Kovodami žmonės išrado daug įvairių tipų šarvų. Tai gali būti žiediniai, žvynuoti, mediniai šarvai ir net tvirtas popierius.

Britų istorikas K. Blairas visą viduramžių šarvų įvairovę suskirstė į tris kategorijas: 1) minkšti šarvai: iš audinio (pavyzdžiui, iš lino, kaip Aleksandro Didžiojo) arba odos, padengtos vata ar vilna; 2) žiediniai šarvai (Europoje naudojami nuo V a. pr. Kr.); 3) metalinių plokščių (daugiau ar mažiau didelių ir standžių).

Visi trys tipai buvo žinomi jau Antikoje. Pastaroji šarvų rūšis (metalinių plokščių) klestėjo ir savo tobulumą pasiekė viduramžių Europoje riterių laikais (XIII-XVI a.).

Prieš tai vyravo žiediniai šarvai (marškiniai), kurie yra palyginti pigūs ir patogūs, tačiau plėtojant ginklus ir taktiką jie jau buvo prastesni už lakštinius, nes juos buvo lengviau pramušti ilgomis lankų ir arbaleto strėlėmis, ietimis.

Kadangi tolimas riterių laikas ir juos supanti romantiška aureolė sukelia daug spėlionių apie jų ginklus, šarvai nusipelno ypatingo dėmesio. Apie juos jau paneigta daugybė mitų. Garsiausias ir keisčiausias iš jų, žinoma, yra klaidinga nuomonė apie viduramžių riterių šarvų svorį.

Klaidingai manoma, kad riteris be pagalbos negalėjo nei pakilti nuo žemės, nei pakilti ant arklio. Iš tikrųjų, tik turnyro šarvai (net iki 70 kg) buvo tikrai sunkūs, bet ne koviniai.

XIV-XV a. (šarvų klestėjimo metu) vidutinis šarvų komplekto svoris buvo apie 25–26 kg. Šiuolaikiniai kariai, kartais su savimi nešioja sunkesnę ekipuotę – iki 30 kg. Todėl tie 25 kg, atrodo ne tiek daug, atsižvelgiant į tai, kad šarvų svoris buvo gerai paskirstytas visame kūne, o patys šarvai dažnai buvo priderinti prie figūros. Jei klientas negalėjo atvykti į dirbtuves (pvz. jei užsakė šarvus kitoje šalyje), meistrams būdavo siunčiami drabužių pavyzdžiai ir net kliento kojų bei rankų vaškiniai modeliai.

Šarvai tapo per sunkūs tik XVII amžiuje, kai jie buvo pastorinti, kad apsaugotų nuo šaunamųjų ginklų.

Profesionalūs viduramžių kariai nuo vaikystės (vidutiniškai nuo 7 metų) mokėsi karinių reikalų ir buvo įpratę prie šarvų. Vienintelis rimtas kovos šarvų minusas buvo tas, kad su jais buvo siaubingai karšta.

Henrikas IV Šekspyro tragedijoje sako: „Kaip turtingi dėvi šarvus karštą dieną, jie sudegins tave savo patikimumu“. Šarvų tvankumas buvo ne tik nepatogumas, bet ir reali grėsmė sveikatai. Pavyzdžiui, 1415 m. po mūšio nuo karščio smūgio mirė Jorko kunigaikštis (apkūnus vidutinio amžiaus vyras).

Nepaisant trūkumų, šarvai, visų pirma, puikiai apsaugojo kūną mūšyje – juos dėvintys žūdavo palyginti retai. Viduramžių kariniai nuostoliai daugiausia buvo sanitariniai, o ne koviniai.

Ne tik riteriai, bet ir paprasti kareiviai paprastai dėvėjo bent jau palyginti nebrangius šarvus, o juos nužudyti nebuvo taip paprasta. Dauguma žaizdų šarvuotiems kariams buvo padarytos ant rankų, kojų ir galvos, taip pat įvairių šarvų elementų sandūroje.

Galva visą laiką buvo viena pažeidžiamiausių vietų. Stiprus smūgis net į galvą, gerai apsaugotą šalmu, gali bent padaryti žmogų neveiksnų arba būti mirtinas. Net jei šalmo metalas nėra perdurtas stipraus smūgio, tai vis tiek nieko negarantuoja, nes pats smūgis galėjo sulaužyti kaklą.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()