Teisininko komentaras. Skaitmeninių nuotraukų klastojimas teisiniu požiūriu  (7)

Lietuvos bei kitų šalių įmonėse, ligoninėse ir kitose oficialiose įstaigose informacijai dokumentuoti naudojami skaitmeniniai fotoaparatai. Esminis jų skirtumas nuo tradicinių (analoginių) fotoaparatų yra tai, kad klastoti skaitmeninę informaciją yra daug lengviau. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kai susiduriama su nuotraukų manipuliavimo faktu, ir kokie Lietuvos teisės aktai reglamentuoja šią sferą?

Nors skaitmeninė fotografija „kosmetiniu“ pažiūriu galbūt ir nėra lygiavertė įprastinei (analoginei) fotografijai, tačiau teisiniu požiūriu tai yra kiek kitokios vaizdų užfiksavimo rūšys. Kadangi skaitmeninę nuotrauką galima tiksliai nukopijuoti kada tik panorėjus (išskyrus tuos atvejus, kai ji yra atspausdinama ant popieriaus arba rodoma kompiuterio ekrane, nėra jokio būdo, kuriuo būtų galima atskirti kopiją nuo originalo. Ir, kadangi duomenys nukopijuojami absoliučiai idealiai, bet kokį skirtumą tarp nuotraukų gali lemti tik nuotraukos pakeitimas (manipuliavimas), kuris teisės požiūriu gali būti arba tyčinis, arba netyčinis. Jei nėra galimybės skaitmeninę nuotrauką palyginti su originalu, teoriškai įmanoma, jog su nuotrauka atlikta manipuliacija gali likti nepastebėta.

Skaitmeninei fotografijai keičiant anksčiau naudotą analoginę techniką, neišvengiamai tenka keistis ir teisinei bazei, reglamentuojančiai skaitmeninių nuotraukų panaudojimą kaip tam tikro veiksmo ar fakto įrodymą. Pavyzdžiui, liudininko (net jei jis pats yra fotografas) atminties tikslumo gali nepakakti atgaminant tam tikras jo matyto vaizdo smulkmenas, tad tai gali riboti dirbtinų elementų aptikimo nuotraukoje galimybes. Apgaulė analoginės fotografijos atveju buvo daug sudėtingesnis, atitinkamai brangesnis ir lengviau nustatomas dalykas; norint pridėti, ištrinti arba pakeisti kurių nors detalių buvimo vietą bendrame fone reikėjo taikyti fotokoliažo metodus, kurie yra ypač sudėtingi ir retai duoda tikroviškai atrodantį rezultatą. Šiuolaikinės technologijos įgalino daug paprasčiau manipuliuoti skaitmeninėmis nuotraukomis, tai tapo pigu ir nepastebima. Sudėtingi programiniai vaizdo montažo įrankiai yra sudėtinė praktiškai visų populiariausių nuotraukų redagavimui skirtų programų dalis. Jei nuotrauka buvo daryta skaitmeniniu aparatu, turi būti užtikrinamas faktas, jog ankstesnių šios nuotraukos versijų niekada neegzistavo.

Teisiniu požiūriu skaitmeninių nuotraukų analizė turi kai kurių rimtų apribojimų, kurie paprastai susiveda į tai, jog faktą apie manipuliuotą vaizdą galima patikimai nustatyti tik palyginus nuotrauką su jos originalu. Nuo klastojimo įmonės bando apsisaugoti gan paprastais būdais. Pavyzdžiui, draudimo kompanijos atstovai gali pageidauti, kad draudžiant automobilį jis būtų nufotografuotas naudojant būtent jų įrangą – taip atkrenta galimybė, kad savo asmeninę nuotrauką pateikęs transporto priemonės savininkas gali būti ją dirbtinai redagavęs. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai nuotraukos ir joje pavaizduotos informacijos autentiškumą užtikrinti arba patikrinti pageidauja fizinis asmuo. Pavyzdžiui, transporto parkavimo paslaugas teikiančios įmonės pažeidėjams užfiksuoti taip pat naudoja skaitmeninius fotoaparatus. Sakykime, transporto priemonės vairuotojas trumpam stabtelėjo, tačiau jau po keliolikos sekundžių vėl nuvažiavo toliau, tačiau per tą laiką jis fotoaparatu buvo užfiksuotas kaip pažeidėjas. Kokios šiuo atveju galimybės jam įrodyti savo tiesą ? Ar žmogus gali reikalauti įmonės įrodymo, jog nuotrauka nebuvo redaguota, kad ji buvo padaryta tinkamai (pavyzdžiui, kad matytųsi, ar transporto priemonėje yra žmonių ar ne), kaip iš nuotraukos įrodomas faktas, kad už stovėjimą nebuvo sumokėta arba kad fotoaparatas yra pritaikytas tokioms reikmėms? Kokia yra tam skirta teisinė procedūra?

