Iš akmens uždirbo dešimtis tūkstančių: iki tol naudojo jį kaip atramą durims (Video) ()
Vienas didžiausių kada nors Mičigane (JAV) užfiksuotų meteoritų nesulaukė specialistų dėmesio, kol nepraėjo daugiau nei 80 metų nuo jo atradimo.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kosminis akmuo kelis dešimtmečius pragulėjo ūkyje, kur buvo naudojamas kaip 10 kilogramų sverianti durų atrama, kol mokslininkų bendruomenės buvo pripažintas kaip meteoritas.
„Iš karto supratau, kad tai kažkas ypatingo, – aiškino objektą tyrinėjusi Centrinio Mičigano universiteto (JAV) geologė Mona Sirbescu. – Tai pats vertingiausias egzempliorius, kokį tik esu turėjusi savo gyvenime – ir pinigine, ir moksline prasme.“
Davidas Mazurekas iš Grand Rapidso (Mičigano valstija, JAV) paklausė M.Sirbescu, ar ji galėtų ištirti uolieną, kurią jis turėjo 30 metų.
M.Sirbesku karjeroje tai buvo įprastas prašymas, tačiau dažniausiai be jokių įdomių rezultatų.
„18 metų atsakymas buvo kategoriškas „ne“ – ne meteoritai“, – dėstė ji.
Tačiau šį kartą atsakymas buvo kitoks – tai iš tiesų buvo kosminė uoliena, ir dar įspūdingo dydžio. Objektas buvo pramintas Edmoro meteoritu.
Pasak M.Sirbescu, kai 1988 m. D.Mazurekas nusipirko ūkį Edmore, Mičigano valstijoje, kai ankstesnis savininkas aprodinėjo jam ūkį, vyras pamatė didelį, keistai atrodantį akmenį, kuris buvo naudojamas kaip pašiūrės durims atremti.
Kai D.Mazurekas paklausė savininko apie akmenį, šis jam pasakė, kad durų atrama iš tikrųjų yra meteoritas. Vyras pasakojo, kad 1930 m. jis ir jo tėvas matė, kaip naktį į jų sklypą nukrito meteoritas, „o kai jis nukrito, sukėlė didelį triukšmą“.
Kitą rytą jie rado objekto paliktą kraterį ir iš naujai susidariusio griovio iškasė meteoritą. Pasak jų, jis vis dar buvo šiltas. Vyras pasakė D.Mazurekui, kad, kadangi meteoritas buvo nuosavybės dalis, dabar jis priklausys jam.
Taigi D.Mazurekas saugojo kosminę uolieną 30 metų ir toliau naudojo ją kaip durų atramą.
Galiausiai jis pastebėjo, kad žmonės uždirba pinigus ieškodami ir parduodami mažus meteoritų gabalėlius, todėl nusprendė, kad turėtų ištirti savo milžinišką uolienos gabalą.
„Meteoritai gali būti parduodami ir rodomi muziejuje arba parduodami kolekcininkams ir pardavėjams, norintiems pasipelnyti“, – sakė M.Sirbescu.
Galiausiai D.Mazurekas savo meteoritą pardavė už 75 000 JAV dolerių (apie 69 000 eurų) Mičigano valstijos universiteto Abramso planetariumui, o 10 proc. gautos sumos pažadėjo skirti Centrinio Mičigano universiteto Žemės ir atmosferos mokslų departamentui, kuriame M.Sirbesku nustatė tikrąją uolienos tapatybę.
Parengta pagal „Science Alert“.
