Rusijos ginkluotųjų pajėgų planuose jau kuris laikas numatyta sukurti sausumai skirtą sunkųjį ginklą, kuris pagal savo ugnies efektyvumą prilygtų jūrų artilerijos analogams, ir tuo pačiu išlaikytų įprastiniams tankams prilygstančias manevringumo galimybes.

Šiuolaikiniai SAK paprastai kuriami remiantis klasikine tankų komponuotę. Dėl to kyla eilė konstrukcinių apribojimų. Pavyzdžiui, vietoj platformos paprastai naudojama kokio nors tanko važiuoklė ar netgi bokštelis. Bokštelyej paprastai ekipažo ir ginkluotės skyriai yra sujungti tarpusavyje. Mūšio metu dalis parako dujų patenka į ginkluotės skyrių, be to, priešui pataikius į šį skyrių, galimi papildomi nepageidaujami sprogimai. Be to, sudėtingesnės ekipažo darbo sąlygos.

Šio konstrukcinio principo Rusijos karinių pajėgų inžinieriai nusprendė atsisakyti kurdami naujosios kartos SAK. Ekipažo skyrius visiškai atskirtas ir patalpintas atskirame šarvuotame valdymo modulyje. Modulis patalpintas priekinėje važiuoklės dalyje. Ekipažą sudaro du žmonės (vietoj 4 arba 5), valdymas visiškai kompiuterizuotas. Pagrindinė ginkluotė patalpinta bokštelyje kartu su mechanizuotu užtaisymo įtaisu. Variklis patalpintas galinėje dalyje.

Šaunamoji galia

Tradiciniai pabūklai turi gabaritų ir masės apribojimus, dėl to jų efektyvumo ir funkcionalumo didinimas ribotas. Rusų planuose - didinti efektyvumą panaudojant daugiavamzdžius pabūklus. Tokia idėja "pasiskolinta" iš jūrų artilerijos. Pirminiame variante planuojama naudoti du vienas po kitu patalpintus pagrindinio pabūklo vamzdžius. Taip užtikrinama didesnė šaudymo sparta beveik nepadidinant viso komplekso masės. Užtaisymo ir šaudymo posistemės gali veikti nepriklausomai viena nuo kitos - taip užtikrinamas sistemos patikimumas.

* 30 km – nuotolis šaudant standartiniais NATO sviediniais. >40km - nuotolis šaudant specialios formos turbulencijas skrydžio metu mažinančiais sviediniais (angl. base bleed, rus. газогенератор).

Komentarai (16)