Prieš penkerius metus naujausia Tarpvyriausybinės Klimato Kaitos tarybos ataskaita piešė niūrią mūsų planetos ateitį. Klimatologams renkant įrodymus naujai ataskaitai, kuri bus pristatyta 2014, pateikiamos septynios priežastys, kodėl reikalai atrodo dar niūriau

Turinys

1. Klimato kaita: Arkties šilimas
   Nebuvo tikimasi, kad storas Arkties vandenyno ledas ištirps iki šio šimtmečio pabaigos. Dabar, panašu, vasaromis ledas dings jau per dešimtmetį ar porą
2. Klimato kaita: Ekstremalūs orai
   Žinojome, kad globalus atšilimas padarys orus ekstremalesnius. Bet jie tampa labiau ekstremalūs, nei kas nors prognozavo
3. Klimato kaita: Smūgis maisto gamybai
   Buvo manoma, kad atšilimas padės maisto gamybai. Vietoje to, maisto kainos šauna viršun dėl ekstremalių orų poveikio
4. Klimato kaita: Jūros lygio kilimas
   Spartus Grenlandijos ledo tirpimas reiškia, kad iki 2100 jūros lygis pakils bent jau 1 metrą, o gali būti, kad ir daug daugiau
5. Klimato kaita: Planetos atsakas
   Kol kas planeta absorbuoja pusę mūsų CO₂ emisijų. Visi ženklai rodo, kad tai ilgai nesitęs
6. Klimato kaita: Emisija
   Jei rytoj nustotume į atmosferą išleisti CO₂, galėtume išvengti klimato katastrofos. Bet iš tiesų mes emisijas vis didiname
7. Klimato kaita: Karščio smūgis
   Jei išsipildys blogiausios klimato kaitos prognozės, didžiuliai pasaulio plotai gali tapti per karšti žmonių išgyvenimui

Pateikiama visa dėl klimato kaitos kylančios grėsmės santrauka iš puslapio www.theatlantic.com:

Nebuvo tikimasi, kad storas Arkties vandenyno ledas ištirps iki šio šimtmečio pabaigos. Dabar, panašu, vasaromis ledas dings jau per dešimtmetį ar porą

Dar nelabai seniai Arkties vandenyną dengė storas kelerių metų senumo ledas. Netgi vasaros pabaigoje daugiau nei pusę vandenyno paviršiaus kaustydavo ledas.

Pastaraisiais dešimtmečiais pasauliui šylant, žiemos šaltis nebesugeba kompensuoti vasaros tirpsmo. Šilumą atspindintis baltas ledas užleido vietą šilumą sugeriančiam tamsiam vandeniui; kranto zonose sniegas tirpsta vis anksčiau; daugiau šilumą sulaikančios drėgmės pateko į atmosferą; didesnės bangos ir stipresnės audros užgriūva silpstantį ledą. Dėl šių procesų Arktis ėmėšilti dvigubai sparčiau, nei bet kuris kitas planetos regionas.

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje jūros ledo plotas susitraukė labiausiai per pastaruosius 1400 metų. Šios vasaros pabaigoje ledas tebedengė vos ketvirtį Arkties vandenyno, rekordiškai mažai dabartinių laikų istorijoje, o bendras ledo tūris sudarė vos penktadalį buvusio prieš tris dešimtmečius. Telieka plonas, greitai ištirpstantis sluoksnis.

Tai neturėjo nutikti taip greitai. 2007 m., kai Tarpvalstybinė klimato kaitos taryba (Intergovernmental Panel on Climate Change – IPCC) paskelbė savo naujausią ataskaitą apie planetos klimato būklę, buvo sutariama, kad Arktis vasarą neišsilaisvins iš ledų iki šimtmečio pabaigos. Gal mums tiesiog nepasisekė: natūralios variacijos galėjo paspartinti ledo netekimą, stumdamos seną, storą ledą iš Arkties. Bet taip pat klimato modeliai aiškiai nepakankamai įvertino pokyčių spartą. Senesniuose modeliuose trūko svarbių detalių, pavyzdžiui, tirpsmo vandens tvenkinių ant ledo surenkamo didesnio spinduliavimo kiekio. Naujausi modeliai, kuriuose įvertinama daugiau procesų vis vien rodo, kad praeis keletas dešimtmečių, kol prasidės pirmosios vasaros be ledo. Bet jeigu remtumėmės dabartinėmis tendencijomis, tokios vasaros bus jau po dešimtmečio.

