Katastrofa: bitės gyvena dvigubai trumpiau, nei prieš 50 metų – įvardijo, kodėl? ()
JAV laboratorijose auginamų bičių gyvenimo trukmė perpus mažesnė, nei buvo aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kas rodo, kad didėjantis kolonijų kolapso lygis gali turėti genetines priežastis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Laboratorinėmis sąlygomis JAV laboratorijose medunešės bitės gyvena tik pusę trukmės, įprastos aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kas rodo, kad prie kolonijų žuvimo prisideda ir genetiniai veiksniai, ne tik aplinkos faktoriai, tokie, kaip pesticidai ir maisto šaltiniai.
Prieš penkis dešimtmečius, vakarietiškų medunešių bičių (Apis mellifera) darbininkių, suaugusį gyvenimą praleidusių kontroliuojamoje aplinkoje, gyvenimo trukmės mediana buvo 34,3 dienos. Dabar ši mediana yra 17,7 dienų, rodo Anthony'io Nearmano ir Denniso vanEngelsdorpo iš Marylando universiteto tyrimas.
Darbas prasidėjo kaip eksperimentas, kuriuo tirtas normalios laboratorijoje laikomų bičių įprastos saldaus vandens dietos papildymo grynu vandeniu poveikis. Bet nagrinėdamas mokslinę literatūrą apie panašius eksperimentus, Nearmanas pastebėjo bičių gyvenimo trukmės trumpėjimo tendenciją nuo aštunto dešimtmečio iki dabar – paskutinė gyvenimo trukmės reikšmė buvo komandos laikomų bičių. Paradoksaliai, mirtingumo lygis padvigubėjo nuo to laiko, kai šio amžiaus pradžioje buvo formalizuoti bičių laikymo laboratorijoje protokolai.
Tai gali reikšti, kad trumpėjančios lauke laikomų kolonijų gyvenimo trukmės problemos priežastis gali slypi pačiose bitėse.
„Medunešės bitės didžiąja dalimi yra naminiai gyvūnai, tad bitininkai ir veisėjai dažnai selektyviai kryžmina kolonijas, pasižyminčias pageidaujamais bruožais, pavyzdžiui, atsparias ligoms,” sako Nearmanas.
„Šiuo atveju gali būti, kad atranka pagal atsparumą ligoms neigiamai paveikė atskirų bičių gyvenimo trukmę,“ paaiškina jis. „Trumpiau gyvenančios bitės sumažina ligos plitimo tikimybę, tad kolonijos, kuriose bičių gyvenimo trukmė trumpesnė, atrodo sveikesnės.”
Nepaisant rizikos, šie atradimai reiškia, kad jei pavyktų izoliuoti bičių gyvenimo trukmės faktorius, galėtų būti specialiai išvestos ilgiau gyvenančios bitės.
Eksperimentinių bičių lėliukės iš avilių buvo surinktos per 24 valandas nuo išsiritimo iš vaško akučių, tad ankstesnio lervos kontakto su patogenais ar pesticidais galimybės atmesti irgi negalima. Tačiau šiame tyrime naudotoms bitėms jokių tokio kontakto neigiamų pasekmių neužfiksuota, sako Nearmanas.
Didėjantį kolonijų žuvimų dažnį tyrėjai pradėjo dokumentuoti apie 2006 metus, kai fenomenas, vadinamas kolonijų kolapso sutrikimas pradėjo žudyti daugybę kolonijų JAV. Susirgimo lygis nusistovėjo maždaug 2008, bet kolonijų nykimas liko aukštesnis, nei bitininkai laiko ekonomiškai priimtinu ir jo priežastys nėra aiškios.
Komandos atliktas modeliavimas pademonstravo, kad 50 procentų sutrumpėjusi individuali bičių gyvenimo trukmė lemtų metinį 33% kolonijų nykimo tempą — šis skaičius gerai atitinka bitininkų pranešamus peržiemojusių kolonijų ir metinių netekčių skaičius: 30 ir 40 procentų.
Toliau tyrėjai rinks duomenis apie gyvenimo trukmės tendencijas skirtingose JAV dalyse ir visame pasaulyje, ir pabandys palyginti genetinių ir aplinkos faktorių įtakos santykį.
„Šis kūrybingas tyrimas parodo bičių darbininkių gyvenimo trukmės svarbą bendrai bičių kolonijos sveikatai,“ sako Gene Robinson iš Illinoiso universiteto Urbana-Champaign.
„Tai neidentifikuoja faktorių, lemiančių neraminantį pastaruosius 50 metų stebimą bičių gyvenimo trukmės mažėjimą, bet pateikia naudingą struktūrą, kuria galima nustatyti tokių gerai žinomų neigiamų aplinkos veiksnių, kaip patogenai, parazitai, pesticidai ir prasta mityba sąveiką su bičių gyvenimo trukmę kontroliuojančia genetika,“ sako jis. „Todėl tai yra svarbus indėlis į bičių sveikatos supratimą.”
Gary Hartley
www.newscientist.com
Žurnalo nuoroda: Scientific Reports, DOI: 10.1038/s41598-022-21401-2