Kova prasideda. Kinija yra pasirengusi kolonizuoti Mėnulį. Kodėl JAV pralaimi kosmoso lenktynes (2)
XXI amžius yra paženklintas kosminėmis lenktynėmis tarp JAV ir Kinijos. Kaip buvo su JAV bei SSRS. Bet jei kosminės lenktynės su Sovietų Sąjunga buvo sprintas, tai naujos varžybos su Kinija bus maratonas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pateikiame Michaelo Wilnerio straipsnį apie greitą kinų nusileidimą Mėnulyje ir Marse.
Netrukus po Naujųjų 2019-ųjų metų Kinija nuleido nepilotuojamą erdvėlaivį tolimojoje Mėnulio pusėje, kur anksčiau nebuvo nusileidęs nė vienas žmogaus sukurtas aparatas. JAV žvalgybos pareigūnai teigia, kad kinai tai darė tyliai, neskubėdami įsitikinti, kad mėnuleigis nusileido saugiai, bei nepastatytų savęs į nepatogią padėtį. Praėjo kelios valandos, kol Pekinas pasauliui paskelbė apie savo istorinį pasiekimą.
Nusileidimas buvo nerimą keliantis signalas Vašingtonui. Kinijos kosminė programa vystėsi netikėtu greičiu. Netrukus Pekinas per rekordiškai trumpą laiką Žemės orbitoje surinko kosminę stotį, kuri dar kartą nustebino Amerikos pareigūnus.
JAV žvalgybos pareigūnai pripažino, kad staigūs Kinijos žingsniai juos nustebino. Dabar jie jau nebestebina. Keturi JAV žvalgybos pareigūnai teigia, kad Kinija yra pasirengusi išlaipinti žmones Mėnulyje ir pastatyti nuolatinę bazinę stovyklą Mėnulio pietiniame ašigalyje iki šio dešimtmečio pabaigos, o NASA atsilieka nuo savo laiko grafiko tokiems tikslams pasiekti.
Žvalgybos pareigūnai pirmą kartą viešai išreiškė nuogąstavimus, kad Kinija gali laimėti lenktynes dėl žmonių sugrąžinimo į Mėnulį ir Mėnulio forposto įkūrimo, o tai gali sugriauti amerikiečių planus dėl žmonių skrydžio į kosmosą dešimtmečiams.
„Ne taip seniai Kinija pareiškė, kad ketina nusileisti Mėnulyje iki 2035 m. Taigi, ta data artėja, sako NASA administratorius Billas Nelsonas. „Aš labai rimtai vertinu Kinijos negailestingas lenktynes dėl Mėnulio“.
Nė viena šalis neplanuoja sustoti. Abi šalys palydovą vertina kaip treniruočių aikštelę, skirtą skrydžiams į Marsą 2030-aisiais, siekiant įsirašyti istoriją pirmą kartą išlaipinant žmones kitoje planetoje.
„Anksčiau Kinijai tai buvo labiau antraeilis rūpestis, – sakė vienas anonimišku likti norėjęs amerikiečių žvalgybos pareigūnas. – „Šiandien Kinijai skiriama liūto dalis mūsų žvalgybos dėmesio“.
Antrasis JAV žvalgybos pareigūnas sako, kad „kosmosas yra labai akivaizdus pasirinkimas Kinijai kaip vieta atremti Amerikos galią“.
„Kinai nenori būti 2020-ųjų kosmoso galia, – pridūrė pareigūnas. – Jie nori būti XXI amžiaus kosmoso galia, kaip mes buvome XX-ajame“.
|
Praėjus daugiau nei pusei amžiaus po to, kai JAV išlaipino žmones Mėnulyje, naujajame tūkstantmetyje vyksta kosmoso lenktynės. Pirmosios pasaulyje didelės varžybos nuo Šaltojo karo pabaigos atveria naują tyrinėjimų erą – daug toliau nei už „Apollo“ programos ribos.
Bet jei kosminės lenktynės su Sovietų Sąjunga buvo sprintas, tai naujos varžybos su Kinija bus maratonas.
NASA projektuose visi šie tikslai yra susieti ir sudaro „Nuo Mėnulio iki Marso“ koncepciją, kuri prieštarauja įprastiems Vašingtono kosmoso iniciatyvų precedentams, nuosekliai remiant ir finansuojant respublikonų ir demokratų administracijoms.
