Izraelis kovojo už savo išlikimą. Šokiravo šalį. Buvo pasiryžęs panaudoti branduolinį ginklą (Foto, Video)  (6)

1973 m. Jom Kipuro karas buvo kova tarp Izraelio ir arabų šalių, vadovaujamų Egipto ir Sirijos, įkvėpta arabų noro susigrąžinti Izraelio užimtas teritorijas per 1967 m. Šešių dienų karą.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Karas prasidėjo išpuoliais švenčiausią žydų metų dieną – Jom Kipuro šventę – tai turėjo būti visiška staigmena Izraeliui. Apgaulės kampanija užmaskavo arabų tautų ketinimus ir buvo plačiai manoma, kad jos nėra pasirengusios kovoti didelio karo.

Konfliktas, trukęs 1973 m. spalio 6-25 dienomis, buvo intensyvus: jo metu vyko sunkios kovos tarp sunkiųjų tankų būrių, dramatiškos oro kovos, per kurias buvo patirta didelių nuostolių. Kartais net buvo baiminamasi, kad konfliktas gali išplisti už Artimųjų Rytų ribų iki supervalstybių, kurios rėmė kariaujančias puses.

Karas galiausiai paskatino pasiekti 1978 m. Camp David (JAV) susitarimus, kuriais galiausiai sudaryta taikos sutartis tarp Egipto ir Izraelio.

1973 m. karo fonas

1973 m. rugsėjo mėn. Izraelio žvalgyba pradėjo stebėti pastebimą karinę veiklą Egipte ir Sirijoje. Kariai buvo perkeliami arti sienų su Izraeliu, tačiau judėjimai atrodė kaip periodiškai rengiamos karinės pratybos pasienyje.

Izraelio vyriausioji vadovybė vis dar laikė šią veiklą pakankamai įtartina, todėl padvigubino šarvuotų dalinių, esančių netoli jos sienų su Egiptu ir Sirija, skaičių.

 

Likus savaitei iki Jom Kipuro, izraeliečiai dar labiau sunerimo, kai žvalgyba nurodė, kad sovietų šeimos palieka Egiptą ir Siriją. Abi tautos buvo susijusios su Sovietų Sąjunga, o sąjungininkų civilių pasitraukimas atrodė grėsmingas – tai ženklas, kad šalys ruošiasi karui.

1973 m. spalio 6 d., Jom Kipuro dieną, ankstyvą rytą Izraelio žvalgyba įsitikino, kad karas neišvengiamas. Aukščiausi šalies vadovai susitiko prieš auštant ir 10 val. buvo įsakyta visiškai sutelkti šalies kariuomenę.

Žvalgybos šaltiniai taip pat nurodė, kad išpuoliai prieš Izraelį prasidės 18 val. Tačiau ir Egiptas, ir Sirija užpuolė Izraelio pozicijas 14 val. Artimieji Rytai staiga pasinėrė į didelį karą.

Pirminės atakos

Pirmieji egiptiečių išpuoliai įvyko Sueco kanale. Egipto kariai, palaikomi sraigtasparnių, kirto kanalą ir pradėjo kovą su Izraelio kariais (kurie nuo 1967 m. Šešių dienų karo buvo okupavę Sinajaus pusiasalį).

Šiaurėje Sirijos kariai užpuolė izraeliečius Golano aukštumose – kitoje teritorijoje, kurią Izraelis užėmė 1967 m.

Prasidėjus išpuoliui per Jom Kipurą, švenčiausią judaizmo dieną, egiptiečiai ir sirai atrodė pasirinko protingą ir netikėtą strategiją, tačiau izraeliečiams tai pasirodė naudinga, nes tauta iš esmės tą dieną buvo užsidariusi namuose.

 

Didžioji dalis žmonių, tame tarpe ir rezerviniai kariniai daliniai, buvo namuose ar sinagogoje ir galėjo greitai reaguoti į situaciją. Buvo apskaičiuota, kad mobilizuojant karius buvo sutaupytos brangios valandos.

Izraelio ir Sirijos frontas

Puolimas iš Sirijos prasidėjo Golano aukštumose – plynaukštėje tarp Izraelio ir Sirijos sienos, kurią Izraelio pajėgos užėmė 1967 m. Šešių dienų kare. Sirai konfliktą pradėjo atakomis iš oro ir intensyviais Izraelio artilerijos bombardavimais.

Išpuolį atliko trys Sirijos pėstininkų divizijos, kurias palaikė šimtai Sirijos tankų. Dauguma Izraelio pozicijų, išskyrus postus ant Hermono kalno, buvo užimtos. Izraelio vadai netrukus atsigavo nuo sukrėtimo po pirminių Sirijos išpuolių. Netoliese buvę šarvuočiai buvo išsiųsti į mūšį.

Pietinėje Golano fronto dalyje Sirijos kolonos sugebėjo prasiveržti pro Izraelio gynybą. 1973 m. spalio 7 d., sekmadienį, kova fronte buvo įtempta. Abi pusės patyrė didelių nuostolių.

Izraeliečiai narsiai kovojo prieš puolančias Sirijos pajėgas, prasidėjo tankų mūšiai. Spalio 8 d. ir kitą dieną įvyko sunkus mūšis, kuriame dalyvavo Izraelio ir Sirijos tankai. Iki spalio 10 d. izraeliečiai sugebėjo nustumti sirus atgal iki 1967 m. paliaubų linijos.

 

Spalio 11 d. izraeliečiai surengė kontrataką. Po tam tikrų diskusijų tarp šalies lyderių buvo nuspręsta kovoti už senosios paliaubų ribos ir įsiveržti į Siriją.

Kai izraeliečiai veržėsi per Sirijos teritoriją, į frontą atvyko sirų sąjungininkai – Irako tankų pajėgos. Izraelio vadas pamatė, kaip irakiečiai juda lyguma ir įviliojo juos į puolimą. Irakiečiai buvo sumušti Izraelio tankų ir praradę apie 80 savo tankų buvo priversti trauktis.

Intensyvūs tankų mūšiai vyko ir tarp Izraelio bei Sirijos šarvuočių. Izraelis įtvirtino savo pozicijas Sirijoje, užimdamas keletą aukštų kalvų. Ir Hermono kalnas, kurį sirai užėmė per pirmąjį puolimą, buvo atkovotas.

Galiausiai mūšis prie Golano baigėsi tuo, kad Izraelis užėmė aukštas pozicijas, o tai reiškė, kad jo tolimojo nuotolio artilerija galėjo pasiekti Sirijos sostinės Damasko pakraštį.

1973 m. spalio 22 d., tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms, Sirijos vadovybė sutiko su paliaubomis.

Tęsinys kitame puslapyje:

Pasidalinkite su draugais
(67)
(6)
(61)

Komentarai (6)