XX a. 6-7 deš. JAV nusprendė, kad reikia nedidelių taktinių branduolinių užtaisų, kurie būtų greitai pristatomi specialiųjų pajėgų. Kariai turėdavo iššokti parašiutu, padėti bombą, nustatyti laikmatį ir pabėgti, kad nenukentėtų.

Tai tiesiog beprotiška! JAV kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgų „Green Light“ (liet. „Žalioji šviesa“) kariai šokinėdavo iš lėktuvo su branduoliniais užtaisais tarp kojų.

Apie tai praneša „The War Zone“.

Specialiųjų operacijų pajėgoms šuoliai su parašiutu yra įprasta praktika. Tačiau XX a. septintajame dešimtmetyje amerikiečių kariai šokinėjo su specialia branduoline bomba (angl. Special Atomic Demolition Munition, SADM) tarp kojų.

Bomba buvo dedama į specialų kietą dėklą, skirtą transportuoti ant nugaros arba tarp kojų. Jos svoris buvo 68 kg.

Bomba buvo pagrįsta W-54 arba B-54 kovine galvute. Fiziškai jos buvo mažos – 60,9 cm ilgio ir 40,6 cm pločio.

Post your conceal carry weapons i’ll go first:
W54 tactical nuclear warhead Special Atomic Demolition Munition (SADM) backpack configuration pic.twitter.com/euo7wWwlr9

— krus🪖 (@krus_chiki) May 27, 2021

Kodėl tai buvo daroma? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia pažvelgti į 1940-1960-ųjų istoriją. Tada JAV pradėjo branduolinių ginklų diversifikavimo procesą. Sunaikinimo mastai Hirošimoje ir Nagasakyje 1945 m. rugpjūčio mėn. buvo per dideli. O 1949 m. SSRS sukūrė savo branduolinę galvutę. Tuomet susidarė nuomonė, kad būsimuose karuose lemiamos bus mažesnės bombos su branduoliniu užtaisu. Juos pristatys Specialiųjų operacijų pajėgos.

„Los Alamos“ ir „Sandia“ branduolinių ginklų laboratorijose kovines galvutes pradėta mažinti.

Kokiais tikslais SADM buvo sukurta spec. operacijų pajėgoms?

SADM buvo sukurta naudoti ant žemės paviršiaus arba po juo, kad blokuotų priešą ir jam trukdytų. Pirminė amunicijos paskirtis buvo pakeisti kraštovaizdį, siekiant apsunkinti priešo veiksmus. Pirmą kartą amunicija į JAV kariuomenės branduolinį arsenalą pateko 1954 m., kai vienas pirmųjų ADM (angl. Atomic demolition munitions) bandymų buvo atliktas per operaciją Nevadoje 1955 metais.

A U.S. Army Special Forces paratrooper conducts a high-altitude military freefall jump with a W54 Special Atomic Demolition Munition, 1960s. pic.twitter.com/LDKu7oBIeg

— NUKES (@atomicarchive) May 30, 2023

Tuo pačiu metu jie pradėjo kurti SADM sviedinių šeimą su skirtingomis branduolinio krūvio masėmis. Iš viso tokių bombų 1961–1966 metais buvo pagaminta apie 300 vnt. Desantininkų komandoje buvo du žmonės. Vienas ginklus nešiojosi maiše, o kitas palydėdavo, nes pagal JAV doktriną vienas žmogus niekada negalėjo turėti priemonių savarankiškai panaudoti branduolinį ginklą.

Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose parašiutininkų misijos naudojant SADM buvo vykdomos tiek virš jūros, tiek virš sausumos, kad būtų pasirengta jų galimai detonacijai užsienyje. 1972 m. desantininkai parašiutu nusileido į White Mountain nacionalinį mišką Naujajame Hampšyre. Kai bomba buvo padėta, kariai turėjo rasti priedangą, kad nenukentėtų nuo sprogimo, o tai buvo sudėtinga užduotis, nes ne visada buvo pasitikima laikmačiais. Kariai ir vadovybė šią programą kritikavo ne kartą.

The Special Atomic Demolition Munition (SADM) (also known as the XM129 and XM159 Atomic Demolition Charges and the B54 bomb) was a #nuclear man-portable atomic demolition munition (ADM) system fielded by the US military from the 1960s until the 1980s, but was never used pic.twitter.com/HWyJdP2JYS

— Grey Dynamics (@GreyDynamics) March 4, 2022

„Kilo rimtų problemų, susijusių su sistemos veikimu. Tie, kurie turėjo vykdyti misiją, buvo tikri, kad tie, kurie tai sugalvojo, rūkė prastą marihuaną“, – sakė specialiųjų pajėgų „Green Light“ vadas Billas Flavinas.

Ir, kaip pažymima „The War Zone“, SADM niekada nebuvo naudojama užsienio teritorijoje.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Фокус

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()