Atila buvo hunų, klajoklių karių raitelių genties, karalius. Dėl savo žiaurumo jis užsitarnavo pravardę „Flagellum Dei“ (lotyniškai „Dievo rykštė“). Atila ir jo hunai atvedė galingą Romos imperiją prie žlugimo slenksčio.

Hunai buvo klajoklių tauta, gyvenusi Centrinėje Azijoje, Kaukaze ir Rytų Europoje IV–VI mūsų eros amžiuje.

Jie gyveno į rytus nuo Volgos upės, vietovėje, kuri tuo metu buvo Skitijos dalis; hunų atvykimas siejamas su Irano tautos – alanų – migracija į vakarus. Iki 370 m. hunai atvyko prie Volgos, o iki 430 m. hunai sukūrė didžiulę, nors ir trumpalaikę valstybę Europoje, užkariavę gotus ir daugelį kitų germanų tautų, gyvenančių už Romos imperijos sienų.

Hunų kariai gimė būti raiteliais. Jiems puikiai sekėsi šaudymas iš lanko ir ieties metimas. Jie galėjo stulbinančiu tikslumu smogti priešininkui devyniasdešimties metrų atstumu. Kaip ir po šimtmečių mongolai, hunai buvo stipriausia savo eros karinė jėga. Romos kariuomenė buvo paremta pėstininkais, todėl per lėta greitai judantiems hunams.

Hunas Atila gimė 406 m. Jo tėvas Mudzukas buvo hunų karalių Oklaro ir Rugos brolis. Atila turėjo vyresnį brolį Bledą. Abu broliai buvo puikūs kovotojai ir vadai. Be hunų kalbos, jie kalbėjo ir gotų bei lotynų kalbomis.

Atila iš tikrųjų nebuvo tikrasis jo vardas, tai buvo jo pasekėjų jam suteikta pravardė, kuri ir gotų kalba reiškė „mažasis tėvas“.

434 m., mirus jų dėdei Rugai, Atila ir Bleda tapo hunų karaliais. Trokšdami kariauti, jie įsiveržė į Sasanidų Persiją, bet buvo nugalėti.

Vėliau jie 441 m. įsiveržė į Balkanus, kurie kontroliavo Rytų Romos imperiją. Iki 443 m. broliai hunai pasiekė galingas Konstantinopolio sienas.

Romėnai sumokėjo hunams beveik dvi tonas aukso, kad jie sustabdytų tolesnį puolimą. Be to, romėnai sutiko kasmet sumokėti 700 kilogramų aukso duoklę.

Invazija į Vakarų Romos imperiją

445 metais Atila nužudė savo brolį Bledą. Manoma, kad pats Bleda norėjo nužudyti Atilą. Nužudęs savo brolį, Atila tapo vieninteliu Hunų imperijos valdovu.

Atila buvo puikus vadas, perorganizavęs hunus į veiksmingą karo mašiną, atvedusią Vakarų Romos imperiją prie žlugimo slenksčio.

450 m. Honoria, Vakarų Romos imperatoriaus Valentiniano III sesuo, nusiuntė savo sužadėtuvių žiedą Atilai ir paprašė išgelbėti ją nuo priverstinės santuokos su Romos senatoriumi. Atilai tikrai nereikėjo kitos žmonos, nes jis jų turėjo daug, bet jam reikėjo preteksto įsiveržti į Vakarų Romos imperiją.

Įtūžęs Valentinianas III vos nenužudė savo sesers. Jis pasiuntė daug pasiuntinių pas Atilą, aiškinančius nesusipratimą. Tačiau Atila jau buvo apsisprendęs.

Tęsinys kitame puslapyje:

451 m. Atilos armija, kurią sudarė daugiau nei 200 000 kovose užgrūdintų karių, įsiveržė į Vakarų Romos imperiją ir pradėjo plėšti Galiją (šiuolaikinė Prancūzija).

Ginti Romos imperiją buvo pavesta Flavijui Etijui (391–454). Būdamas jaunas, Etijus buvo hunų dvaro įkaitas ir išmoko hunų kovos būdo. Šios žinios pasirodė neįkainojamos susidūrus su hunais mūšio lauke. Etijus sudarė nelengvą sąjungą su ostrogotais. Romėnai ir ostrogotai nekentė vienas kito, bet abi tautos hunų bijojo dar labiau.

Romėnų ir ostrogotų sąjungą geriausiai apibūdina senovės patarlė: „Mano priešo priešas yra mano draugas“.

451 m. mūšyje dėl Katalonijos lygumų Etijus ir romėnų-ostrogotų kariuomenė sustabdė Atilą, kuris turėjo trauktis į savo sostinę šiuolaikinėje Vengrijoje.

452 m. Atila įsiveržė į Italiją, bet popiežius Leonas I maldavo Atilą sustabdyti savo pajėgas. Atila išpildė popiežiaus norą ne todėl, kad jam tikrai rūpėjo popiežius, o todėl, kad jo armija susidūrė su badu ir ligomis. Jis grįžo į savo rūmus Vengrijoje, kad ruoštųsi kitai invazijai į Rytų Romos imperiją. Tačiau Atila netikėtai mirė 453 m.

Atilos mirtis ne mūšio lauke

Kaip ir Aleksandras Didysis, galingas karo vadas Atila Hunas mirė nuo gana neįprastos mirties. 453 m. kovo mėn., savo vestuvių su Ildike, viena iš daugelio jo žmonų, naktį, Atila visiškai prisigėrė ir patyrė kraujavimą iš nosies, dėl kurio jis užduso. Pasak kitos versijos, Atila buvo nužudytas jo žmonos, kurią galėję nusamdyti romėnai.

Po ilgo gedulo Atilos kūnas buvo padėtas į tris karstus: auksinį, sidabrinį ir geležinį. Upė buvo nukreipta, kad hunai galėtų palaidoti jį upės vagoje ir paslėpti jo kapo vietą.

Jo sūnūs Ellac, Dengizich ir Ernak kovojo vienas su kitu dėl sosto, tuo pačiu netinkamai elgdamiesi su savo sąjungininkais germanais ir sukeldami jų maištą. Ellac (mirė 454 m.) ir Dengizichas (mirė 469 m.) žuvo mūšiuose, o Ernako likimas nežinomas. Iki 469 m. Hunų imperijos nebeliko.

Atilos, kaip visiškai barbariško lyderio, vaizdavimas yra labai šališkas. Visus šaltinius apie Atilą parašė jo oponentai, kurie tikrai nebuvo linkę jo girti.

Viena aišku – Atila rimtai susilpnino Vakarų Romos imperiją, kuri žlugo 476 m., praėjus tik dvidešimt trejiems metams po jo mirties.

Apie Huną Atilą sukurtas 2001 metų amerikiečių miniserialas „Hunas Atila“, daugiausiai filmuotas Lietuvoje.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

History of Yesterday

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()