Kiek ilgai tai betruktų, nykstantis ledas turės daug netiesioginių pasekmių. Tarp jų – ekstremalesni orai šiauriniame pusrutulyje (žr. „Klimato kaita: Ekstremalūs orai“), greitesnis Grenlandijos ledo skydo tirpsmas (žr. „Klimato kaita: Jūros lygio kilimas“) ir didesnio anglies dioksido kiekio išsilaisvinimas, dabar užrakinto amžinajame įšale (žr. „Klimato kaita: Planetos atsakas“).

Gali būti ir kitų, dar nemalonesnių, siurprizų. Paulas Valdesas iš Bristolio universiteto, JK, pabrėžia, kad santykinai menki Žemės padėties pokyčiai – orbitos, vandenyno srovių ir panašiai – praeityje sukėlė dramatiškus klimato pokyčius. Pavyzdžiui, maždaug prieš 5500 metų, Šiaurės Afrikos vešlios savanos ir pelkės į Saharos dykumą pavirto per šimtmetį, o gal net per keletą dešimtmečių. Senesni klimato modeliai tokius dramatiškus pokyčius numatė tik didelių pokyčių atveju. Dar neaišku, ar naujesni modeliai šiuo atžvilgiu geresni. Jie gali teikti apgaulingą saugumo jausmą, įspėja Valdesas.

2010 metais Rusija spirgėjo, kai temperatūra kai kuriuose miestuose pasiekė beveik 40 °C. 2011-aisiais „Švilpiko dienos pūga“ užklojo rytinę JAV ir Kanados dalį storu sniego sluoksniu. Šiais metais irgi buvo ekstremalių orų, nuo vasaros potvynių JK iki milijonams JAV gyventojų elektros tiekimą nutraukusių audrų per rekordus mušančią karščio bangą – ir, žinoma, katastrofiškos superaudros Sandy žalos.

Tokie įvykiai tikėtini. Šylančiame pasaulyje besitraukiantys lietūs ir paspartėjęs garavimas sukels daugiau sausrų. Šiltesnė atmosfera išlaiko daugiau vandens, tad lietūs intensyvės.

Sudėtinga, nors ir įmanoma, pasakyti, kiek atskirus įvykius lemia klimato kaita. Paprasčiau stebėti bendro skaičiaus augimą. Netgi pastarosios IPCC ataskaitos 2007-aisiais metu, ekstremalių karščių, sausrų ir liūčių tendencijos aiškiai rodė augimą.

Šios tendencijos ne tik tęsiasi, tačiau oras taip pat tampa netgi ekstremalesnis, nei prognozuota. Pavyzdžiui, Australijos Sandraugos mokslinių ir pramoninių tyrimų organizacijos (Australian Commonwealth Scientific and Industrial Research Organisation – CSIRO) šiais metais atlikta okeanų druskingumo kaitos 1950 – 2000 metais duomenų analizė parodė, kad pasaulinis vandens ciklas – vandens garavimo ir lietaus intensyvumas – išaugo dvigubai sparčiau, nei prognozavo globalaus klimato simuliacijos modeliai. Taivano ir Kinijos mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad lietaus intensyvumas per pastaruosius tris dešimtmečius buvo laipsnio eilėmis didesnis, nei numatė pasaulinio klimato modeliai. Tokios nenormalios Europą 2003-aisiais ir 2010-aisiais užklupusios karščio bangos, (žr. „Klimato kaita: Karščio smūgis“), buvo prognozuojamos tik šimtmečio pabaigoje.

Klimatologė Jennifer Francis iš Rutgers universiteto mano, kad Arkties šilimas (žr. „Klimato kaita: Arkties šilimas“) galėtų tai iš dalies paaiškinti. Temperatūrų skirtumui tarp šiaurės ašigalio ir tropikų mažėjant, ašigalių atmosferos srovės, gainiojančios orų sistemas, keičia kryptis ir silpnėja. Tai reiškia, kad orai bus labiau linkę „užstrigti“ kurioje nors vietoje. „Dėl rekordus mušančio Arkties ledo netekimo šią vasarą, tikėčiausi kad atmosferos srautai visame šiauriniame pusrutulyje patieks ekstremalių orų asorti,“ spėja Francis. Toks srautų blokavimas privertęs Sandy'ę netikėtai pasukti prie JAV rytinės pakrantės, tikriausiai susijęs su Arkties ledų tirpimu.

