Invazinės rūšys yra didelė aplinkosaugos problema. Tai - augalai ir gyvūnai, kurie ima dominuoti naujoje ekosistemoje, nustelbdami vietines rūšis. Invazines rūšis dažnai pasikviečia patys žmonės - kartais netyčia, bet dažniausiai tiesiog nepamatavę rizikų. Kita vertus, invazinės rūšys plinta ir pačios, nes naujos ekosistemos nėra prisitaikiusios jų reguliavimui. Ar su invazinėmis rūšimis įmanoma kovoti? Kaip situacija gali keistis ateityje?

Ne visos nevietinės rūšys yra invazinės. Tiksliau, tokiomis nelaikomi augalai ir gyvūnai, kurie nekelia ekologinių problemų. Didelė žemdirbystės dalis yra paremta rūšimis, kurios nėra vietinės, bet nėra laikomos invazinėmis, nes yra kultūrinės ir savarankiškai neplinta. Problemos prasideda tada, kai žmonių nekontroliuojamos invazinės rūšys ima neigiamai paveikti ekosistemas.

Lietuvos gamta nėra atspari invazinėms rūšims ir apie kai kurias iš jų esate girdėję. Sosnovskio barštis Rytų Kaukaze yra vietinis, o Lietuvoje - atvežtinis. Lietuvą Sosnovskio barštis pasiekė šeštajame dešimtmetyje - sovietai juos čia užveisė gyvulių pašarui. Tai yra gana didelis augalas, todėl buvo tikima, kad jis praturtins silosą. Be to, vienu metu bitininkai manė, kad jis padės bitėms. Tačiau Sosnovskio barštis plinta labai lengvai ir savo dydžiu užgožia vietines rūšis, nėra toks vertingas gyvulininkystei, ir turi stipraus alergeno. Todėl Sosnovskio barštis Lietuvoje naikinamas ir, tikriausiai, yra viena iš geriausiai žinomų invazinių rūšių mūsų kraštuose.

Kitas garsus invazinių rūšių pavyzdys, žinoma, yra gausialapis lubinas. Tai yra dekoratyvus, gana gražus augalas. Žmonės juos mielai augina savo gėlių darželiuose, bet kai gausialapis lubinas auga pievose, tai yra problema, nes šis augalas yra kilęs iš Šiaurės Amerikos, stelbia vietines rūšis ir net keičia dirvožemio sudėtį. Kai kurios lubinų veislės yra labai toksiškos žmonėms ir gyvūnams. Lietuvoje gausialapis lubinas, kaip ir Sosnovskio barštis, yra laikomas invazine, naikintina rūšimi. Dažnai išgirsite gamtininkų raginimus skinti ir dovanoti lubinus.

Lubinai naikina lietuvišką florą:

Sosnovskio barštis iš Kaukazo ir gausialapis lubinas iš Šiaurės Amerikos yra garsiausios invazinės rūšys Lietuvoje. Apie šių augalų poveikį mūsų vietinei ekosistemai esate girdėję ir per žinias. O ar žinote, kad ir uosialapis klevas yra invazinė rūšis? Šis medis, kilęs iš Šiaurės Amerikos, Lietuvoje irgi yra atvežtinis. Įdomu, kad uosialapis klevas čia atvežtas miestams apželdinti, bet labai greitai plinta ir išstumia vietinius gluosnius.

Lietuvoje yra ir invazinių gyvūnų. Kai kurie jų jūsų nenustebintų - paprastajam meškėnui ar raudonajam raštuotajam vėžliui iš Šiaurės Amerikos čia tikrai ne vieta. Bet ar žinote, kad ir pilkoji žiurkė Lietuvoje yra invazinė rūšis? Kaip ir kolorado vabalas.

