„Naktinės raganos“ – legendinė Antrojo pasaulinio karo moterų piločių eskadrilė, variusi baimę vokiečiams: naciai jų taip nekentė, kad bet kuris vokiečių pilotas, numušęs bent vieną jų lėktuvą, būdavo automatiškai apdovanotas Geležiniu Kryžiumi (Foto, Video)  (3)

Jos buvo esminis sovietų bandymas laimėti Antrąjį pasaulinį karą.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Jos puldavo po tamsos priedanga mediniais biplanais. Naciai jų taip bijojo ir nekentė, kad bet kuris vokiečių pilotas, numušęs bent vieną jų lėktuvą, buvo automatiškai apdovanotas prestižiniu Geležinio Kryžiaus medaliu.

Tai buvo novatoriška moterų 588-oji naktinių bombonešių eskadrilė, kuri per karą ant nacių taikinių numetė daugiau nei 23 000 tonų bombų. Jos tapo esminiu sovietiniu turtu laimint Antrąjį pasaulinį karą.

Vokiečiai jas praminė „Nachthexen“ arba „naktinėmis raganomis“, nes jų medinių lėktuvų skleidžiamas triukšmas buvo panašus į šluotos. Šis garsas buvo vienintelis vokiečių įspėjimas apie jų ataką. Lėktuvai buvo per maži, kad būtų lengvai aptinkami. Pilotės niekada nenaudojo radijo imtuvų, jos iš esmės buvo vaiduokliai.

Moterų piločių naudojimas nebuvo pirmas pasirinkimas. Nors moterims anksčiau nebuvo draudžiama kovoti, priešo spaudimas suteikė sovietų lyderiams pagrindo permąstyti politiką.

Adolfas Hitleris 1941 m. birželį pradėjo operaciją „Barbarossa“ – didžiulę invaziją į Sovietų Sąjungą. Iki rudens vokiečiai pasiekė Maskvą, Leningradas buvo apgultas ir Raudonoji armija traukėsi.

Pirmoji 588-osios eskadrilės misija įvyko 1942 m. birželio 12 d.

Sovietų „Amelija Earhart“

Eskadrilė buvo Marinos Raskovos, žinomos kaip „sovietų Amelija Earhart“, idėja – ji garsėjo ne tik kaip pirmoji moteris navigatorė sovietų oro pajėgose, bet ir dėl daugybės tolimųjų reisų skrydžių. Ji visoje Sovietų Sąjungoje gaudavo moterų laiškus, norinčių prisijungti prie Antrojo pasaulinio karo karių gretų.

 

Nors joms buvo leista dalyvauti pagalbiniuose vaidmenyse, buvo daug norinčių būti pilotėmis. Daugelis šių moterų buvo netekusios brolių ar mylimųjų arba matė niokojamus namus ir kaimus. Matydama progą, Raskova kreipėsi į sovietų diktatorių Josifą Staliną, prašydama leisti jai suformuoti kovinę moterų eskadrilę.

1941 m. spalio 8 d. Stalinas įsakė dislokuoti tris oro pajėgų vienetus – Sovietų Sąjunga tapo pirmąja tauta, oficialiai leidusia moterims dalyvauti kovoje.

Raskova greitai pradėjo pildyti savo komandas. Iš daugiau nei 2000 paraiškų ji atrinko apie 400 moterų kiekvienam iš trijų skyrių. Dauguma buvo jų buvo moksleivės ir studentės, kurių amžius svyravo nuo 17 iki 26 metų.

Atrinktosios persikėlė į nedidelį miestelį Engelsą į šiaurę nuo Stalingrado ir pradėjo mokytis Engelso aviacijos mokykloje. Mokymai buvo itin intensyvus – trukdavo vos kelis mėnesius, kai įprastomis sąlygomis tai užtrukdavo kelerius metus. Kiekviena moteris turėjo mokytis atlikti pilotų, navigatorių, priežiūros ir antžeminės įgulos darbą.

 

Moterys susidūrė su skepticizmu iš kai kurių vyrų kariškių, kurie manė, kad jos neturi jokios vertės kovinėms misijoms. Raskova padarė viską, kad paruoštų savo moteris šiam požiūriui, tačiau jos vis tiek susidūrė su seksualiniu priekabiavimu ir alinančiomis sąlygomis. „Vyrams nepatiko, kad „mažos mergaitės“ eina į priekinę fronto liniją. Tai buvo vyro reikalas“.

Tęsinys kitame puslapyje:

Pasidalinkite su draugais
(60)
(17)
(43)

Komentarai (3)