Botsvanos rytinėje Okavango papėdėje dramblių yra tiek pat, kiek žmonių, todėl kai jie gyvena glaudžiai - kyla konfliktai. Ar gali padėti toks paprastas sprendimas kaip autobusas?

Prieš penkerius metus Nthoboga Samokwase tėvas keliavo iš laukų, kuriuose jis paprastai derliaus nuėmimo sezono metu praleisdavo didžiąją laiko dalį, link savo namų kaime, esančiame už 7 km, kai susidūrė su drambliu.

„Įtariame, kad dramblys galėjo jį užpulti, kadangi mano tėvas dėl savo amžiaus jau negalėjo pabėgti“, – sako Samokwase. Jis buvo rastas sutryptas dramblio ir nors nugabentas į ligoninę, tačiau medikų komanda konstatavo, kad vyras mirė. „Tai buvo labai liūdna diena“, – prisimena Samokwase.

Dar visai neseniai Samokwase baiminosi, kad jos sūnų laukia panašus likimas kaip ir jos tėvo, nes jie kasdien eidavo beveik 4 km iki vietinės pradinės mokyklos, pakeliui kirsdami dramblių mindomus takus.

Tačiau dabar, kai popietę leidžia pasiilsėdama savo tradiciniame nendrių namelyje ir gretimame lauke prižiūrėdama auginamus sorgus ir kukurūzus, 28-erių metų Samokwase yra tikra, kad jos du sūnūs saugiai vežami tuo pačiu keliu, kuriame žuvo jos tėvas.

Samokwase gyvena Gonutsugoje, viename iš 13 kaimų Botsvanos rytinėje Okavango dalyje, regione, kuriame dramblių ir žmonių populiacijos yra beveik vienodos – beveik 15 000 dramblių gyvena šalia tiek pat žmonių.

Dešimtmečius ši vietovė buvo žmonių ir dramblių konflikto židinys. Tačiau prieš trejus metus „Dramblių ekspreso“ (angl. Elephant Express) autobusas pradėjo vežti vaikus ir sveikatos priežiūros darbuotojus keliais, kuriuos kerta dramblių maršrutų koridoriai, taip siekiant sumažinti pavojų žmonėms.

Rezultatai daug žadantys. Bendruomenės nariai ir „Ecoexist“ komandos nariai teigia, kad sumažėjo dramblių sutrypimo rizika, o medicininės priežiūros paslaugų prieinamumas ir mokinių mokyklos lankymo rodikliai padidėjo.

Negana to, vietos gyventojų baimė ir nerimas sumažėjo. „Aš nebegyvenu baimėje prarasti savo sūnų dėl galimo susitikimo su drambliais“, - sako Samokwase.

Dramblių miestelis

Botsvanoje gyvena maždaug 130 000 dramblių – tai didžiausia populiacija iš visų Afrikos šalių. Remiantis viena ataskaita, milžiniški žinduoliai 2009–2019 m. nusinešė 67 žmonių gyvybes – daugiausia aukų, kurias sukėlė laukinis gyvūnas Botsvanoje – ir 26 sužalojimus, o tai yra antras pagal dydį po leopardų.

Didėjanti žmonių populiacija rytinėje pakrantės dalyje daugiau laukinių žemių pavertė dirbamais laukais, o dramblių skaičius per pastaruosius du dešimtmečius išaugo, todėl mirtinas žmonių ir dramblių konfliktas tapo dažnesnis. Skubiai prireikė ieškoti sprendimų, kaip visiems gyventi santarvėje.

„Realybė yra per didelis dramblių skaičius, susitelkęs Botsvanoje, kas savo ruožtu sukelia konfliktus“, – sako Nyambe Nyambe, Kavango-Zambezi Transfortier Conservation Area (KAZA), didžiausios pasaulyje saugomos teritorijos, apimančios Angolą, Botsvaną, Namibiją, Zambiją ir Zimbabavę, direktorius.