„Ar Kinija yra katalizatorius? Taip. Į Kinijos ambicijas dėl Mėnulio ir Marso reikia žiūrėti labai rimtai“, – sako Ding Cheng, JAV Taikos instituto Kinijos programos vyresnysis patarėjas. „Abi šios misijos reikalingos, kad būtų galima diktuoti taisykles“.
Konfrontacija darosi vis aštresnė. Kinija, nuleidusi mėnuleigį tolimojoje Mėnulio pusėje, daugiau nei dvigubai padidino aplink Žemę skriejančių palydovų skaičių ir paleido slaptą kosminį lėktuvą, kuris kelis mėnesius praleido žemoje orbitoje. Pekinas jau kuria kosminius ginklus, įskaitant elektroninę ir kibernetinę įrangą, taip pat įrenginius, galinčius sekti ir užfiksuoti palydovus, kad sutrikdytų jų orbitas.
NASA vadovas Billas Nelsonas išreiškė susirūpinimą, kad Kinija gali pirmiau pasiekti savo Mėnulio misijos etapus – tai gali leisti Pekinui monopolizuoti išteklius, būtinus ilgalaikiam buvimui palydovo paviršiuje, pavyzdžiui, amžinos tamsos kanjonuose paslėptą sušalusį vandenį.
„Jei Kinija nusileis pirmoji ir ten įkūrs forpostą, manau, tai būtų „Sputnik“ šoko momentas Amerikos žmonėms“, – sakė pirmasis NASA Marso programos kuratorius ir buvęs NASA Eimso tyrimų centro direktorius H. Scottas Gabbardas, kuris dabar vadovauja „SpaceX“ įgulos saugos patariamajai grupei. „Jie galės tvirtinti, kad Mėnulis yra jų“.
Kinija teigia, kad „kosmosas nėra kovos laukas, o svarbi abipusiai naudingo bendradarbiavimo erdvė. Kosmoso tyrinėjimas ir naudojimas taikiems tikslams yra bendra žmonijos priežastis, kuris turėtų duoti naudos visiems“.
Aukštieji Bideno administracijos pareigūnai mano, kad Kinijos programa galėtų būti kaip tik tas postūmis, kurio Jungtinėms Valstijoms reikia norint atgaivinti kosminių skrydžių stebuklą ir veržlumą, kuris kadaise žavėjo amerikiečių vaizduotę. „Konkurencija turi teigiamų aspektų“, – sakė vienas pareigūnas ir pridūrė, kad „įtampa vieniems yra įkvėpimas kitiems“.
Skuba į Pietų Mėnulio ašigalį
Pekinas dar kartą nustebino Vašingtoną 2023 m. gegužę, kai jo kosmoso agentūra surengė spaudos konferenciją, neva norėdama padaryti įprastą pareiškimą.
Agentūra pristatė tris naujus Kinijos astronautus (Kinijoje vadinamus taikonautais), kurie kitą dieną turėjo išskristi į Kinijos „Tiangong“ kosminę stotį. Tai yra nuolatinio naujų įgulos narių siuntimo į orbitą proceso dalis kas šešis mėnesius, o tai jau savaime nuostabus pasiekimas. Pareigūnai tada pridūrė, kad Pekinas siekia iki 2030 m. išlaipinti žmones Mėnulyje, pastumdamas laiką keleriais metais į priekį.
Kinijos karo mokslų akademija anksčiau pareiškė, kad kosmosas „jau tapo nauja šiuolaikinės karinės kovos sritimi“.
Pagal Kinijos valstybinį planą, 2026 m., pasitelkus robotus, Mėnulio Pietų ašigalyje bus ištirtas vandens buvimas palydove, o 2028 metais ten bus pradėta kurti bazė.
„Jei yra prestižinis Mėnulio taikinys, – sakė vienas žvalgybos pareigūnas, – tai yra pietinis Mėnulio ašigalis“.
Įkvėpta staigios Kinijos sėkmės, buvusio JAV prezidento Trumpo administracija pradėjo „Artemis“ programą, kuri prasidėjo nuo nepilotuojamos orbitinės misijos 2022 m.