2017 metais Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos išleistame leidinyje „Invazinės rūšys Lietuvoje“ teigiama, kad į sąrašą įtrauktos 18 augalų ir 17 gyvūnų rūšys. Tas sąrašas per pastaruosius du dešimtmečius stipriai išsiplėtė, bet ne tiek dėl to, kad invazinių rūšių Lietuvoje padaugėjo, o dėl to, kad informacija apie juos pradėta intensyviai rinkti ir tirti.

Apie dabartinę invazinių rūšių situaciją pasikalbėjome su Laura Janulaitienė, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės patarėja.

Kokia yra naujausia invazinių rūšių situacija Lietuvoje? Europos mastu, kokių invazinių rūšių atėjimas šiuo metu stebimas labiausiai?

Šiais metais Gamtos tyrimų centras kartu su Aplinkos ministerija pristatys vykdomo projekto „Invazinių ir svetimžemių rūšių tyrimai gamtoje“ rezultatus. Projekto tikslas – atlikti invazinių ir dalies agresyviausių svetimžemių rūšių būklės tyrimus, kurių metu buvo renkama informacija apie šių rūšių paplitimą mūsų šalyje. Bus parengtos invazinių rūšių naikinimo metodikos, leidinys, organizuoti mokymai specialistams ir visuomenei. 

Ne tik Lietuvos mokslininkai siūlo daugiau rūšių paskelbti invazinėmis, tačiau ir Europos Sąjungoje vyksta intensyvios diskusijos apie svetimžemių rūšių daromą žalą saugomoms rūšims, ekosistemoms, žemės ūkiui, miškininkystei, turizmui. Sunkiausia valdyti ir kontroliuoti vandens telkiniuose ir jūrose gyvenančias invazines rūšis, vabzdžius, moliuskus, įvairius dirvožemyje gyvenančius bestuburius. Skirtingose valstybėse invazinės rūšys plinta skirtingai – tai priklauso nuo jų ištyrimo, gausumo, prioritetų, esamų žmogiškųjų ir finansinių išteklių, todėl sunku įvardinti, kurios invazinės rūšys sparčiausiai plinta ar plis ateityje.

Šiuo metu Europos Komisija jau atrinko 8 naujas rūšis, kurias siūlys įrašyti į ES invazinių rūšių sąrašą. Tarp jų yra kelios egzotinės paukščių rūšys, šie paukščiai pabėgę iš nelaisvės įsikūrė šiltesnio klimato Europos valstybėse ir pradėjo konkuruoti dėl maisto, teritorijos su vietinėmis paukščių rūšimis. Taip pat siūloma įrašyti moliuskų, bestuburių, vėžių, augalų rūšis ir gana plačiai Lietuvoje nelaisvėje laikomą dėmėtąjį elnią.

Kadangi žmonės daug keliauja, plečiasi pasaulinė prekyba, laivyba, norinčių auginti egzotinius augalus ir gyvūnus taip pat nemažėja, svetimžemių rūšys vis labiau plis, todėl ateityje didės ir jų daroma žala, neigiamos pasekmės. Be to, ir šiltėjantis klimatas padės daugeliui rūšių įsikurti mūsų šalyje.

Keičiantis klimatui prognozuojamas naujų invazinių rūšių atėjimą į Lietuvą?

Klimato kaita skirtingas invazines rūšis veikia skirtingai. Kai kurioms iš jų klimato pokyčiai gali būti naudingi, kitoms – atvirkščiai, pražūtingi. 

Invazinių rūšių keliamos grėsmės, kylančios dėl klimato kaitos ir su ja susijusių stichinių nelaimių, iš tiesų kelia nerimą ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje erdvėje. Biologinės įvairovės konvencijos (CBD), kurios veikloje dalyvauja daugelis pasaulio šalių, formate aptariamos įvairios priemonės ir strategijos, nukreiptos į su klimato kaita susijusio neigiamo invazinių rūšių poveikio biologinei įvairovei suvaldymą.

