kreipėsi į Bergerį, kuris savo ruožtu kreipėsi į Himmlerį Dirlewangerio vardu, motyvuodamas Himmlerį laiške, kuriame gynė Dirlewangerio veiksmus.
Dirlewangeriui buvo leista tęsti darbą ir netgi sulaukė paaukštinimo. Vis dėlto, generolas Heinzas Guderianas kreipėsi į patį Hitlerį, prašydamas išformuoti Dirlewangerio padalinį. Tačiau, Hitleris atmetė prašymus.
Dirlewangerio brigados pagrindinė užduotis beveik visą karą buvo civilinės pasipriešinimo veiklos malšinimas visoje nacių kontroliuojamoje Rytų Europoje, padalinys daugiausia veikė Lenkijoje ir Baltarusijoje.
Bene liūdniausias karo įvykis, kuriame dalyvavo Dirlewangerio brigada, buvo 1944 m. Varšuvos sukilimas. Per vadinamąsias Volos žudynes padalinys nužudė tūkstančius beginklių civilių ir vykdė neįsivaizduojamus žiaurumus.
Pavyzdžiui, ataskaitose pasakojama, kaip Dirlewangeris ir jo vyrai gyvus degina ligoninės pacientus, išvaro rėkiančias moteris prieš savo šeimas ir durtuvais subado visus ikimokyklinio ugdymo įstaigos auklėtinius.
Kai 1944 m. rugpjūčio pabaigoje prasidėjo Slovakijos nacionalinis sukilimas, Dirlewangerio brigada buvo pasiųsta jo numalšinti. Gruodį, kai Slovakijos sukilimas buvo numalšintas, brigada buvo išsiųsta į frontą Vengrijoje.
Dirlewangerio brigados žiaurumas buvo toks didelis, kad mes net nežinome, kiek žmonių jie nužudė karo metu, o iš pranešimų surinkta informacija siekia apie 30 000–120 000 civilių Baltarusijoje ir apie 50 000 žmonių Lenkijoje.
Iš 4000 Dirlewangerio brigados karių per karą iš viso išgyveno tik apie 700.
Oskaras Dirlewangeris, po to, kai jo būrys buvo sunaikintas, operatyviai pakeitė uniformą civiliais drabužiais, pabėgo ir slapstėsi kitu vardu. Laimei, žydų koncentracijos stovykloje likęs gyvas buvęs kalinys, jį atpažino, kai Dirlewangeris buvo apsistojęs medžioklės namelyje. Prancūzijos kariai 1945 m. birželio 1 d. jį nedelsiant suėmė.
Pranešama, kad jis mirė apie 1945 m. birželio 5–7 d. Altshauseno kalėjimo stovykloje. Yra daugybė prieštaringų pranešimų apie jo mirties pobūdį (prancūzai teigia, kad jis mirė nuo širdies smūgio ir buvo palaidotas nepažymėtame kape; lenkai teigia, kad jis buvo nužudytas dėl netinkamo elgesio; kai kurie buvę kaliniai ir kalėjimo sargai teigia, kad jis pabėgo; ir buvo keletas gandų, kad jis prisijungė prie užsienio legiono), ir galiausiai jo likimas nėra žinomas, tačiau paprastai manoma, kad jis mirė Altshause.