Konkretaus teisės akto, kuriame būtų nustatyti imperatyvūs reikalavimai, keliami nuotraukų darymui (pvz.: kokios kategorijos fotoaparatas turi būti, spalvota, nespalvota nuotrauka ir kt reikalavimai) nėra. Priklausomai nuo teisinių santykių pobūdžio (baudžiamojo, civilinio, administracinio) nuotraukos ar kita vaizdinė medžiaga yra vertinama remiantis atitinkamus santykius reglamentuojančais teisės aktais (Pvz.:. civilinio proceso kodekso XII skyrius „Įrodymai“)

Šiuo atveju, tiek draudėjai, tiek transporto parkavimo paslaugas teikiančios bendrovės naudoja skaitmeninius fotoaparatus  dėl įvairių priežasčių. Tai gali būti daroma siekiant apsisaugoti nuo klastojimo; siekiant tiksliai nustatyti įvykio (pažeidimo) datą nustatant fotoaparatą, kad rodytų datas ant nuotraukų. Pažeidėjas, ar asmuo, nesutinkantis su padarytos nuotraukos informacija, visada gali pareikšti pretenzijas, tačiau jos turi būti argumentuotos. Faktinių aplinkybių fiksavimo funkcijos yra suteiktos antstoliams, kurie  prie nuotraukų, ar kitos vaizdinės medžiagos surašo protokolą. Tokio pobūdžio dokumentą yra gana sunku paneigti. Policijos naudojami greičio matuokliai yra praėję atitinkamas sertifikavimo procedūras. Jeigu asmeniui kyla abejonių dėl nuotraukų autentiškumo, jis gali kreiptis į įmonę su prašymu pateikti įrodymus, ar nuotrauka nebuvo redaguota. 

Paprastai šaltys savo interesus gina teismuose, kuriems yra deleguota teisingumo vykdymo. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių, ar nėra įrodymų klastojimo požymių. Savo nuomonę dėl įrodymų patikimumo yra išdėstęs ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senatas (2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas nr.  51)  „Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas,reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalgoje“. Teismas išaiskino, kad su įrodymų patikimumu yra tiesiogiai susijusi įrodinėjimo priemonių įrodomoji vertė. Jeigu įrodinėjimo procese dalyvaujantys byloje asmenys pareiškia, kad įrodymas yra suklastotas, tai pateikęs šį įrodymą asmuo gali prašyti teismą nelaikyti jo įrodinėjimo priemone ir išspręsti bylą remiantis kitais įrodymais. Jeigu tokio prašymo nėra, teismas gali įpareigoti pareiškusį apie suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus. Tokiam pareiškimui patikrinti teismas taip pat gali ir savo iniciatyva skirti ekspertizę arba išreikalauti kitokius įrodymus. Kadangi įrodymų suklastojimas yra susijęs su nusikalstama veika, teismas turi būti aktyvus ir ex officio reikalauti įrodymų. Jeigu teismas padaro išvadą, kad įrodymas yra suklastotas, jis nepripažįsta jo įrodymu. Nustatęs nusikalstamos veikos požymius, apie suklastojimo faktą teismas praneša prokurorui (CPK 184 straipsnis). Jeigu teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitokių išorinių trūkumų, taip pat jeigu pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, lygindamas šiuose rašytiniuose įrodymuose esančius duomenis su duomenimis, gautais kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 202 straipsnis).“ 


Už teisinę konsultaciją dėkojame:
K.A.S. Lawyers
Teisininkas
Kęstutis Stankevičius
www.kaslawyers.eu

Jeigu tokie teisiniai straipsniai mūsų skaitytojams yra įdomūs, kviečiame komentaruose pasiūlyti galimas temas ir jų kryptis.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (7)