Praeities klimato tyrimai rodo, kad ateityje orai gali būti dar nuožmesni. Pavyzdžiui, laikotarpiu tarp 5 ir 3 milijonų metų iki mūsų dienų pasaulis buvo nuo 2 °C iki 4 °C šiltesnis, nei dabar. Remiantis Kerry'io Emanuelio iš MIT ir jo kolegų atliktu tyrimu, paskelbtu 2010 m, gausėjantys uraganai pakeitė šilumos pasiskirstymą vandenynuose ir galiausiai staiga pervertė Žemės klimatą į kitą būseną, kur tropikai buvo šiltesni ir daug daugiau uraganų vykdavo daug didesniame plote, nei dabar. „Manau, labai gali būti, kad uraganai nulems klimato kaitą per kitus keletą šimtmečių,“ sako Emanuelis. „Tenoriu, kad geriau suprastumėme problemą.“

Anksčiau šiais metais buvo prognozuojama, kad JAV derlius bus rekordiškas, kadangi ūkininkai pasodino daugiau, tikėdamiesi pasinaudoti kylančiomis kainomis. Tačiau derlius sumažėjo dėl sausros ir rekordinio karščio. JK iškilo kita problema – derlius sumažėjo dėl pernelyg gausaus lietaus. Ekstremaliems orams niokojant derlių ir kituose regionuose, pasaulinės maisto kainos vėl šauna į aukštumas.

Tai neatitinka 2007-ųjų IPCC ataskaitos, kurioje prognozuota, kad pasaulinei temperatūrai pakilus 1,5 °C ar daugiau virš priešindustrinės eros lygio, šiluma ir aukštesnis CO₂ lygis padidins derlius bent jau vidutinėse platumose. Buvo tikimasi, kad derlių smarkiai sumažintų tik daugiau, nei 3,5 °C atšilimas.

Tačiau panašu, kad klimato kaita jau kenkia, nors pasaulis atšilo vos 0,8 °C. Pernai komanda iš Stanfordo universiteto Kalifornijoje apžvelgė pasaulinę kviečių, kukurūzų, ryžių ir sojos pupelių – kultūrų, pateikiančių tris ketvirtadalius visų žmonijos suvartojamų kalorijų – auginimą nuo 1980 iki 2008. Remiantis tuo, ką žinome apie temperatūros, lietaus ir CO₂ lygio įtaką augimui, analizė rodo, kad vidutinis derlius dabar daugiau, nei 1 procentu mažesnis, nei būtų be atšilimo. Be tręšiančio padidėjusio CO₂ poveikio, derlius būtų mažesnis 3 procentais. „Neigiamas poveikis nusveria teigiamą,“ konstatuoja tyrimo autorius Davidas Lobellis. Analizėje neatspindimas visas tokių įvykių, kaip potvyniai poveikis ar nesenų oro ekstremumų antplūdis.

Turtingos šalys iki tam tikro lygio turėtų sugebėti kompensuoti šiuos pokyčius, keisdamos auginamas kultūras, jų auginimo būdus ir sukurdamos atsparesnes karščiams javų veisles. Išties, joms teks tai padaryti: 2008 m JAV Nacionalinis ekonominių tyrimų biuras padarė išvadą, kad jei šalies ūkininkai toliau stengsis auginti kukurūzus, sojas ir medvilnę ten pat, iki šimtmečio pabaigos derlius sumenktų trimis ketvirčiais.

Tačiau spėti kartu su pokyčiais lengva nebus ir planuojant, kad sausi regionai sausės dar labiau, drėkinimo sistemoms kai kur gali pritrūkti vandens. Taip pat nėra lengvo būdo apsaugoti javų nuo ekstremalių karščių ir liūčių. Planuojant, kad oras kai kuriuose regionuose kis labiau, galbūt netgi visame pasaulyje (žr „Klimato kaita: Ekstremalūs orai“), didžiausia ūkininkų problema gali tapti nežinojimas, ko tikėtis.

