Degusis ledas  (0)

Taip mokslininkai vadina metano hidratus – galbūt paskutinįjį stambų anglies pagrindu sukurtų degalų šaltinį. Iš principo tai ledo kristalas, kurio gardelėse yra įkalintos degios metano dujos. Tačiau pirmiausia reikia išmokti kasti šiuos kristalus, kurių klodai slūgso po vandenynų dugnu ir amžinojo įšalo zonoje.

Norint išgauti ir iškelti į paviršių šias metano dujas, pirmiausia reikia ištirpdyti kristalus, kuriuose jos „įkalintos“. Tai nėra labai paprasta. 2002-aisiais Šiaurės Kanados Makenzio upėje vietinių ir Japonijos geologų komanda bandė į ledą įšvirkšti karšto vandens. Nors šiek tiek dujų pavyko išlaisvinti, tam prireikė daug energijos.

Neseniai ta pati komanda sugebėjo išgauti metaną kur kas efektyviau ir be jokio vandens. Mokslininkai išsiurbė orą iš išgręžtų skylių metano lede. Dėl sumažėjusio spaudimo ledas pradėjo tirpti, atpalaiduodamas dujas.

Valstybei priklausanti Japonijos kompanija, kuri pranešė eksperimento rezultatus, siekia išgauti 7 trilijonus tonų metano, kaip manoma, įkalinto hidratuose šalies pakrančių vandenyse.

Bendrovė tikisi, kad technologija užbaigs šimtmetį trunkančias Japonijos vietinio kuro šaltinio paieškas. Praėjusį mėnesį vyriausybė patvirtino planus komercializuoti „degiojo ledo“ gavybą per dešimtmetį.

Lengva pasakyti – sunku padaryti. Baiminamasi, kad hidratų klodų trikdymas sukels milžiniškus dujų proveržius. Maždaug prieš 8 000 metų staigus natūralus proveržis Šiaurės jūroje netoli Norvegijos sukėlė cunamį, kuris užtvindė didžiąją dalį Škotijos.

Iliustracijoje: metano hidratai lengvai užsiliepsnoja. Šaltinis: aist.go.jp

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (0)