Dviejų milijonų hektarų Okavango delta yra šalies šiaurės vakaruose. Pasaulio paveldo objektas dėl savo unikalaus didžiulės vidinės upės deltos kraštovaizdžio ir plačių šlapžemių yra pagrindinė Botsvanos dramblių populiacijos perėjimo lyguma, kuria migruojama ten, kad gautų vandens.

2020 m. pristatytas „Dramblių ekspresas“ (angl. Elephant Express) skirtas aptarnauti tokius kaimus kaip Samokwase's, esančius tarp šios deltos ir dramblių arealo, besitęsiančio į šiaurę iki Namibijos sienos.

Pagrindinis projekto tikslas yra „sumažinti konfliktus ir skatinti sambūvį“, – sako Othusitse Mosupi, transporto priemones valdančios pelno nesiekiančios „Ecoexist“ iniciatyvos koordinatorė.

Autobusas važiuoja pro šešis kaimus, kurie buvo atrinkti dėl didžiausių žmonių ir dramblių konfliktų kiekio, aiškina Mosupi. 

Daugelio vietinių šaltinių duomenimis, šioje deltos dalyje drambliai per metus sutraiško maždaug du žmones. Laukinės gamtos ir nacionalinių parkų departamentas (DWNP) pranešė, kad Ngambilandas, platesnis rajonas, patenkantis į delta, 2019 m. užfiksavo tris žmonių mirtis ir vieną dramblių sužalojimą, o 2020 m. – keturias žmonių mirtis ir du sužalojimus.

Du mikroautobusai dabar nuvažiuoja 200 km ruožą tarp Serongos ir Guidgwa kaimų, esančių V formos Okavango upės viršūnėje. Viešasis transportas čia yra retenybė, todėl bendruomenės nariai susiduria su drambliais. Daugybė mažų gyvenviečių taip pat yra toli nuo paslaugų, tokių kaip mokyklos ir ligoninės, o tai reiškia, kad autobusai suteikia daug papildomos naudos.

Nemalonus sambūvis

Dramblių baimė jau seniai diktuoja kasdienį tūkstančių žmonių, gyvenančių Okavango upės pakrantėse besidriekiančiuose kaimuose, elgesį. Kaimų žmonės po saulėlydžio lieka namuose, kad kitą rytą išvengtų dramblių, kurie klajoja po regioną, ieškodami maisto ir vandens.

Derliaus naikinimas yra dar vienas įtampos tarp žmonių ir dramblių šaltinis: 2009–2015 m. drambliai surengė 1518 reidus žemės ūkio paskirties žemėje, pakenkdami pasėliams, nuo kurių priklauso ūkininkai ir jų šeimos.

Šie rūpesčiai anksčiau buvo susiję su poreikiu vesti vaikus į mokyklą. „Tėvai bijojo, kad jų vaikai anksti ryte ir vakare turės eiti į mokyklą ir iš jos“, – sako Anna Songhurst, gamtosaugininkė biologė ir „Ecoexist“ įkūrėja. „Net tie, kuriems reikėdavo kreiptis paslaugų į klinikas, dažnai to nedarė, nes bijojo susidurti su drambliais.“

Remdamasi išaugusiais žmonių ir dramblių konfliktais, 2019 m. Botsvanos vyriausybė panaikino galiojusį penkerių metų draudimą medžioti dramblius, kad ūkininkai galėtų apsaugoti savo pragyvenimo šaltinius ir gyvybes nuo dramblių atakų.

Nors šis sprendimas sulaukė gamtosaugininkų kritikos, daugelis regiono bendruomenių jį palankiai įvertino. Botshelo Sesinyi, Okavango bendruomenės fondo generalinis direktorius, sako, kad nors drambliai yra vertingas Botsvanos turizmo sektoriaus pajamų šaltinis, deltos kaimuose gyvenantiems neturtingiems ūkininkams jie yra „grėsmė, kelianti pavojų jų išgyvenimui“.

Tęsinys kitame puslapyje:

Žmonių ir dramblių sambūvis yra svarbus daugelyje pasaulio vietų, o nesugebėjimas sukurti tokios harmonijos gali kelti grėsmę net klestinčioms dramblių populiacijoms. 