Aukščiausia orų stebėjimo stotis Grenlandijoje stovi aukščiau, nei 3000 ant didžiausio šalies ledo skydo. Įprastą vasaros dieną temperatūra čia siekia -10 °C. Tačiau šių metų liepą temperatūrą pakilo virš tirpimo taško. Vienu metu, tirpo 97 procentai skydo paviršiaus, dėl ko kilę potvyniai nuplovę tiltus. Tai nebuvo išimtinis atvejas: šviesų sniegą keičia purvinas ledas, sugeriantis daugiau šilumos ir tirpstantis sparčiau. Pakrantėje lūžinėja išsikišę ledynų liežuviai. Šioms „užtvankoms“ nykstant, ledo upės už jų greitėja ir plonėja.

Dar neseniai manėme, kad praslinks šimtmečiai, kol Grenlandija neteks didelės dalies ledo. Buvo tikimasi, kad Antarktidos ledo skydai augs gausesniam sniegui kompensuojant kraštų tirpimą. 2007 IPCC ataskaitoje vertinama, kad du ledo skydai per šį amžių prie jūros lygio kilimo prisidėtų vos po 0,3 milimetrus kasmet.

Tačiau netgi tada daug ekspertų ginčijo tai ir palydovų nuotraukos nuo to laiko parodė, kad du skydai jau praranda pakankamai ledo, kad jūros lygis pakiltų po 1,3 milimetrus kasmet ir šis skaičius auga. Naujausi modeliavimai, atlikti tyrėjų iš Potsdamo Įtakos klimatui tyrimo institute Vokietijoje , o taip pat praeities klimato tyrimai, rodo, kad planeta greitai įšils pakankamai, kad Grenlandijos ledynai ištirptų visiškai – jei dar neįšilo pakankamai. Neaišku tik, kiek truks pats tirpimas.

Daugumas glaciologų mano, kad jūros lygis iki 2100-ųjų pakils bent 1 metru, o gali būti, netgi 2 metrais. To pakanka daugelio žemai įsikūrusių miestų užtvindymui ar padarymui pažeidžiamais audrų. Jamesas Hansenas iš NASA Goddardo Kosmoso tyrimo instituto Niujorke netgi dar pesimistiškesnis. Jis teigia, kad pradėjus tirpti ledui, susiformuos teigiamas grįžtamasis ryšys, spartinantis ledo nykimą. Palydoviniai stebėjimai išties rodo ledo nykimo dvigubėjimą kas 10 metų, bet, kaip nurodo pats Hansenas, negalime būti tikri, kad tai ilgalaikė tendencija, o ne trumpalaikis šoktelėjimas.

Dėl šiltėjimo gali nuslinkti vakarinis Antarktidos ledo skydas, kaip jau yra nutikę daug kartų per pastaruosius keletą milijonų metų. Naujausi ledo būklės ir pagrindo topografijos tyrimai rodo, kad jis gali būti labiau pažeidžiamas aplinkinių jūrų šiltųjų srovių, nei manyta anksčiau.

Nesvarbu, ar tai nutiks ar ne, neturėtume leistis užliūliuojami dabar regimo silpno poveikio, įspėja okeanografas Stefanas Rahmstorfas iš Potsdamo instituto. „Jūros lygio kilimas prasideda lėtai, bet galiausiai tai bus didžiausią įtaką darantis ir ilgiausiai truksiantis mūsų sukeliamo globalaus atšilimo palikimas.“

Tik pusė viso mūsų išleidžiamo į atmosferą CO₂ ten ir pasilieka. Likusią dalį absorbuoja žemė ir vandenynai. Bet pasauliui šylant, jie gebės paimti vis mažiau. Galiausiai jie pradės patys išskirti CO₂.

2007-ųjų IPCC ataskaitoje yra įvertintas didėjančio anglies grįžimo iš jūrų, dirvos ir kintančios augmenijos poveikis, tačiau jokiame modelyje neskaičiuojama galimybė, kad anglis gali išsilaisvinti iš amžinojo įšalo ir jūros dugne esančių metano hidratų. Manoma, kad tai galėjo nutikti per ankstesnius atšilimus, tokius, kaip paleoceno-eoceno temperatūrinius maksimumus prieš 55 milijonus metų.

Šiais metais tyrėjai iš Viktorijos universiteto Britų Kolumbijoje, Kanadoje, vieni iš pirmųjų pabandė įvertinti amžinojo įšalo emisijas ir padarė išvadą, kad iki 2100 jie sukels papildomą šilimą, sieksiantį 0,25 °C, o gal net 1 °C. Studijoje laikyta, kad amžinasis įšalas, esantis giliau, nei 3,5 metro, išliks nepakitęs ir neįtraukė pakrančių amžinojo įšalo erozijos. Taip pat ignoruotas faktas, kad dalis anglies bus išlaisvinta, kaip stipresnį (~20 kartų – red. past.) šiltnamio poveikį turintis metanas. Kitais žodžiais tariant, panašu, poveikis nepakankamai įvertintas.

