Svajojote būti astronautais? Paskaitykite, kaip kosmosas veikia žmogaus kūną ir svajonė praeis  (5)

Portalas „BuzzFeed“ domėjosi, su kokiais sunkumais susiduria kosmoso mokslininkai, stengdamiesi palaikyti į dangaus platybes siunčiamų žmonių gyvybes.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Apie tai, su kokiais iššūkiais susiduria žmogaus kūnas, esantis toli nuo Žemės, pasakojo astrofizikas ir gydytojas Kevinas Fongas, dirbęs Nacionalinėje aeronautikos ir kosmoso administracijoje (NASA).

Pirma, ir baisiausia, astronautai gali „išgaruoti“ jau pakilimo metu.

Šiandieninė medicina ne kažin ką gali pasiūlyti astronautams. „Pradėdamas dirbti, svarsčiau, kad esu gydytojas, taip pat turiu astrofizikos laipsnį. Galvojau, kad būsiu labai protingas ir galėsiu pasiūlyti labai daug naudingų sprendimų“, – prisiminė K. Fongas.

Deja, realybė buvo visai kitokia nei jo įsivaizdavimai: „Astronautus apsaugoti nuo mirties padeda mokslas, technologijos bei inžinerija“.

Mokslininkas aiškino, kad taip yra dėl to, kad stengiantis astronautą nugabenti iki kosmose esančios stoties naudojamas sunaudojama labai daug – tiesiog milžiniškas kiekis – energijos. „Raketos paleidimo metu, pirmąsias 250 mylių, astronautai yra visiškai priklausomi nuo armijos dizainerių, inžinierių bei operacijų įgulos narių, kurie valdo šį milžinišku greičiu skriejantį objektą, kad, sėkmingai palikęs plytelėmis išgrįstą aikštelę, jis nukeliautų į kosmosą ir kad jame esantys žmonės nebūtų suplėšyti į skutelius“, – aiškino astrofizikas.

„Jei viskas pavyksta, kosmoso keliautojai lieka gyvi. Jei ne – tai nė aš, nė kitas daktaras nieko nepadarys, kad juos išgelbėtų“, – aiškino K. Fongas.

Kai jau esate kosmose, streikuoti pradeda kūnas: pradžioje nyksta raumenys.

„Kai astronautai atkeliauja į stotį, tada fiziologų ir kitų gydytojų patarimai tampa labai reikšmingi. Stengiantis išlaikyti sveikatą būnant kosmose reikia padaryti daug daugiau nei tik valgyti vaisius ir daržoves bei sportuoti“, – aiškino K. Fongas ir pridūrė, kad tai – aplinka, kuri kiekvieną sekundę žaloja žmogaus kūną.

Didžiausia grėsmė, kaip tvirtino mokslininkas, yra nesvarumo būsena: „Pradžioje tai atrodo linksmai, tačiau ilgainiui kūnui ši būklė turi labai daug neigiamų pasekmių: raumenys, kurie Žemėje veikia laikydami kūno karkasą ir priešinasi gravitacijai, kosmose netenka veiklos, pradeda nykti.

Su kaulais – panašiai kaip ir su raumenimis.

Galima galvoti, kad žmogaus kaulinis audinys yra amžinas, tačiau išties jis yra sukurtas panašiai kaip ir raumenys, taigi nuolat būnant nesvarumo būklėje kaulai pradeda retėti: „Žmogaus kaulai taip pat turi dirbti dėl Žemėje esančios gravitacijos ir išlaikyti žmogaus svorį, formą, o kosmose jie netenka veiklos. Dėl to ypač nukenčia didieji kojų, dubens bei stuburo kaulai: jie silpnėja ir netgi retėja“, – aiškino K. Fongas. Jis pridūrė, kad ilgą laiką kosmose praleidę ir iš jo į Žemę grįžę žmonės daug dažniau patiria kaulų lūžius.

Kosmosas kenkia širdžiai ir kraujagyslėms.

„Gravitacija kenkia kraujagyslių ir širdies sistemoms. Kai gulite ir bandote atsikelti nuo sofos, jūsų kūnas reaguoja reflektyviai, įvykdydamas užduotį pakeisti jūsų kūno poziciją ir nugalėti slėgį“, – aiškino gydytojas.

