„Maniau, kad mirsiu“: kaip antrosios Mėnulio olimpinės žaidynės vos nesibaigė astronauto mirtimi (Video)  ()

Prieš penkiasdešimt metų du astronautai surengė „Mėnulio olimpiadą“. Tačiau tai, kas turėjo būti linksma pramoga, vos nesibaigė vieno astronauto mirtimi.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

„Tai buvo 1972 m., o tais metais Miunchene turėjo vykti olimpiada, taigi mes ketinome surengti „Mėnulio olimpines žaidynes“, – apie sprendimą „Business Insider“ sakė „Apollo 16“ astronautas Charlie Duke'as.

Duke'as ir jo kolega Johnas Youngas žinojo, kad sumažėjusi gravitacija (maždaug šeštadaliu mažesnė už Žemės) padės jiems sumušti Žemės rekordus. Tad astronautas sviedė nebereikalingą įrangą kaip ietį.

„Tony, aš keliauju į olimpines žaidynes“, – sakė jis remiantis oficialiomis NASA misijos stenogramomis.

„Nuostabu, Čarli“, – atsakė Youngas ir pridūrė: „Esu tikras, kad jam dabar priklausys rekordas“.

Sėkmingai nusviedę ietį, astronautai nusprendė išbandyti dar vieną rungtį. Šuolis į aukštį pasirodė esą ta olimpinių žaidynių dalis, kuri yra pernelyg pavojinga bandyti Mėnulyje, nors jie to dar nežinojo.

„Nusprendžiau prisijungti ir pašokau nuo Mėnulio paviršiaus, pakildamas maždaug į 1,2 metro aukštį“, – po daugelio metų savo knygoje paaiškino Youngas. „Tačiau, kai atsitiesiau, kuprinės svoris traukė mane atgal. Leidausi ant nugaros. Bandžiau ištiesinti savo padėtį, bet nepavyko, o širdžiai prisipildžius baimės, skausmingai nukritau tiesiai ant savo kuprinės“.

„Panika!“ – tęsė jis. „Maniau, kad mirsiu. Tai buvo vienintelis kartas per visą mūsų buvimą Mėnulyje, kai patyriau tikrą panikos akimirką ir galvojau, kad nusižudžiau. Kostiumas ir kuprinė nebuvo sukurti taip, kad atlaikytų krytį iš 1,2 metro aukščio.“

 

„Jei kuprinė būtų sulūžusi arba kostiumas būtų atsidaręs, būčiau praradęs deguonį. Greita dekompresija arba, kaip vienas draugas tai vadina, šnypštimas aukštyje, ir aš būčiau miręs. Laimei, viskas baigėsi laimingai“.

Kuprinė, kurioje buvo visos jo gyvybę palaikančios sistemos, svėrė tiek pat, kiek pats astronautas. Jo kolega nebuvo sužavėtas kritimo ir jam pasakė, kad „tai nėra labai protinga“. Youngas sutiko, sakydamas: „Tai nėra labai protinga. Na, atsiprašau dėl to“.

Pirmosios Mėnulio olimpinės žaidynės įvyko metais anksčiau, t. y. 1971 m. vasario 6 d., kai astronautai Alanas Shepardas ir Edas Mitchellas sviedė saulės vėjo kolektoriaus gabalą kaip ietį. Dar žinoma, kad Shepardas pasiėmė golfo lazdos galvutę į Mėnulį, pritvirtino ją prie mėginių surinkimo įrankio rankenos ir sumušė kelis golfo kamuoliukus.

 

Pirmieji jo smūgiai nebuvo sėkmingi, kamuoliuką nusviedė vos kelių pėdų atstumu. Tik trečiuoju bandymu kamuoliukas nuskriejo gana žema trajektorija. Antrąjį kamuoliuką Shepardas sugebėjo nusviesti gana toli, manydamas, kad jis nuskriejo „mylių mylias“.

Vieną iš kamuoliukų netoliese esančiame krateryje rado kitas astronautas Edas Mitchellas, tačiau antrąjį aptiko tik po pusės amžiaus, kai vaizdo apdorojimo specialistas Andy Saundersas skaitmeniniu būdu pagerino „Apollo 14“ metu užfiksuotą originalų vaizdo įrašą. Saunderso analizė atskleidė, kad kamuoliukas nuskriejo ne taip jau toli.

 

„Dabar galime gana tiksliai nustatyti, kad pirmasis kamuoliukas nuskriejo 24 jardus (22 metrus), – rašė Saundersas JAV golfo žaidėjų asociacijai (USGA), – o antrasis kamuoliukas nuskriejo 40 jardų (36 metrus)“.

Nepaisant to, tai vis tiek buvo didžiulė Amerikos pergalė pirmosiose Mėnulio olimpinėse žaidynėse.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: MTPC
MTPC
(24)
(3)
(21)

Komentarai ()