Po šūvio į galvą vyras ėmė regėti atvirkščiai. Vienas keisčiausių atvejų istorijoje ()
Naujas tyrimas dar kartą aptaria vieną įdomiausių ir keisčiausių smegenų pažeidimų istoriją: tai paciento M, kuris per Ispanijos pilietinį karą 1938 metais buvo pašautas į galvą, atvejis – vyras po traumos pradėjo pasaulį regėti atvirkščiai ir aukštyn kojomis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žmonės ir objektai pacientui M ėmė atrodyti esantys priešingoje pusėje nei iš tikrųjų, be to, pasikeitė ir klausa bei lytėjimas, rašo sciencealert.com.
Pacientas galėjo skaityti raides ir skaičius tiek įprastai iš kairės į dešinę, tiek atvirkščiai – smegenys paprasčiausiai negalėjo atskirti, kaip turi būti iš tikrųjų.
Tiesiogine to žodžiu prasme po traumos vyras ėmė regėti pasaulį ir aukštyn kojomis, pavyzdžiui, stebėdavosi, kodėl vyrai dirba ant pastolių žemyn galva. Jis gebėjo pasakyti, ką rodo rankinis laikrodis, žiūrėdamas iš bet kokio kampo.
Ir tai ne visi keisti paciento M gyvenime atsiradę simptomai: jis regėdavo nuo objektų atitrūkusias spalvas, kartais daiktai jo akyse trigubindavosi, kartais – tiesiog matydavo nespalvotą vaizdą. Nepaisant tokių išskirtinių gyvenimo sunkumų, su kuriais teko taikstysis išgyvenus karą, ispanas visus iššūkius priėmė gana ramiai.
Pacientą M penkiasdešimt metų tyrinėjo neuromokslininkas iš Ispanijos Justo Gonzalo. Jo stebėjimų rezultatai leido iš esmės pakeisti mūsų supratimą apie smegenis – ir tai toli gražu ne vienintelis atvejis, kai tokia atsitiktinė trauma padeda mokslininkams perprasti mūsų smegenų paslaptis.
XX amžiaus penktą dešimtmetį J. Gonzalo iškėlė hipotezę, kad smegenys tai ne atskirų skyrių, atsakingų už konkrečias funkcijas, rinkinys, o tos funkcijos išsibarsčiusios po visą organą. Tuo metu teiginys, esą, smegenų trauma pakenkia ne konkrečiai funkcijai, o išbalansuoja viso organo veiklą, buvo naujas ir drąsus.
„Smegenys buvo suvokiamas kaip mažų dėžučių rinkinys. Pakenkus vienai dėžutei, esą, sutrinka tik tai, kas slepiasi joje. Tik J. Gonzalo novatoriškai suprato, kad tokia ribota teorija negali atsakyti į klausimus, kurie kyla dirbant su pacientu M, taigi jis ėmėsi kurti savą smegenų dinamikos teoriją, visiems laikams pakeisdamas suvokimą, kaip iš tikrųjų veikia mūsų smegenys“, – teigia Guttmanno instituto Ispanijoje neuropsichologas Alberto Garcia Molina.
Tyrinėdamas pacientą M ir kitus smegenų traumų patyrusius asmenis, J. Gonzalo iškėlė teoriją, jog smegenų pažeidimo poveikis priklauso nuo traumos dydžio ir lokacijos smegenyse. Jis taip pat įrodė, kad tokie pažeidimai ne sunaikina konkrečią funkciją, tačiau išbalansuoja daugybę funkcijų – kaip kad nutiko ir paciento M atveju.
J.Gonzalo identifikavo tris sindromus: centrinį (sutrinka daugiau nei viena juslė), paracentrinį (kaip ir centrinio atveju, sutrinka kelios juslės, bet simptomai skirtingo intensyvumo) ir marginalinį (paveikiami konkrečių tik konkrečių juslių mechanizmai).
J. Gonzalo darbas, grįstas šiuo unikaliu atveju, buvo revoliucinis, tačiau savo laiku nesulaukė deramo dėmesio ir įvertinimo. Dabar mokslininko dukra Isabel Gonzalo Fonrodona kartu su Gracia Molina parengė naują darbą, kuriuo primena unikalų paciento M atvejį.
Jame akcentuojama, kad šio vieno atvejo tyrinėjimai šimtui metų į priekį suteikė labai vertingų žinių apie tai, kaip veikia mūsų smegenys, o jos padėjo pagrindą ir šiandien vykdomiems tyrimams.
Tyrimas skelbiamas specializuotame leidinyje „Neurologia“.