„Pavojus. Kylančių ar nusileidžiančių orlaivių reaktyvinių variklių dujų srovės gali sužaloti ir net nužudyti.“ Tokie įspėjamieji ženklai pasitinka turistus, atvykusius į vieną mažą Karibų jūros salą.

Karibų salynas garsėja kaip viena komfortiškiausių poilsio zonų pasaulyje, kur daroma viskas, kad tik nebūtų drumsčiamas turistų poilsis. Nedidukė Šventojo Martyno salelė nerūpestingiems turistams kaip priedą siūlo dar ir išskirtinę pramogą – tiesiai virš galvos besileidžiančio ar kylančio lėktuvo gausmą.

Šventojo Martyno salelė, vos 87 kv. km užimantis sausumos lopinėlis Šiaurinėje Karibų archipelago dalyje, priklauso iškart dviem valstybėms – Prancūzijai ir Olandijai.

Ten, kur siautėjo piratai...

Ši nedidukė salelė turi turtingą istoriją. Prieš keletą šimtmečių joje po išpuolių mėgdavo ilsėtis piratai. Čia jie dalindavosi grobį, gausiose tavernose maukdavo romą, aiškindavosi santykius.

Per antrąjį pasaulinį karą saloje veikė JAV karinių oro pajėgų oro uostas. Tačiau jau po metų buvęs strateginis objektas kariškiams tapo nebereikalingas, tad perėjo civilinės aviacijos žinion. Du dešimtmečius jis buvo tipiškas provincijos oro uostas, kuriame per dieną nusileisdavo vienas kitas lėktuvas. Tai tęsėsi iki septintojo dešimtmečio vidurio, kol egzotiškos salelės neatrado turistai. Jau 1964 metais oro uostas su visomis jo tarnybomis buvo modernizuotas, o jį „pakrikštijo“ anuomet karūnuota Olandijos princesė Džiulijana.

Šiandien Princesės Džiulijanos tarptautinis oro uostas - vienas žinomiausių pasaulyje. Jis aptarnauja turistus, atvykusius ilsėtis į Šventojo Martyno salelę. Olandų pusėje veikiantis oro uostas labiausiai apkrautas visame Karibų regione. Per metus jo paslaugomis pasinaudoja pustrečio milijono keleivių.

Prancūziškoje salos dalyje, netoli Marigoto miesto, irgi veikia oro uostas. Tačiau jis nė iš tolo neprilygsta savo unikaliam kaimynui.

Princesės Džiulijanos oro uostas dėl savo populiarumo turi būti dėkingas neįprastai trumpam, vos 2180 metrų ilgio, nusileidimo takui. Jis akivaizdžiai per trumpas tokiems gigantams kaip „Boeing 747“, „Airbus A330“, bet jie leidžiasi! Tako pailginti neįmanoma: iš vienos pusės oro uostas remiasi į kalvas, iš kitos – į siaurą paplūdimio juostą. Tad rinktis nėra iš ko, todėl lėktuvai priversti pradėti tūpti dar skrisdami virš jūros bei paplūdimių, kurie tampa savotiška papildoma kilimo-nusileidimo zona.

Galimybių „broliai“

Kaip žinoma, Vilniaus tarptautinio oro uosto pakilimo takas keliais šimtais metrų ilgesnis (2,5 km), bet jame šios klasės lėktuvai – itin reti svečiai. Netgi istorinio vizito Vilniuje metu JAV prezidento Džordžo Bušo lėktuvas oro uosto tarnyboms sukėlė daug rūpesčių, atskridęs į Lietuvos sostinę apytuštėmis kuro talpomis. Taip pat ir išskrido - su minimaliomis žibalo atsargomis, o kuro tolesnei kelionei buvo papildyta jau Berlyne.

Panašiai problema sprendžiama ir Šv. Martyno saloje. Iš Princesės Džiulijanos oro uosto kyla įvairūs lėktuvų modeliai. Kiekvienam iš jų reikalingas tako ilgis priklauso nuo daugelio aplinkybių, iš kurių bene svarbiausia – masė. Kuo orlaivis sunkesnis, tuo ilgesnio pakilimo tako jam reikia. Kai lėktuvas nėra labai sunkus, netgi Princesės Džiulijanos oro uosto pakilimo tako jam visiškai užtenka. Pavyzdžiui: visiškai pakrautam „McDonnell Douglas-11“ saugiai pakilti reikia šiek tiek daugiau nei 3000 metrų tako, tačiau tuščiam to paties modelio orlaiviui atsiplėšti nuo žemės užtenka ir mažiau nei 2000 metrų. Todėl iš salos beveik visi lėktuvai kyla apytuščiais kuro bakais. Jie nuskrenda į kokios nors gretimos salos oro uostą, kuris turi ilgesnį pakilimo taką, ten pasipildo kuro ir tęsia kelionę.

