Karas ir „vabalas“

Kadangi vidutinė vokiečių šeima negalėjo sau leisti vienu metu išleisti 1 000 reichsmarkių už „vabalą“, todėl automobilį buvo galima nusipirkti taikant taupyklių knygą.

Kiekvieną savaitę šeima įsigydavo penkių ženklų antspaudą ir įdėdavo jį į knygą. Kai knyga buvo pilna, buvo galima pasiimti automobilį gamykloje ir parvažiuoti namo. Jei praleidote mokėjimą, jis buvo prarastas.

Deja, niekas iš tikrųjų negavo savo „vabalo“. Projektas buvo baigtas tik 1938 m., o tada Hitleris turėjo kitų planų. Buvo pagaminti tik keli šimtai „vabalų“ ir visi jie atiteko karo karininkams. Pinigai, surinkti iš taupomųjų knygelių, nebuvo naudojami automobiliams pristatyti. Vietoj to, Hitleris jais finansavo Antrąjį pasaulinį karą.

Karo metu naujoji „Volkswagen“ gamykla (dabartiniame Volfsberge) pradėjo gaminti į „Kubelwagen“ visureigius – karines „vabalo“ versijas, kuriose buvo trys vyrai ir kulkosvaidis. Jų buvo pagaminta dešimtys tūkstančių nepaisant to, kad gamykla buvo pakartotinai bombarduota  sąjungininkų bombardavimų, kai buvo sunaikinti trys ketvirtadaliai gamyklos.

Po karo „Volkswagen“ gamyklą areštavo britai, ketinę jos įrengimus išardyti ir išsiųsti į Didžiąją Britaniją kaip karo žalos atlyginimą. Gamyklai vadovavo majoras Ivanas Hirstas, kurio pirmasis darbas buvo prižiūrėti nesprogusios bombos gamykloje nukenksminimą. Jei ši viena operacija būtų buvusi nesėkminga, „vabalas“ akimirksniu būtų išnykęs į automobilių istorijos nežinomybę.

Sunaikinus bombą, Hirstas pastebėjo, gamykloje esančius „vabalus“. Jis pasiūlė jį ir jo gamyklą nemokamai perimti britų ar amerikiečių automobilių gamintojams.

Tačiau, nė vienas britų automobilių gamintojas nenorėjo turėti nieko bendro su šiuo sandoriu, o amerikiečiai, ypač „Ford“, nekentė „vabalo“, vadindami jį negražiu ir prastai suprojektuotu. Tik prancūzai parodė bet kokį susidomėjimą, tačiau prancūzų automobilių gamintojai atsisakė sandorio.

Vienintelis dalykas, kuris išgelbėjo gamyklą, buvo tai, kad Hirstas sudarė sutartį dėl 20 000 automobilių tiekimo Britanijos armijos okupacinėms pajėgoms, kurioms buvo reikalingas patikimas transportas. Surinkimo linija vėl buvo atidaryta 1945 m. gruodžio 27 d. Ir visiškai pradėta gaminti ​​iki 1946 m. kovo mėn. Nuo 1947 m. „vabalai“ pradėti gaminti civilinei rinkai su chromuotais buferiais, stebulėmis ir apdaila.

Atgal į verslą

1949 m. gamykla buvo grąžinta Vokietijos vyriausybei kaip privati bendrovė „Volkswagen“. Buvo ieškoma, kas galėtų jai vadovauti, tačiau nebuvo nė vieno norinčio.

Galiausiai Heinzas Nordhoffas buvo paskirtas „Volkswagen“ gamyklos direktoriumi. Jis priėmė „vabalo“ išlaikymo politiką, o ne radikalius pokyčius, ir pabrėžė, kad jis pateks į eksportą ir suteiks bankrutuojančiai Vokietijai stiprios užsienio valiutos.