Visi šie refleksai lėtai nyksta, kai žmogus yra kosmose, tačiau tikrosios problemos prasideda tada, kai astronautas grįžta atgal į Žemę: tada kūnas vėl turi kliautis refleksais, kurie ilgą laiką buvo pamiršti, ir keičiant kūno pozicijas aprūpinti krauju smegenis.

Daugelis astronautų, pirmą kartą nuvykę į kosmosą, suserga.

Nesvarumas taip pat padaro daug žalos vestibiuliariniam aparatui, kuris atsakingas už žmogaus judėjimo pojūčius ir balansą.

Vidinėje ausyje yra dvi sistemos, kurios nustato judėjimo greitį. Viena gali reaguoti į sukimosi greitį, o kitą – į šoninį bei vertikalų judėjimą. Viena šių juslių, naudojama Žemėje, leidžia suvokti žmogui, kokioje pozicijose jis yra.

Kas nutinka kosmose? Nesvarumo būklėje informacija apie judėjimą visai kitokia, taigi kūnas kurį laiką to nesupranta ir jaučiasi itin keistai, nežino, kokioje padėtyje yra. „Šio jausmo pasekmės yra labai liūdnos: astronautą nuolat pykina, jis ima vemti ir daro tai nuo 48 iki 72 valandų. Tačiau ilgainiui visos nemalonios kūno reakcijos pranyksta. Beje, naujokams tai ištverti daug sunkiau nei astronautams – vilkams“, – sakė K. Fong.

Vidinė ausis turi įtakos ir kitiems negalavimams.

„Kai nėra galimybės suprasti, kokioje pozicijoje yra astronautas, tai jam sunku susiorientuoti erdvėje – net jei tai ir yra gana maža kosminė stotis“, – pasakojo K. Fongas ir pridūrė, kad dažnai kosmose dirbantys žmonės ne visada ranka pataiko ten, kur nori, ar iš pirmo karto pataiko paimti norimą daiktą, nes sutrinka jų judėjimo ir atstumo iki objekto suvokimas. Gydytojas juokėsi, kad žmonės, gyvenantys Žemėje, net nesupranta, kad turi štai tokį suvokimą, nes jis pastebimas tik atsidūrus nesvarumo būklėje.

Susilpnėja imuninė sistema.

„Kai kurie kiti kosmoso efektai žmogaus sveikatai nėra taip gerai ištirti, taigi jie yra mažiau suprantami“, – sakė K. Fongas. Vienas tokių – neigiamas nesvarumo būklės efektas žmogaus imunitetui.

„Gali būti, kad žmogaus kūnas išgyvena ir emociškai, ir fiziškai. Natūralu, kad nuolat patiriant stresines situacijas kūnas praranda imuninę sistemą“, – sakė K. Fong ir iškart tuo suabejojo: „O gal yra kažkas, ko mes nežinome apie imuninę sistemą ir kosmoso poveikį jai?“

Skystėja kraujas.

Dar vienas ne itin ištirtas dalykas – kraujo skystėjimas, kuris dažnai vadinamas kosmoso anemija.

Išbrinkusios smegenys pakeičia akių formą.

Visai neseniai aptikta problema – „padidėjęs intrakranialinis spaudimas“. „Tai reiškia padidėjusį spaudimą kai kurių astronautų smegenyse. Ypač dažnai šį negalavimą patiria ilgoms misijoms išvykę TKS darbuotojai“, – sakė K. Fongas.

Dėl šio smegenų sukeliamo spaudimo pasikeičia ir akių obuolių forma. Kaip tvirtino K. Fongas, kartais pakanka pakeisti akinių stiprumą, taigi kai kurie astronautai į kosmosą keliauja turėdami specialius akinius.

Astronautai patiria psichologinę įtampą.

Kosmosas yra streso kupina aplinka. „Astronautas gyvena mašinoje, nuo kurios priklauso visas jo gyvenimas. Be to, jis yra atkirstas nuo visų artimųjų ir draugų. Visa tai sukuria aplinką, kuri – nori ar nenori – kelia įtampą, taigi dažniausiai astronautai kalbasi apie tuos dalykus, kurie vyksta ne kosminėje stotyje“, – pasakojo K. Fongas.