Viena iš klimato kaitos pasekmių – dažnėjančios stichinės nelaimės, kurios gali spartinti ir invazinių rūšių plitimą. Pavyzdžiui, potvynių metu invazinės rūšys turi galimybę išplisti į naujas teritorijas.

Sunku prognozuoti, kaip naujos svetimžemės rūšys, kurios patenka į Lietuvą plis ir dauginsis. Anksčiau meškėnai, nutrijos ar raštuotieji vėžliai buvo laikomi tik patalpose ir priskiriami prie egzotinių, šilumamėgių rūšių, tačiau dabar šios rūšys vis labiau įsitvirtina pas mus ir gamtoje, fiksuojami peržiemojimo atvejai, nes šiltesnėmis žiemomis jos turi galimybę išgyventi. Yra ir daugiau augalų, vėžiagyvių ar vabzdžių plitimo pavyzdžių, todėl stebėti, tirti bei naikinti invazines rūšis ypatingai svarbu kai jos yra išplitusios nedaug, nes vėliau naikinimo kaštai didėja, galimybės - mažėja.

Beje, ar žinojote, kad Lietuvoje jau ne kartą pastebėta Kramerio žieduotoji papūga? Šios rūšies paukščiai paplito iš Afrikos ir Pietų Azijos. Kaip invazinė rūšis, Kramerio žieduotoji papūga yra paplitusi didelėje Europos dalyje. Lietuvoje šios papūgos pastebėtos dar 2002 metais, vėliau - 2012, 2016, 2017 ir 2018 metais. Kramerio žieduotoji papūga kol kas nėra įtraukta į Lietuvos invazinių rūšių sąrašą, bet tikėtina, kad jau visai netrukus papūgos Lietuvoje gyvens nuolat.

Giedrė Kacienė, Vytauto Didžiojo universiteto Aplinkotyros katedros docentė ir mokslo darbuotoja, teigia, kad 2 laipsniais šiltesnės žiemos lems, kad šaltamėgės rūšys trauksis šiauriau. „Pavyzdžiui, tikėtina, kad Lietuvos viduriu einanti paprastųjų eglių arealo riba palaipsniui persikels šiauriau“, teigia mokslininkė. Docentė pabrėžia, kad „kintantis klimatas prisideda prie sėkmingesnio invazinių rūšių peržiemojimo. Neretai invazinės rūšys yra atsparesnės minėtiems ekstremaliems klimato reiškiniams“.

Reportažas apie Sosnovskio barštį ir jo pavojus:

Apie tai, kaip keičiantis klimatui keisis Lietuvos vietinių ir invazinių rūšių situacija paklausėme ir  Lauros Janulaitienės, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės patarėjos.

Ar yra vietinių rūšių, kurios keičiantis klimatui iš Lietuvos gali būti išstumtos invazinių rūšių?

Šiuo metu trūksta duomenų apie rūšis, kurios keičiantis klimatui gali būti išstumtos invazinių rūšių, tačiau ir be klimato kaitos sukeliamų pasekmių pavojų netrūksta. Pavyzdžiui, visiems gerai pažįstami Sosnovskio barštis ir gausialapis lubinas. Ten, kur yra jų sąžalynai, keičiasi ir nyksta buveinės, rūšys, ne tik dėl konkurencijos, bet ir dėl ilgalaikio poveikio. Pavyzdžiui, lubinai keičia dirvožemio sudėtį, todėl keičiasi esminės augimo sąlygos.

Kitas pavyzdys – Lietuvoje aptinkama invazinė 14-25 cm dydžio plėšri žuvis, mintanti įvairiais organizmais – nuodėgulinis grundalas. Šios invazinės rūšies žuvys ėda viską, ką sugeba praryti: vandens dugne gyvenančius bestuburius, kitų rūšių žuvų ikrus, jų jauniklius, varliagyvius ir jų lervas. Geba praryti ir beveik savo dydžio gyvūną. Nustatyta, kad jei vandens telkinyje, kuriame įsigalėjo nuodėgulis grundalas nėra pakankamo kiekio jais mintančių plėšrių žuvų, šios invazinės rūšies žuvys nustelbia arba visiškai išnaikina beveik visas kitas žuvų, varliagyvių, bestuburių rūšis.