Jis ypač norėjo patekti į Amerikos rinką, pirmiausia eksportuodamas, o paskui įkūręs JAV dukterinę įmonę. Kai „Volkswagen“ paplito po Nyderlandus ir kitas šalis, jis įsigijo įspūdingą pravardžių sąrašą, įskaitant „vabalą“, kurį bendrovė priėmė rinkodaros tikslais, nes buvo patrauklesnis nei „Volkswagen Type 1“.

Kai „vabalas“ išpopuliarėjo, fiziškai išaugo ir „Volkswagen“ gamykla, kuri toliau bus didžiausia automobilių gamykla pasaulyje, turinti kelias pažangiausias automatizuotas sistemas.

Nors pagrindinis „Beetle“ dizainas, atrodo, keitėsi nedaug, jis buvo nuolat tobulinamas, todėl „Volkswagen“ ekspertai pagal galinius langus, stabdžius ir priekinių žibintų kampą gali pasakyti iš pažiūros identiškų automobilių metus.

Variklis buvo padidintas iki 40 AG, o didžiausias greitis iki 115 km/val., buvo pristatyta keturių laipsnių pusiau automatinė greičių dėžė ir visas automobilis buvo palaipsniui tobulinamas, kol buvo pakeistas beveik kiekvienas komponentas.

„Vabalo“ kultas

7-jame dešimtmetyje vabalas įsiskverbė giliai į JAV rinką, kur jis buvo laikomas palyginti nauju automobiliu, net jei dizainas buvo kelių dešimtmečių senumo. Jis patiko jaunai, išsilavinusiai viduriniajai klasei, turinčiai disponuojamų pajamų, kuriai automobilis buvo palyginti nebrangus ir lengvai prižiūrimas.

Tai taip pat buvo pokytis nuo amerikietiškų automobilių, kurie dažniausiai buvo milžiniškos sausumos jachtos su minkšta pakaba ir masyviu V8 varikliu.

Netrukus susiformavo „vabalo“ kultas, kai jį priėmė bitnikai, hipiai ir kiti nonkonformistai, kurie arba nežinojo, arba nesirūpino jo ryšiu su naciais.

Jis buvo nudažytas laukinėmis psichodelinėmis spalvomis, prigrūstas daugybės studentų, bandančių užfiksuoti naują rekordą, ir buvo nepaprastai sėkmingos savęs nevertinančios reklamos kampanijos, panaudojusios tariamus trūkumus, pagrindas.

Jis nukeliavo net į Holivudą, kur vaidino „Disney“ filme „Herbie the Love Bug“, po to sekė penki tęsiniai ir televizijos serialai.

Legendos pabaiga

Aštuntajame dešimtmetyje vabalas praėjo geriausias dienas. Jis buvo mėgdžiotas visame pasaulyje, o japonai, prancūzai ir britai išleido savo itin kompaktiškus automobilius, kurie sudarė labai konkurencingą rinką.

„Vabalas“ atrodė ne tiek ironiškas ir kičinis, kiek tiesiog senamadiškas, ir iš automobilių vairuotojų buvo tikimasi ne tik modernesnio stiliaus, bet ir daugiau našumo, patogumo, ir saugumo.

„Volkswagen“ „Golf“ pavertė kaip į „vabalų“ įpėdinį ir perkėlė jo gamybos liniją į Braziliją ir Meksiką. Šiuolaikinis „New Beetle“ buvo gaminamas 1998–2010 m., o trečiosios kartos dizainas - 2012–2019 m., tačiau būtent originalios formos vabalas yra mūsų kolektyvinėje sąmonėje.

Kai 2003 m. paskutinis „vabalas“ išriedėjo  Meksikoje, jis paliko didžiulį palikimą. Tai buvo ne tik perkamiausias automobilis istorijoje, bet ir labai naudingas gelbstint pokario Vokietijos ekonomiką.

Galbūt todėl automobilis, kuris, niekada nepakeitė savo išvaizdos, vis dar išsiskiria kaip vienas žymiausių ir atpažįstamiausių kada nors pagamintų automobilių.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

New Atlas

Aut. teisės: MTPC

Komentarai (1)