Pavyzdžiui, dėl išaugusio žmonių ir dramblių konflikto Bangladeše šios šalies dramblių populiacijai gresia rimta išnykimo rizika, o šiuo metu jų liko tik keli šimtai.

Apskaičiuota, kad Okavango deltoje per konfliktus kasmet žūva 25 drambliai. „Ecoexist“ buvo įkurta 2013 m., siekiant puoselėti harmoniją tarp žmonių ir dramblių šiame „karštame“ regione ir padėti jiems gyventi drauge.

„Mūsų misija – remti žmonių, kurie dalijasi erdve su drambliais, gyvenimus ir pragyvenimo šaltinius“, – sako Songhurst.

Suburdama ūkininkus, mokslininkus, kaimų vadovus, politikos formuotojus ir verslo žmones, „Ecoexist“ siekia rasti sprendimus, kaip sumažinti žmonių ir dramblių konfliktą.

„Dramblių ekspresas“ yra tik vienas iš šių sprendimų. Kuriant jį, pirmoji „Ecoexist“ užduotis buvo nustatyti dramblių judėjimo koridorius, kai jie juda iš sausumos į Okavango deltą, kad pasiektų vandenį.

„Ecoexist“ tai padarė stebėdama dramblių judėjimą, atlikdama žemės tyrimus, apklausdama kaimo gyventojus ir čiabuvius.

Tada panaudojo šią informaciją tam, kad nustatytų tam tikras vietas, kur dramblių koridoriai susikerta su žvyrkeliu, jungiančiu visus 13 kaimų palei Okavango upę. „Ecoexist“ pažymėjo šias vietas, siekdama sumažinti pėsčiųjų susidūrimą su drambliais. Tada buvo nuspręsta dėl geriausių autobusų maršrutų.

„Ecoexist“ turimi du mikroautobusai dabar gabena apie 170 moksleivių ir 40 vyresnių studentų, įstojusių į Botsvanos atvirąjį universitetą, taip pat sveikatos priežiūros darbuotojus, kurie vežami į klinikas ir pacientus, sako Songhurst.

„Slaugytojai ir gydytojai vežami ten, kur sveikatos priežiūros paslaugos sunkiai prieinamos. „Covid-19“ karantino metu [autobusai] vežė slaugytojus ir gydytojus į žmonių sodybas.“

Songhurst teigia, kad nuo 2020 m., kai autobusai pradėjo važinėti, buvo vienas žmonių sutrypimo atvejis, auka nebuvo nei medikas, nei studentas, ir toje pačioje vietovėje kasmet miršta mažiausiai vienas žmogus. DWNP nurodė, kad oficialių duomenų apie „probleminių dramblių“ mirtį šiuo laikotarpiu šiame konkrečiame regione nėra.

Pasak Songhurst, daugeliu atvejų, kai per pastaruosius trylika metų žmogų nužudė dramblys rytinėje pakrantėje, vienas ar daugiau dramblių buvo nušauti keršijant.

Yra ženklų, kad autobusai padėjo sumažinti vietinių gyventojų baimę ir nerimą gyventi su drambliais, sako Songhurst. „Mokyklų lankomumas pagerėjo, todėl mokytojai taip pat pranešė, kad dėl to pagerėjo mokinių rezultatai“, – sako ji.

Tėvai sako, kad jaučiasi daug saugiau. Eretšos kaimo pakraštyje gyvenanti Ikamogeleng Mojasagagwe sako, kad autobusai gelbsti ne tik jos dviejų vaikų (penkerių ir septynerių metų), bet ir jos gyvybes.

„Man tai tikrai padėjo, nes nerizikuoju kirsti dramblių koridoriaus, kai einu pėsčiomis į mokyklą ir atgal“, – sako ji. „Anksčiau kiekvieną rytą turėjau keltis anksti, kad nuvesčiau savo vaikus 6 km atstumu iki mokyklos ir atgal, tada vėl po pietų, kad paimčiau juos iš mokyklos, nes jie dar yra maži.“

Kerryn Carter, Zambijoje įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos „Elephant Connection“, skatinančios dramblių ir žmonių sambūvį, įkūrėja, sako, kad užuojauta ir empatija žmonėms, kuriuos paveikė drambliai, yra svarbi žmonių ir dramblių konflikto mažinimo dalis.