2024 m. NASA, vykdydama „Artemis II“ misiją, planuoja pasiųsti į Mėnulio orbitą įgulą, kuri neišsilaipins, bet tik apskries palydovą. Tada 2025 m. gruodį – metais vėliau nei planuota iš pradžių – vykdant „Artemis III“ misiją pirmą kartą per daugiau nei 53 metus į Mėnulį bus išsiųsta įgula, įskaitant pirmąją moterį.
Tačiau vienas aukšto rango NASA pareigūnas per vieną vykusį viešą susitikimą sakė, kad „sunkumai“, su kuriais susidūrė „SpaceX“, kurianti erdvėlaivį, kurį NASA planuoja naudoti „Artemis III“ misijai, gali sukelti tolesnių vėlavimų.
„SpaceX“ erdvėlaivis „Starship“ niekada anksčiau nebuvo sėkmingai skridęs orbitoje ir turės tai padaryti keletą kartų, kol bus priimtas į NASA „Artemis III“ misiją. Pastarosios programos nesėkmės buvo išjuoktos Kinijos valstybinės žiniasklaidos.
Nelsonas pripažino, kad „Artemis III“ skrydį gali tekti atidėti.
Jei „Starship“ kūrėja „SpaceX“ nesilaikys termino, Vašingtonas gali pralaimėti naujas lenktynes dėl Mėnulio ir būti priverstas viską pradėti iš naujo su planais skristi į Marsą.
NASA taip pat nekomentavo savo planų dėl Mėnulio bazės. Dar 2022 m. agentūra pranešė, kad iki dešimtmečio pabaigos Pietų ašigalyje planuoja įkurti „Artemis“ bazinę stovyklą. Tačiau nuo to laiko apie šį planą nieko nekalbėta. Naujausiame Kongresui pateiktame NASA biudžete minima „antžeminė buveinė“ Pietų ašigalyje kaip „pagrindinis elementas“ būsimoms misijoms, tačiau nenurodomas jos sukūrimo terminas.
NASA teigia, kad ji vis dar dirba „kurdama infrastruktūrą, reikalingą ilgalaikiam žmonių buvimui“, tačiau nepateikė naujo forposto statybos grafiko, išskyrus tai, kad žmonės grįš į Mėnulį, o nuo 2028 metų misijos startuos „kasmet“.
„Ateities „Artemis“ misijos į Mėnulio Pietų ašigalį galėtų panaudoti stipriai apšviestus Shackletono kraterio regionus saulės energijai panaudoti ir bazinei stovyklai išlaikyti“, – sakoma NASA pranešime. Tačiau jei Kinija ir toliau laikysis savo terminų, kaip tikisi JAV žvalgybos bendruomenė, 2028 m. jos „Chanye-8“ misija jau bus pradėjusi dėti pagrindus savo bazei Pietų ašigalyje – ir tai taps suvereniteto, vietos ir išteklių kovos pagrindu.
Tęsinys kitame puslapyje:
Anot Thomaso Robertso, dirbančio Strateginių ir tarptautinių studijų centre (CSIS), tokio konflikto precedentų ir jį reglamentuojančių įstatymų nėra, išskyrus 1967 m. sutartį*, kuri, kaip manoma, yra neįgyvendinta ir neįgyvendinama.
*1967 m. Kosmoso sutartis draudžia kosmose dislokuoti masinio naikinimo ginklus, karinę veiklą dangaus kūnuose ir detalizuoja teisiškai privalomas taisykles, reglamentuojančias taikų kosmoso tyrinėjimą ir naudojimą.
„Abi šalys nori patekti į tą patį nedidelį Mėnulio paviršiaus plotą tuo pačiu metu", – sakė Robertsas. „Tai visiškai gerai, jei jūsų tikslas yra aplankyti tolimąją Mėnulio pusę. Tačiau tai nėra taip gražu, jei nukreipiate dėmesį į konkrečius išteklius, sutelktus mažame teritorijos lopinėlyje“.
JAV pareigūnai vis labiau nerimauja, kad jei Kinija įgaus dominavimą Pietų ašigalyje, ji iš tikrųjų gali bandyti apriboti Jungtinėms Valstijoms ir jos partneriams jų galimybes nuolat būti Mėnulio paviršiuje arba išgauti retus Mėnulio mineralus.