Pagal normatyvus populiariausiam visų laikų laineriui „Boeing 747“ nusileisti reikia ne mažiau kaip 2,5 km ilgio tako. Todėl pilotai pradeda tūpti per geroką atastumą nuo salos ir prie paplūdimio, kuris ribojasi su oro uostu. Todėl lėktuvas priartėja būdamas itin žemai, tiesiai virš džiūgaujančių poilsiautojų galvų.

Kitur to nepamatysi

Kaip ir kituose populiariausiuose pasaulio paplūdymiuose, Maho Beach netrūksta balto smėlio, žalsvos jūros, saulės ir žmonių. Tačiau ne dėl ištaigingo poilsio dauguma poilsiautojų sulekia į Maho.

„Kartais atrodo, kad vos truputėlį pašokęs paliesčiau virš manęs skrendantį milžinišką lainerį! Juk tai nuostabu!“ - žavisi vienas atvykėlis.

Virš galvų besileidžiančių lėktuvų egzotika sutraukia milijonus turistų iš viso pasaulio. Juk ne kasdien pamatysi gigantiškus oro lainerius, skrendančius vos per kelis metrus virš tavęs. Daugelis vien dėl to ir apsistoja Šventojo Martyno saloje.

O savaitgaliais Maho įlanka knibždėte knibžda reginių ištroškusių poilsiautojų, kadangi būtent tuomet skrydžių intensyvumas Princesės Džiulijanos oro uoste didžiausias: lektuvai čia kyla ir leidžiasi kas keliolika minučių, ir virš sausakimšo paplūdimio praktiškai netyla kurtinantis galingų variklių gausmas.

2000 metais internete pasirodė nuotrauka iš Maho paplūdimio. Fotografijoje lėktuvo šasi, regis, tuoj kliudys tvorą, juosiančią oro uosto teritoriją. Dauguma internautų šią nuotrauką vertino skeptiškai ir vadino klastote. Tačiau virtualioje erdvėje paviešinus filmuotą medžiagą, kaip Maho įlankoje leidžiasi didžiuliai orlaiviai, netgi didžiausi skeptikai turėjo pripažinti, kad šitaip klastoti tiesiog neįmanoma.

Grėsmė žmogui

Skirtingai nei daugelis žmonių, priverstų gyventi ar dirbti šalia triukšmingų oro uostų, Šventojo Martyno salos gyventojai nesiskundžia dėl tokios kaimynystės. Jie susitaikė su keliamu triukšmu ir kitais nepatogumais – taip yra visame pasaulyje. Tačiau būtent Maho paplūdimyje reikia paisyti įspėjamųjų ženklų ir visada saugotis atskriejančių lėktuvų. Besileidžiant didžiuliam laineriui, nepatartina būti giliai po vandeniu, nes dėl lėktuvo sukelto triukšmo žmogų gali ištikti šokas. Patartina laikytis atokiau nuo lėktuvo, grožėtis nematytu reginiu iš šalies, kadangi reaktyvinių variklių dujų srovės neatsargų stebėtoją nesunkiai išvers iš kojų ir nublokš per kelis metrus tarsi plunksnelę.

Civilizuota egzotika

Pasaulyje yra ne vienas nestandartinis oro uostas. Pavyzdžiui, Kingsford Smith Sidnėjuje, Narita Japonijoje, Kaitek Honkonge, daugelis kitų, kurių pakilimo takai remiasi į jūrą ar kalnus. O štai Gibraltaro tarptautinis oro uostas unikalus ne tik tuo, kad stūkso sąsiaurio pakrantėje, bet ir tuo, kad jo nusileidimo takas kerta vieną judrią miesto gatvę. Ties ta sankryža nusileidusiam lėktuvui riedant taku ar kylant, automobiliai sustoja prie šviesoforo tarsi prie geležinkelio pervažos ir laukia, kol laineris kirs važiuojamąją dalį.

Parengta pagal žurnalo "Kelias" publikaciją

Komentarai (5)