Lietuvos švietimo srityje daugės iškreipto socializmo  (8)

Naujųjų švietimo strategų pataikavimas prastiems mokytojams, dėstytojams, direktoriams ir rektoriams, tautinių mažumų mokykloms, mokytis tingintiems vaikams, jų tėvams bei kitoms pokyčiams besipriešinančioms interesų grupėms ateinantį penkmetį dar labiau gniuždys švietimą ir aukštąjį mokslą.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

„Ugdymo kokybė kelia vis daugiau nerimo, nes, kaip rodo tarptautiniai pasiekimai, mūsų vaikų žinios ir gebėjimai nuolatos menksta“, – atsidūsta vienos geriausių šalyje mokyklų Šiaulių J. Janonio gimnazijos direktorius Rimas Budraitis, paprašytas įvertinti pastarųjų 23-ejų metų permainas Lietuvos švietimo sistemoje.

Beje, jis šiai mokyklai vadovauti pradėjo atgimimo metais, prieš pat paskelbiant šalies nepriklausomybę, todėl gali itin tiksliai diagnozuoti, kas vyko mokyklose per šiuos metus. „Pirmas dešimtmetis buvo mokyklos kūrybos ir atgimimo, antras – nurodymų vykdymo, o trečiajam sunku rasti pavadinimą: prasidėjo problemų dešimtmetis. Deja, pastaraisiais metais švietimas tapo itin politizuotas, štai kad ir toks pavyzdys: viena valdžia priima sprendimą, jog visi abiturientai laikys vieną valstybinės kalbos egzaminą, kita – atšaukia, daro išlygas tautinėms mažumoms. Taigi nebėra tęstinumo. Anksčiau tokios neapgalvotos skubos, politikavimo nebuvo“, – apgailestauja R. Budraitis.

Tą patį sako ir kitos mokyklos – Kėdainių Šviesiosios gimnazijos vadovė Violeta Liutkienė: „Klostosi bloga praktika, kad sulig švietimo valdžios pasikeitimu keičiasi esminiai dalykai. Štai naujasis ministras Dainius Pavalkis viešai kalba, kad po trejų metų bus privalomi lietuvių kalbos, matematikos ir užsienio kalbos egzaminai bei vienas pasirenkamas, o profiliavimas – siaurės. Bet šiandien mokymosi profilius, taigi ir laikysimus egzaminus, besirenkantys dešimtokai vis dar nėra oficialiai informuoti, kaip iš tikrųjų bus 2015 m. Tai labai bloga tendencija – žaidžiama vaikų likimais, jų ateitimi.“

Maža to, pasak V. Liutkienės, kadaise, užuot reformavę profesinio orientavimo sistemą, ją sugriovėme, o šiandien vėl kuriame.

Kolegoms antrina ir Panevėžio 5-osios gimnazijos vadovas Antanas Doniela: „Panevėžio jaunimo išprusimo lygis kasmet krinta, ir pokyčių nematyti. O rengiamoje šalies raidos iki 2023 m. strategijoje nematau jokių naujovių, kurios pakeistų švietimą. Tad ateinančius penkerius metus tebetrypčiosime vietoje, tebebūsime užsiėmę ieškojimais.“

Kauno J. Jablonskio gimnazijos direktorius Vytautas Gylys ironizuodamas priduria, kad Japonijos mokyklose vaikai mokomi to, ko reikės po 10–15 metų, o mūsų švietimo strategai negali pasakyti, ko reikės po trejų. „Bet kol švietimą tvarkys ne profesionalai, o svetimų šalių švietimo sistemų kopijuotojai, tol kitaip nebus“, – kritikuoja V. Gylys.

Taigi kas gali pastūmėti Lietuvos švietimą ir aukštąjį mokslą ne dekoratyvinių kokybinių pokyčių link? Ir kokie sprendimai, geriausių šalies gimnazijų vadovų nuomone, turi būti priimti nedelsiant, dar šios kadencijos metais, kad, užuot buvę atsilikėliai švietimo srityje, prasimuštume bent jau į vidutiniokų viršūnėlę?

Valdininkija sukrus tik po penkmečio, švietimui pasiekus dugną

Prie didesnių įžvalgų ir ryžto keičiant tiek švietimą, tiek aukštąjį mokslą, pasak A. Donielos, prieisime tik tuomet, kai dar radikaliau sumažės mokinių ir studentų gimnazijose, universitetuose bei kolegijose. O tai įvyks maždaug po penketo metų.