„Manome, kad kinai stengsis maksimaliai išnaudoti buvimą Mėnulyje“, – sakė vienas iš JAV žvalgybos pareigūnų. – Kinija gali užimti palankią padėtį, kad paveiktų kitų šalių, įskaitant JAV, judėjimą į Mėnulį ir ant jo“.
Vašingtonas bandė sukurti naują taisyklių rinkinį, parengdamas Artemidės susitarimus, kad „suformuotų praktinius principus, kuriais vadovautųsi kosmoso tyrinėjimas“, teigiama Valstybės departamento pranešime. Sutartį pasirašiusių šalių sąrašas išaugo iki 32 valstybių. Kinijos tarp jų nėra. Vietoj to, Pekinas „užverbavo“ nedidelį sąrašą šalių, kurios prisijungs prie jos Mėnulio bazės programos, įskaitant Rusiją, Venesuelą, Pakistaną, Pietų Afriką ir Baltarusiją.
Trys aukšto rango Bideno administracijos pareigūnai sako, kad Baltieji rūmai mano, kad dar yra laiko suprasti, kokį elgesį pasaulis laikys priimtinu būsimoms kelionėms į kosmosą.
„Per kelerius ateinančius metus – ir ypač per ateinančius metus ar dvejus – Jungtinės Valstijos ir toliau vaidins pagrindinį vaidmenį nustatydamos mums naudingas normas ir standartus ir derindamos juos su mūsų partneriais“, – sakė vienas aukšto rango pareigūnas.
Kitas aukšto rango administracijos pareigūnas pavadino galimybę Mėnulyje sukurti „draudimo zonas“ „karšta tema“, kuri dažnai diskutuojama Baltuosiuose rūmuose. Tačiau įstatymas, vadinamas Wolffo pataisa, priimtas Obamos administracijos metu, kai paaiškėjo, kad Pekinas naudojo palydovinių kompanijų informaciją savo balistinių raketų technologijai tobulinti, uždraudžia NASA ir Baltųjų rūmų pareigūnams tiesiogiai bendrauti su Kinija kosmoso klausimais.
‚Manome, kad tos diskusijos galiausiai įvyks, - sakė antrasis aukšto rango administracijos pareigūnas. – Tačiau šiuo metu mes sutelkiame dėmesį į savo pajėgumų, technologijų ir programų tobulinimą. Ir aš manau, kad kinai yra sutelkę dėmesį į tą patį“.
Kongrese žvalgybos komitetų įstatymų leidėjai buvo informuoti apie Kinijos planus ir reikalauja, kad NASA laikytųsi terminų, sako respublikonų senatorius Jerry Moranas iš Kanzaso.
„Kaip amerikiečiai – galbūt iš dalies iš pasididžiavimo, bet ir dėl nacionalinio saugumo bei ekonominės naudos – nenorime, kad Kinija iškeltų vėliavą Mėnulyje arba būtų gilioje erdvėje, ypač Marse“, – sakė Moranas.
2023 m. vasarą JAV pareigūnai ir jų sąjungininkai aptarė būsimų Mėnulio ir Marso misijų strategiją Londone, daug dėmesio skirdami Pekino ketinimams.
Horizonto taikinys – Marsas
Grįžimo į Mėnulį tikslas nėra „mėgautis buvimu Mėnulyje“. Tai yra mokymasis, kaip ilgą laiką išlaikyti žmogaus gyvybę dangaus kūne, prieš keliaujant dar toliau – į Marsą.
Pasak buvusio NASA administratoriaus Jimo Bridenstine'o, kelionė į Mėnulį yra paprastas kelias, palyginti su misija į Marsą.
„Žmonija ilgainiui iškels koją ant Marso paviršiaus, ir manau, kad tai bus išskirtinė akimirka, - pridūrė Bridenstine'as. - Kas ten bus pirmasis? Nežinau“.