Kaip bebūtų keista, jei išleisime didžiulius kiekius CO₂, tokia grįžtamoji reakcija darys mažesnį poveikį: kuo atmosferoje daugiau CO₂, tuo mažesnis papildomo kiekio efektas. Kas tikrai neramina, tai atradimas, kad tam tikromis aplinkybėmis gali susidaryti teigiamas grįžtamasis ryšys ir net jei visa žmogaus emisija baigtųsi, CO₂ lygis kiltų dėl amžinojo įšalo tirpimo, kas sukeltų tolesnį šilimą ir anglies atpalaidavimą.

Paulo Higginso iš Amerikos Meteorologijos tarybos atliktos simuliacijos veda prie panašių išvadų. Jis sako, kad dabartinės anglies grįžtamojo ryšio prognozės gali pernelyg optimistiškai vertinti augalų augimo paspartėjimą dėl išaugusio CO₂ lygio, ir augalų bei medžių plitimo spartą naujuose plotuose, kai sąlygos tampa palankios. „Netgi su mažiausių emisijų scenarijumi galime baigti su atmosferinio CO₂ koncentracija, panašia į blogiausio atvejo scenarijumi,“ sako Higginsas.

Jei dabar nustotume pumpuoti CO₂ į atmosferą, labai gali būti, išvengtume didelio temperatūros šuolio. Bet nepanašu, kad artimiausiu metu kas panašaus nutiktų. Metinė emisija šiek tiek sumažėjo tik po 2008-ųjų – didžiausios finansinės krizės po Didžiosios Depresijos – ir dabar didėja sparčiau, nei bet kada. Kol kas jie nedaug atsilieka nuo IPCC blogiausio scenarijaus. „Emisijos nemažėja,“ konstatuoja Paulas Valdesas iš Bristolio universiteto, JK. „Tai labiausiai bauginantis mūsų ateities aspektas.“

Vieninteliame tarptautiniame susitarime dėl šiltnamio dujų emisijos mažinimo – Kioto protokole – nėra besivystančių šalių ir numatomi tik minimalūs sumažinimai. JAV niekada jo nepasirašė, Kanada pasitraukė. Efektyvesnio ir platesnio susitarimo viltys išgaravo.

Tuo tarpu Kinija, dabar jau išleidžianti CO₂ daugiausiai didžiausias pasaulyje, smarkiai investuoja į atsinaujinančią energetiką, bet spartus jos augimas reiškia, kad jos emisijos tebeaugs. Kai kurios mažesnės šalys vienpusiškai pasižadėjo smarkiai sumažinti išlakas, bet nedaugelis investuoja, kad pažadus išpildytų. Atvirkščiai, daugelis toliau subsidijuoja iškastinį kurą ir stato anglimi ar dujomis kūrenamas elektrines, pasmerkdami save nuolatinių emisijų dešimtmečiams. Pasitraukimas nuo atominės energetikos po Fukušimos avarijos dar pablogino reikalus: netgi Vokietija, pirmavusi atsinaujinančios energetikos plėtroje, planuoja statyti daugiau anglimis kūrenamų jėgainių. „Praktiškai nieko nesiimame,“ sako Kevinas Andersonas iš Tyndall Klimato kaitos tyrimų centro Mančesteryje, JK. „Kasmet tai atrodo vis prasčiau.“

Tad žengiame keliu, kuris 2007 IPCC ataskaitoje įvardijamas kaip tikriausiai pakelsiantis temperatūrą 4 °C iki 2100-ųjų – daug daugiau, nei 2 °C lygis, kuris paskelbtas kaip vengtinas bet kokia kaina. Bet šis blogiausio atvejo scenarijus, ruošiant 2007 ataskaitą nebuvo simuliuotas su pažangiausiais modeliais, dėl laiko ir kompiuterinių pajėgumų trūkumo. Vėliau tai buvo atlikta, ir „geriausias vertinimas“ dabar yra tarp 5 °C ir 6 °C pakilimo iki 2100, su maždaug 10 procentų tikimybe, kad temperatūra pakils 7 °C. Tai reiškia, kad daugelis mūsų išgyvensime pakankamai ilgai, kad pajustume stiprų globalinį atšilimą. Judame link 4 °C pakilimo aštuntajame šio amžiaus dešimtmetyje arba, septintajame, jei anglies atsakas (žr. „Klimato kaita: Planetinis atsakas“) stiprus. Jokiu būdu nenorėdami kelti aliarmo, sako Andersonas, daugelis mokslininkų sumenkina emisijų svarbą, kad jų žinia būtų labiau politiškai priimtina.

