„Marvel“ visatos beprotybė, kirmgraužos ir papildomi matmenys – kaip įmanoma keliauti po multivisatą? (Video) ()
Kitos visatos gali būti erdvėje plūduriuojančios membranos. Arba kiekvieną kartą, kai priimame sprendimą, galime sukurti naujus pasaulius. Multivisatos yra tikra beprotybė!
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Beveik 100 metų fizikai bandė suderinti mažiausių visatos statybinių blokų (kvantinės fizikos) fiziką su galaktiškai didele fizika (Einšteino bendrosios reliatyvumo teorija). Tačiau jie vis susidūrė su vienu reikalavimu, kurį buvo sunku nuryti: jų teorijos pasiteisino tik tuo atveju, jei gyvename multivisatoje – jei mūsų visata yra viena iš daugelio kitų.
Pavyzdžiui, Erwino Schrödingerio lygtis, paaiškinanti kvantinės bangos žlugimą, reikalauja multivisatos. Ir stygų teorija, kuri teigia, kad visata sudaryta iš be galo mažų vibruojančių energijos stygų, taip pat turi apimti multivisatą. Bėda ta, kad niekas negali įrodyti multivisatos egzistavimo, o tuo labiau, kokia ji yra, ar galime su ja bendrauti. Vis dėlto matematika atrodo daug žadanti.
Tai kelia klausimą: jei yra kitų visatų, ar galime kada nors jas aplankyti?
Daugybė populiarių filmų žaidžia su šia idėja, įskaitant pastarojo meto „Everything Everywhere All at Once“, „Dr. Strange and the Multiverse of Madness“, „Loki“, „Spiderman: No Way Home“ ir kitus dešimtmečių senumo filmus. Tačiau jie visada turi kokį nors patogų daugialypėms kelionėms skirtą įrenginį, kurio fizikams trūksta – tarkime, mago užkeikimą arba kvantinį „Bluetooth“ įrenginį. Tikri fizikai iki galo neišsiaiškino, kaip mes susidurtume su kitomis visatomis, tačiau atsakymas iš dalies priklauso nuo to, apie kokią multivisatą kalbate.
Daug pasaulių, daug portalų
Jei gyvename daugelio pasaulių visatoje, mes nuolat kuriame naujus pasaulius arba visatas. Kiekvieną kartą, kai priimame sprendimą arba pasirenkame tam tikrą kelią, kai kurios mūsų versijos tuo pačiu metu pasirenka alternatyvų kelią arba galbūt keletą kitų, priklausomai nuo galimų kelių. Taigi, jei nusprendėte susitikti su kuo nors, kai kurios jūsų versijos nusprendė to nedaryti, ir ta versija buvo padalinta į kitą laiko juostą. Vėliau, jei nuspręsite vesti savo antrąją pusę, kita jūsų versija nuspręs to nedaryti, o jūs sukuriate kitą.
Ši idėja kilo iš Erwino Schrödingerio kvantinės bangos funkcijos lygties, kuri paaiškina, kad dalelė egzistuoja superpozicijoje arba galimybių bangoje, kol ji nėra išmatuota, o tada banga žlunga, palikdama vieną dalelę konkrečioje vietoje. Deja, niekas niekada nesugebėjo paaiškinti, kodėl jis griūva.
Amerikiečių fizikas Hugh Everettas, 1955 m. sukūręs daugelio pasaulių bangos funkcijos interpretaciją, teigė, kad iš tikrųjų banga nesugriūva. Vietoj to, visos tikimybės įvyksta. Bet jūs žinosite tik tą, kurią patiriate. Kitos išsiskirs į skirtingas laiko juostas. Ir kadangi visa visata egzistuoja kaip vienos superpozicijos tikimybės bangos dalis, visata visą laiką dalijasi į naujas laiko juostas.
Atrodo, kad „Marvel“ seriale „Lokis“ ir filme „Everything Everywhere All at Once“ scenaristai pasiskolino idėjas iš šios sąvokos. Seriale „Lokis“ sprendimai, sukūrę naujas laiko juostas, buvo laikomi „šventosios“ laiko juostos variantais ir apkarpyti specialos laiko priežiūros tarnybos, kad vyrautų tik viena realybė.
Filme „Everything Everywhere All at Once“ veikėjai pereina į kitas laiko juostas darydami beprotiškiausius dalykus, pavyzdžiui, susisegdami į kaktas netikras akis. Tokie pasirinkimai, sąmoningai nenormalūs jų pačių gyvenimui, padėjo jiems patekti į kitas visatas. (Jie taip pat turėjo puikų „Bluetooth“ įrenginį).