Naudojant tradicines technologijas, galimybė pasiekti Marsą atsiranda tik kartą per 26 mėnesius, kai Marsas ir Žemė yr palankioje orbitos padėtyje. Praleidus paleidimo langą, jis gali būti atidėtas kelerius metus, o jei skrydžio metu kas nors nutiks, įgula liks viena giliame kosmose. Pati kelionė iki raudonosios planetos yra aštuoni mėnesiai kelionės į abi puses.
Kelionės trukmė reiškia, kad įgula bus veikiama pavojingo lygio radiacijos ir jai reikės daugiau maisto, įrangos bei fizinės ir psichinės ištvermės nei bet kuriai kitai misijai.
Tada ji turėtų nusileisti atmosferoje, kuri yra pakankamai tanki, kad juos nužudytų, bet per plona, kad būtų naudojama sulėtinanti jų nusileidimą į paviršių.
NASA siekia pasiekti Marsą iki 2040 m. ir dirba su visiškai naujomis misijos technologijomis, įskaitant branduolinio variklio gamybą, kuris, tikisi NASA, perpus sutrumpins skrydžio laiką.
Tabitha Dodson vadovauja Gynybos pažangių tyrimų projektų agentūros (DARPA) pastangoms atgaivinti branduolių sintezės variklių projektą, kuris buvo pradėtas „Apollo“ eroje, bet buvo atidėtas po to, kai aštuntajame dešimtmetyje JAV atsisakė pilotuojamų skrydžių.
„Man atrodo, kad ši programa yra skubi, – sako Dodson. – Įvairios šalies vyriausybinės agentūros, Kongresas ir prezidentas palaiko tokį lygį, kad jaučiu, jog turime tai padaryti dabar, nes galime prarasti savo šansą“.
Dodson sako esanti „visiškai įsitikinusi“, kad DARPA ir jos pagrindinis privačios pramonės partneris „Lockheed Martin“ sėkmingai pademonstruos savo DRACO raketą 2027 m.
Po to dešimtys mokslininkų, vadovaujamų Aidaho nacionalinės laboratorijos komandos, dirbs gerindami komponentų, reikalingų, kad branduolinė raketa veiktų ilgesnėse misijose, efektyvumą.
„Yra papildomų technologijų, kurias reikia sukurti, kad būtų pasiektas didesnis pajėgumas, reikalingas nusileidimo Marse misijai“, – sako Aidaho nacionalinės laboratorijos vyresnysis techninis patarėjas pažangių koncepcijų klausimais Sebastianas Corbisiero.
Dodson ir Corbisiero teigė nustatę skrydžio į Marsą terminą 2040-iesiems ir išreiškė įsitikinimą, kad jį galima pasiekti.
Panašu, kad Kinija taip pat rengia savo branduolinės raketos projektą.
2023 m. lapkritį Hainano saloje, kur Kinija pastatė paleidimo aikštelę savo sunkiausioms raketoms, Kinijos Mėnulio programos architektas Wu Weiren pristatė Kinijos ateities skrydžio į kosmosą planus, įskaitant branduolinių erdvėlaivių projektus.
Kinijos pareigūnai tebėra nekalbūs apie savo planus dėl pilotuojamos misijos į Marsą. 2021 m. per kosmoso tyrimų konferenciją Rusijoje vienas iš Kinijos pagrindinio nešančiųjų raketų gamintojo vadovų sakė, kad Pekinas turi planą siųsti žmones į Marsą ir įkurti ten bazę 2030-ųjų viduryje.
Kinijos marsaeigio likimas, kuris buvo paleistas į Marsą tais pačiais metais, tačiau žlugo praėjus vos mėnesiams nuo misijos pradžios, parodė Pekino laukiančius iššūkius. „Jie suprato, kad Marsas yra sunkus tikslas“, – sakė vienas JAV žvalgybos pareigūnų.
Amerikos pareigūnai abejoja tokių agresyvių terminų realumu.
Tačiau tai ne pirmas kartas, kai Pekino kosminė programa nustebina pasaulį.
Michaelas Wilneris yra McClatchy vyresnysis nacionalinio saugumo ir Baltųjų rūmų korespondentas. Baltųjų rūmų komandos narys nuo 2019 m., jis vadovavo federaliniam atsakui į koronaviruso pandemiją. Wilneris anksčiau ėjo „The Jerusalem Post“ Vašingtono biuro vadovo pareigas.