Jei išsipildys blogiausios klimato kaitos prognozės, didžiuliai pasaulio plotai gali tapti per karšti žmonių išgyvenimui.

2003 rugpjūtį Europą užgriuvo neįprasto karščio banga. Kai kuriose Prancūzijos dalyse temperatūra siekė 40 °C septynias dienas iš eilės. Mirė tiek žmonių, kad kūnų saugojimui pasitelktas šalia Paryžiaus esantis šaldomas sandėlis. 2008-ųjų metų tyrimas padarė išvadą, kad iš viso mirė apie 70 000 žmonių. Daugelis aukų buvo seni arba sirgo, tačiau ne visi.

Karštis daro it subtilesnį poveikį. Nekondicionuojamose patalpose kaskart temperatūrai pakilus 1 °C virš komforto zonos, dirbančių žmonių produktyvumas krenta maždaug po 2 procentus. Jei pasidaro per karšta, žmones ima kamuoti išsekimas, karščio smūgis ir inkstų sutrikimai.

Neseni tyrimai atskleidė, kad klimato kaitos poveikis žmonių sveikatai ir pasaulinei ekonomikai nebuvo pakankamai įvertintas. „Įtariu, karčio stresas bus blogiausias klimato kaitos aspektas,“ sako Stevenas Sherwoodas, atmosferos tyrėjas iš Naujojo Pietų Velso universiteto Sidnėjuje, Australijoje.

Svarbu, ne tai, kokia oro temperatūra, o kokia odos temperatūra: prakaitavimas vėsina odą, bet šis būdas ne toks efektyvus, jei oras drėgnas. Bendras karščio ir drėgmės poveikis gali būti išmatuotas drėgno jutiklio „prakaituojančiu“ termometru – termometru, suvyniotu į drėgną audeklą.

Kol kas maksimali drėgno jutiklio termometru išmatuota temperatūra niekur planetoje neviršija 31 °C, bet nesitikime, kad taip tęsis. „Visi mūsų modeliai rodo stiprų drėgnų jutiklių termometrų rodomos temperatūros augimą, tad ir didesnį karščio stresą ir poveikį sveikatai,“ dėsto Erichas Fischeris iš Atmosferos ir klimato mokslų instituto Ciuriche, Šveicarijoje.

Itin sunku tiksliais skaičiais įvertinti poveikį, nes jei esame sveiki, kai karšta, nesėdime tiesiog prakaituodami. Ieškome vėsesnių vietų, įrengiame oro kondicionierių ir panašiai. Žudantis karštis vienoje šalyje gali nebūti problema kitoje, kur infrastruktūra ir žmonės prie to prisitaikę.

Bet yra ir absoliuti riba. Negalime ilgai išgyventi 35 °C ar aukštesnėje drėgno jutiklio temperatūroje, netgi stovėdami nuogi prieš ventiliatorių. 2010 metų Sherwoodo ir jo kolegos Matthew Huberio tyrimas parodė, kad jei pasaulis sušils 7 °C, kai kuriose pasaulio dalyse ši riba bus kartais peržengiama. Galiausiai dideli Afrikos, Australijos, Kinijos, Brazilijos, Indijos ir JAV plotai taptų negyvenami bent jau dalį metų.

Kažkas panašaus jau galėjo būti nutikę anksčiau – masinį išmirimą prieš 250 milijonus metų, manoma, sukėlė temperatūros pakilimas, kurio daugelis gyvūnų negalėjo išgyventi. „Panašu, jog jeigu visiškai „įsisavinsime“ visą pasaulio anglį, naftinguosius smėlius, skalūnus ir kitą iškastinį organinį kurą, smarkiai rizikuojame po kelių kartų̃ likti beveik nebegyvenamoje planetoje,“ svarsto Sherwoodas.

Michael Le Page
New Scientist, № 2891

Komentarai (56)