„Sovietų kasdienybė“ – nuo­dug­nus sovie­tų žmo­gaus kas­die­ny­bės nor­mų ir ano­ma­li­jų ty­ri­mas, api­man­tis lai­ką nuo ka­ri­nio ko­mu­niz­mo iki Sta­li­no mir­ties. Pir­mą kny­gos lei­dimą (1999) da­­lis re­­cen­­zen­tų su­ti­ko, švel­niai ta­riant, prie­šiš­kai – Lebina kal­tin­ta so­vie­ti­nės pra­ei­ties juo­di­ni­mu. Tuo tar­pu antra­sis lei­dimas pa­te­ko į „Švietėjo“ pre­mi­jos long listą.

Tiesioginis kasdienybės normavimas: maisto kultūra

Lozungai „Mėsa kenkia“ ir „Kruopščiai kramtydamas maistą, padedi visuomenei“ – ne literatūrinė Ilfo ir Petrovo išmonė, o istorinė XX amžiaus trečiojo dešimtmečio realybė. Sovietų maitinimosi teoretikai primygtinai patarė riebalų trūkumą racione kompensuoti riebalais iš kedro riešutų, sojos, arbūzų sėklų, moliūgų, o baltymų – žirniais, pupomis, rūgštynėmis ir špinatais. 1920–1930 metais pasirodė daugybė kulinarinių knygų, padėjusių šeimininkėms suktis iš produktų trūkumo ir ruošti patiekalus daugiausiai iš bulvių, sūdytos mėsos ar sojų. Atsirado juokeliai produktų tema; pavyzdžiui, 1928 metais Leningrade aptikti du plakatai . Pirmame – Lenino portretas ir užrašas „Šalin Leniną su arkliena“, antrame – Nikolajaus II portretas ir užrašas „Šen Nikolajų su kiauliena“.

Užtat radosi mada šiuolaikine šio žodžio prasme. Moterys mieliau rinkosi „garson“ stilių – sukneles marškinius, ant akių nuleistas kepuraites. Vyriškų kostiumų favoritais tapo plačios „oksford“ stiliaus kelnės – panašias dėvėjo Oksfordo universiteto studentai. Nepmaniško stiliaus laikymasis greitai buvo paskelbtas anomalija.

Prie didžiojo stiliaus epochos šalis prisiartino su nauja norma – valdžia ėmė skatinti konservatyvų požiūrį į išorinę išvaizdą. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje, moterims, susiruošusioms į iškilmingą vakarą Kremliuje kovo 8-osios proga, buvo nurodyta bankete pasirodyti „ne nihilistiniais griežto sukirpimo angliškais kostiumais su palaidinėmis kaklaryšiais, o atrodyti moteriškai ir atitinkamai pasipuošti“. „Komjaunimo tiesa“, dar prieš penkerius metus triuškinusi lakuotų batelių mėgėjas, 1933 metais atidarė rubriką „Norime gerai rengtis!“.

Buities normų sekuliarizacija

1922–1924 metais atsirado „raudonųjų krikštynų“, arba „žvaigždynų“ fenomenas, antiklerikalinis krikštynų analogas. Skambant „Internacionalui“, tėvams buvo dovanojama marksistinė literatūra, o vaikui būdavo suteikiamas vardas – Revoliucija, Spalinė, Vladlenas [nuo Vladimiras Leninas], Barikada. Buvo ir „spalynės“ – suaugusiųjų pervadinimo ritualas. Komunos nariams buvo parenkami nauji trumpi vardai vietoje įprasto kreipimosi vardu ir tėvavardžiu. Komjaunimas ėmėsi kovoti su bažnytinėmis santuokomis. Buvo pasiūlytos „raudonosios vestuvės“. Valdžios struktūros laikėsi lojalaus neutraliteto politikos – „žvaigždyti“ ir „spalyti“ nerekomendavo, tačiau ir nedraudė.

Šermenys būdavo leidžiamos tik gavus mirties registravimo pažymą iš valdžios organų. Vykdydami antireliginę kampaniją, bolševikai svarstė kremacijos diegimą. Bandyta sukurti krematoriumą Petrograde tarp 1920 ir 1921 metų – lavonai deginti pirčių komplekse Vasilijaus saloje. Krosnys veikė du mėnesius.

Kremacijos idėja vėl atgijo 1927 metais Maskvoje: pirmasis krematoriumas atidarytas Dono vienuolyno Serafimo cerkvės pastate. Pirmoje trečiojo dešimtmečio pusėje bandyta įvesti „raudonųjų laidotuvių“ apeigas, nes gi „nevalia naujų žmonių laidoti senoviškai“. Beje, senukus visur laidojo pagal bažnytines apeigas.

1922 metais visoje šalyje buvo surengtos „komjaunuoliškų kalėdų“ ir „komjaunuoliškų velykų“ dienos. Leidykla „Jaunoji gvardija“ netgi išleido naujų švenčių rengimo scenarijus ir antireligines daineles. Eglutes namie statydavo slapčia. Jos reabilitacija įvyko netikėtai: 1935 metų gruodį „Pravdoje“ pasirodė Ukrainos komunistų partijos CK sekretoriaus straipsnis „Organizuokime Naujiesiems metams vaikams gerą eglutę“. Tuo tarpu Naujieji metai nedarbo diena tapo tik 1947 metais, o 1954 metais pirmą kartą buvo surengta sovietinė eglutės šventė vaikams Kremliuje. Valdžia iš šventės pašalino klerikalinį turinį, padarydama ją kasdienio gyvenimo norma.

Komentarai (39)