Šiandien, jei kuriame naujas laiko juostas, fizikai, tokie kaip Seanas Carrollas, sako, kad mes niekada jų nesužinosime ir nepatirsime. Tačiau aistringas daugelio pasaulių teoretikas Davidas Deutschas tikisi, kad pilnai veikiantis kvantinis kompiuteris galės aptikti ir užfiksuoti skirtumus. Jis taip pat mano, kad vieną dieną galėsime įkelti save į kvantinius kompiuterius, taigi galbūt galėsime pamatyti, kaip sekėsi mūsų alternatyvioms asmenybėms.
Burbulai, branos ir antivisatos
Kitos daugialypės teorijos postuluoja mūsų laiko juostoje egzistuojančias visatas – jos tiesiog per toli, kad galėtume pamatyti. Tai siūlo matematika stygų teorijoje (pamenate vibruojančias stygas?) arba Amžinosios infliacijos teorija, kuri teigia, kad multivisata plečiasi amžinai ir kuria naujas „burbulines visatas“, tačiau jos yra taip toli, kad vargu ar su jomis susidursime.
Tai gali būti erdvėje plūduriuojančios membranos arba „branos“, kurių kiekviena apibrėžta papildomų matmenų rinkiniu. Arba tai gali būti begaliniai tikimybių burbulai, susidarę dėl infliacinio erdvės ir laiko ruožo, vadinamo „kvantinėmis putomis“ arba „erdvės putomis“, sukuriančiais kvantinį erdvėlaikį; kiekvienas burbulas gali išsiplėsti į visatą.
Kai kurios teorijos teigia, kad dėl skirtingų fizikos dėsnių šiose visatose jos žlugtų nesukuriant žvaigždžių arba kad žmonės ten niekada negalėtų išgyventi. Kiti teigia, kad jei yra begalinis šių visatų skaičius, kai kurių iš jų fiziniai dėsniai būtų tokie patys kaip ir mūsų, taip pat, kaip pora, pagimdžiusi begalę vaikų, susilauktų bent dviejų su ta pačia genų kombinacija.
Vis dėlto bendravimas su šiomis visatomis kelia mįslę. Būtų šaunu, jei jos švelniai atsitrenktų viena į kitą; įsivaizduokite, kad eidami gatve staiga susidūrėte su alternatyvia visata, kurioje anksčiau gatvės buvo prekybos centras. Tačiau tai atrodo mažai tikėtina, nes fizikai prognozuoja, kad dviejų burbulinių visatų susidūrimas būtų smurtinis įvykis ir netgi gali būti Didžiojo sprogimo šaltinis.
Tuneliai į kitas visatas
Kitas būdas patekti iš vienos visatos į kitą būtų kirmgrauža – tunelis, sudarytas iš dviejų sujungtų juodųjų skylių, kuriose neįtikėtinai tanki masė sutraukė erdvėlaikį į piltuvo formą. Kimgraužų pagalba galėsite greitai nukeliauti didelius atstumus, pavyzdžiui, kaip pereiti tunelį kalne, o ne eiti per jį ar aplink jį.
Daugybė filmų žaidžia su kirmgraužomis, įskaitant „Interstellar“ ir „Contact“. Einšteino bendrosios reliatyvumo teorija numato galimybę, kad juodoji skylė, užuot baigusi triuškinančiu singuliarumo gravitacijos sunaikinimu, kvantinę informaciją iš tikrųjų nukreips į „baltąją skylę“ kitame gale. Jis pavadino juos Einšteino-Roseno tiltais.
Baltoji skylė buvo apibūdinta kaip juodoji skylė, einanti laiku atgal; kirmgraužoms jas įsiurbiant, ji išsviedžia medžiagą. Kol kas baltųjų skylių nepastebėta, tačiau mokslininkai vis dar jų ieško. Viena teorija rodo, kad turime veidrodį arba „Bizarro Universe“, kuris veikia atgal laiku ir yra prijungtas prie mūsų visatos. Taip pat yra teorija, kad kvantinis susipynimas gali sujungti du juodosios skylės galus į kirmgraužą.
Tačiau net ir be kirmgraužų yra ir kitų galimų keliavimo būdų, kad patektume į kitas visatas. Vieną dieną galime atrasti dimensiją, kuri kerta erdvėlaikį. Arba ateities karta ar labiau pažengusi būtybė galėtų sugalvoti greitesnes už šviesą keliones, kurios, neskaitant kirmgraužos, būtų reikalingos nepaprastiems atstumams tarp šių visatų įveikti.