„Faktas, kad [Ecoexist] dirba vietoje, kartu su bendruomenėmis, yra labai naudingas, nes dėl to žmonės jaučiasi išgirsti apie tai, kaip juos veikia drambliai“, – sako ji. „Bendruomenės paprastai jaučiasi ignoruojamos“.

Kasdienę autobusų veiklą bendrai valdo „Ecoexist“ ir bendruomenės fondas, kuris per trejus metus perims autobusų eksploatavimą, įskaitant finansavimo radimą, priduria Songhurst. Dvi turizmo safario bendrovės – „Natural Selection“ ir „Unchartered Africa“ – nupirko originalius autobusus ir dvejus metus padengė 20 000 USD metines išlaidas. KAZA taip pat pažadėjo 10 100 USD finansinę paramą autobusų eksploatavimui.

Tačiau Sesinyi iš „Okavango Community Trust“ teigia, kad veiklos sąnaudos paprastai viršija turimą biudžetą.

Moyei Karundu, vienas iš dviejų mikroautobusų vairuotojų, sako, kad vairuotojų trūkumas reiškia, kad vienam susirgus gali kilti pavojus aptarnavimui. Jis sako, kad ne tik veža į mokyklą, bet ir penktadieniais veža vaikus į jų šeimos narių galvijų priežiūros postus, o sekmadieniais parveža namo, kad kitą dieną vaikai būtų pasiruošę eiti į mokyklą.

Sekmadienio rytą jis sustabdo dramblių paveikslais papuoštą mikroautobusą tam skirtoje autobusų stotelėje tarp Eretšos ir Gonutsugos. Laukdamas, kol vaikai atbėgs į autobusų stotelę ir įlips į transporto priemonę su tėvų prikrautais šviežio pieno, rūgpienio ir mėsos indais iš galvijų postų bei pajudės namo, jis parodo į tamsiai žalią ženklą su užrašu „Dramblių koridorius“. Jis sako, kad prieš trejus metus čia dramblys mirtinai sutrypė 20 metų jauną moterį.

Tačiau yra daug daugiau žmonių, kuriems reikia pagalbos, nei du autobusai gali suteikti su dabartiniu finansavimu, priduria Songhurst. Mosupi priduria, kad dėl ribotų išteklių tenka pasirinkti, kam teikti pirmenybę, tad autobusais suaugusieji gali važiuoti rečiausiais atvejais. „Jei turėtume pakankamai išteklių, padėtume visiems.“

„Ecoexist“ turi grafiką, kaip nustatytu laiku vežami sveikatos darbuotojai į gyvenvietes. „Pranešėme bendruomenėms ir jos žino, kad tai ne greitoji pagalba“, – sako Mosupi – vežami tik pacientai, kurių sveikatos būklė yra sunkiausia.

Mosupi priduria, kad turimų lėšų kiekis leidžia tenkintis įprasto pravažumo mikroautobusais, o ne 4x4 modeliais, kas taip pat reiškia, kad paslauga negali pasiekti kai kurių žmonių, gyvenančių sudėtingose vietovėse.

Ilgalaikio finansavimo trūkumas yra pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria daugelis tokio tipo projektų, net kai jie pirmą kartą pradedami, sako Carter. „Finansavimo dotacijos dažniausiai tęsiasi nuo vienerių iki dvejų metų. Taigi negalite pradėti pakankamai didelio masto programos, todėl daugelis projektų tampa netvarūs.“

Šiuos finansavimo iššūkius būtina įveikti. Tokios pastangos kaip „Dramblių ekspresas“ yra gyvybiškai svarbios norint sukurti labai reikalingą regiono žmonių ir dramblių sambūvį, sako Nyambe.

„Negalima tiesiog iš jų gyvenamos aplinkos išimti nei gyvūnų, nei žmonių. Turite sugalvoti intensyvius mechanizmus, kuriais siekiama sumažinti tarpusavio konfliktus, ką šie autobusai ir daro“.

Komentarai ()