Grundalas, beje yra viena iš tų iš pietų atvykusių rūšių. Ir ji tampa dominuojančia  Baltijos jūros žuvimi Rytinėje pakrantėje. Tai - viso regiono problema.

Ar invazinės rūšys yra laikomos didele aplinkosaugos problema Lietuvoje? Kaip ją galima spręsti?

Taip, invazinės rūšys kelia daug problemų, nes jos tiesiogiai neigiamai veikia mūsų biologinę įvairovę, ekosistemas, žmogaus sveikatą, ekonomiką. Invazinės rūšys dažniausiai neturi natūralių biologinių priešų, būna plėšrios, konkurencingos, platina ligas, todėl išstumia vietines rūšis, keičia ekosistemas.

Sprendimo būdai visų pirma slypi kiekvieno piliečio sąmoningume. Invazines rūšis ar jų gyvybingas dalis draudžiama platinti, pardavinėti, auginti ir būtina naikinti. Negalima vadovautis principu „man patinka“ arba „man netrukdo“ – svarbu suprasti, kad tai visų mūsų bendras reikalas.

Lietuvoje savivaldybės ir saugomų teritorijų direkcijos bei kitos institucijos rengia invazinių rūšių valdymo bei gamtotvarkos planus, pagal kuriuos naikina invazines rūšis. Bet prie tokio naikinimo gali prisidėti ir kiekvienas sąmoningas pilietis sunaikindamas pastebėtą invazinės rūšies augalą ar gyvūną leistinais būdais ir metodais.

Tačiau svarbu nepamiršti, kad invazinės rūšys turi būti kontroliuojamos ir naikinamos vadovaujantis Invazinių rūšių kontrolės ir naikinimo tvarka, patvirtinta LR aplinkos ministro. Naikinimas bus efektyvus tik tuo atveju, jei bus laikomasi naikinimo metodikos. 

Invazinių rūšių plitimas yra gana didelė problema, kuri su laiku turi tendenciją didėti. Keičiantis klimatui atvykėlių augalų ir gyvūnų skaičiai tik augs, nes Lietuva taps palankesnė šilumą mėgstančioms rūšims. Prie to ypač prisidės šiltesnės žiemos. Bėda ta, kad vietinės rūšys nėra pasiruošusios tokiai konkurencijai.

Rizikų yra įvairių. Štai rainuotasis vėžys yra labai atsparus užterštumui ir išstumia vietinius siauražnyplius ir plačiažnyplius vėžius. Rainuotasis vėžys platina  vėžių marą, tačiau pats neserga. Luzitaninis arionas yra invazinis šliužas, nuo kurio kenčia ūkininkai ir vietinės laukinių augalų rūšys. Kaštoninė keršakandė paplito iš Makedonijos, Lietuvoje pirmą kartą pastebėta 2002 metais ir kankina mūsų kaštonus. Šių kenkėjų plitimas, beje, tiesiogiai siejamas su klimato kaita, nes kaštoninė keršakandė lėliukės dabar be problemų peržiemoja nukritusiuose lapuose. Tiesa, kaštoninė keršakandė nėra įtraukta į invazinių rūšių sąrašą.

Egzistuoja įvairios mechaninės, biologinės ir cheminės priemonės kovai su invazinėmis rūšimis, bet artimiausioje ateityje tai išliks didelė problema. Kita vertus, vien tai, kad ši problema suvokiama ir tiriama (2001 metais Sosnovskio barštis buvo vienintelis oficialus invazinis augalas) suteikia vilties, kad vietinę biologinę įvairovę pavyks išsaugoti.

Komentarai ()