R. Budraitis pastebi, kad jau dabar tarp mokyklų juntama konkurencija dėl vaikų per ateinančius penkerius metus pasieks apogėjų. „Deja, kai kur į šį procesą vėlgi kišasi politikai. Tai nėra gerai. Tarkime, mūsų gimnazija, kaip ir anksčiau, galėtų priimti mokytis daugiau vaikų, bet politikai dirbtinai sumažino priimamų vaikų skaičių, kad kitoms gimnazijoms jų liktų“, – pasakoja R. Budraitis.

„Jau dabar miršta Šiaulių universitetas – iš buvusių 12 tūkst. studentų teliko šeši tūkstančiai. Po penkerių metų šitai ims justi jau ir didžiųjų miestų universitetai, – įsiterpia A. Doniela. – Žinome, kad jau šiandien mūsų vaikų anglų kalbos žinios puikios, taigi aišku, kad ateityje vis daugiau abiturientų pasuks tiesiai į užsienio aukštąsias mokyklas.“

Jo žodžiais, mūsų universitetai tik giriasi aukšta kokybe, bet iš tiesų jaunuolių jie neparengia būti inteligentais, intelektualais. „Tikrą universitetinį išsilavinimą įgyja tik maža dalelė jaunimo“, – kategoriškai tvirtina Panevėžio 5-osios gimnazijos vadovas.

A. Donielos ir V. Liutkienės vertinimu, Švietimo ir mokslo ministerijos strategai privalo labiau kontroliuoti aukštųjų mokyklų studentų, priimamų į komercines vietas, pasirengimą studijuoti universitete ar kolegijoje. „Taip žemai stojimo ir studijų kartelė negali būti nuleista, nes tai, kad į Lietuvos aukštąsias mokyklas ateina studijuoti net patys silpniausi abiturientai, diskredituoja patį aukštąjį mokslą. Dėl to geriausieji dar aktyviau gręšis nuo mūsų universitetų“, – neabejoja V. Doniela.

„Šiandien jau tapo norma, kad į universitetus studijuoti fizikos įstoja jaunuoliai, kurie vienuoliktoje dvyliktoje klasėje iš viso nesimokė fizikos“, – pertaria R. Budraitis. O po studijų panašūs „nei šiokie, nei tokie“ fizikai veržiasi dirbti į mokyklas, nes kitur darbo paprastai neranda.

Bet geriausių gimnazijų vadovai tokių nė iš tolo prie vaikų neprileidžia. „Mūsų tėvai reiklūs, jie neleidžia mums eksperimentuoti su jų vaikais. Kai tenka surasti socialinį pedagogą ar psichologą, specialistą neretai išsirenku tik pasikalbėjęs su maždaug dvidešimčia pretendentų, – dalijasi patirtimi R. Budraitis. – Štai ir dabar mūsų gimnazija ieško biologo. Jau pasikalbėjau su penkiais jaunais pretendentais, bet neturiu iš ko pasirinkti. Lygiai tokia pati situacija, kai reikia surasti naują matematiką, fiziką, chemiką… Mūsų netenkina pedagogikos universitetų išleidžiamo „produkto“ kvalifikacija. Senasis dalykininkų parengimas, atmetus visus ideologinius dalykus, buvo nepalyginti stipresnis.“

O po penkerių metų, pasak R. Budraičio, jei niekas ir toliau nesikeis priimant studijuoti pedagogikos prasčiausius abiturientus bei juos rengiant būti mokytojais, pajusime tikrą gerų pedagogų dramą.

A. Doniela įsitikinęs, kad Lietuva privalo pasekti tarptautiniuose moksleivių pasiekimų tyrimuose pirmaujančios Suomijos, kurioje į aukštąsias mokyklas ateina studijuoti tik patys geriausieji, pavyzdžiu. „Tiek Suomijos, tiek kitų Skandinavijos šalių aukštosiose mokyklose mokosi tik apie 30 proc. viso jaunimo, o 60–70 proc. įgyja darbininkiškas profesijas. Ir jie puikiai jaučiasi, nes dirba su aukštųjų technologijų įrenginiais, jų darbas yra vertinamas“, – tvirtina gimnazijos vadovas.

„Mes patyrėme šoką, kai nuvykę pas kolegas į Švediją pasiteiravome, kiek jų abiturientų eina studijuoti į universitetus. Pasirodo, tik 16–17 proc., – pertaria V. Liutkienė. – Bet akivaizdu, kad šitą praktiką mes irgi turime taikyti. Deja, mažuma vaikų, ateinančių į gimnazijas, gali siekti akademinių mokslų.“

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Veidas.lt
Veidas.lt
(7)
(0)
(0)

Komentarai (8)