Anksčiau jie gyvendavo daug ankštesnėse patalpose ir jautėsi daug vienišesni: tarkime, „Apollo“ misijų metu astronautai kelias dienas praleisdavo erdvėje ne didesnėse nei telefonų būdelė. Dabar TKS yra jiems palikta tiek vietos, kiek yra poroje keleivinių lėktuvų, o TKS negyvena daugiau nei devyni žmonės.

„Dabar astronautai jau gali bendrauti su artimaisiais elektroniniu paštu ar „Skype“ programa. Dažnai ryšiai su artimaisiais tampa itin glaudūs – glaudesni nei buvo Žemėje“, – savo pastebėjimais dalijosi gydytojas ir pridūrė, kad jei kada nors žmonės keliaus toliau – kad ir į Marsą – tai palaikyti gyvą pokalbį su Žemėje likusiais bus neįmanoma, nes kiekvieno atsakymo kelionė į vieną pusę truks maždaug 20 minučių. Be to, kosminė stotis taip prie Marso tikrai bus daug mažesnė nei ta, kurioje astronautai gyvena dabar. Pasak K. Fondo, užrakinti tris žmones metams ar net trejiems vienoje jiems nepažįstamoje erdvėje – iššūkis.

Jei kelionės sieks dar toliau, astronautams kils dar daugiau iššūkių. Vienas jų – radiacija.

Jau kalbama apie planuojamas keliones į Marsą. Jei išties kada nors bus pasirengta bent vienai jų, tai šios ekspedicijos įgulai, tikėtina, kils dar daugiau sveikatos problemų.

Tarptautinė kosminė stotis ir visos nuo 1975 m. vykusios kosminės misijos organizuotos žemojoje Žemės orbitoje. Gydytojas pateikė pavyzdį: „jei Žemę įsivaizduotume kaip futbolo kamuolį, tai TKS yra maždaug per sprindį nuo jos.“

„Taip arti prie žemės esantys žmonės apsaugoti nuo radiacijos dėl planetą supančio magnetinio lauko. Apsauga išnyksta pasiekus kelionės į Mėnulį pusiaukelę. O tada ir prasideda…“, – pasakojo K. Fongas. Saulės magnetiniai laukai ir sintezės energija į kosmosą išspjauna radiacijos kamuolius, taigi jei astronautas nėra apsaugotas, tai tikėtina, kad tuo metu jo gyvenimas sutrumpės arba visai pasibaigs.

Gydytojo nuomone, mokslininkai, matydami, kad ilgesnių kelionių diena artėja, galėtų geriau prognozuoti „kosminius orus“, saulės audras ir ištobulinti apsaugos nuo radiacijos skydus, po kuriais galėtų pasislėpti astronautai.

Jei nutiks kas nors blogo, tikrai negalėsite pasiekti ligoninės.

Jei TKS astronautui pasisekė ir jis yra tinkamoje orbitos vietoje, tai jis gali šokti į „Sojuz“ kapsulę ir grįžti namo. Jei jam pasitaikė itin sėkminga diena, kartais tam prireiks tik keleto valandų. K. Fong pridūrė, kad būna nusileidimų ir ne itin aukštos kokybės medicinines paslaugas teikiančiose šalyje.Jis buvo beveik užtikrintas, kad Marso misijų metu tokios galimybės astronautai neturės: „Kaip ir nustatyta maršrute, reikės pasiekti kelionės tikslą. Gali būti, kad Marso misijų dalyviai keliaus su gydytojais. Jei gydytojų tarp įgulos nebus, tai tikriausiai jų sveikata prieš misijas bus tikrinama dar griežčiau“, – sakė ekspertas.

Kad ir ką kas sakytų, keliauti į kosmosą verta.

„Jei mes būtume apie tai kalbėję prieš 100 metų, tikriausiai sakytumėte, kad Antarktidoje labai pavojinga kad Amundsenui pasisekė“, – juokavo medikas. Amundseno laikais niekas net nebūtų spėjęs, kad po 50 metų Antarktidoje pradės kurtis mokslininkų kupini reikšmingus tyrimus atliekantys centrai. Ir tie žmonės tikrai nebūtų nuspėję, kad kada nors žmonės nuskris į mėnulį. „Jei XXI amžius bus panašus į praėjusįjį, tai tikriausiai mes pasieksime ne tik Marsą, bet ir dar tolimesnes kosmoso platumas“, – įsitikinęs jis.