Manote, jog stambaus verslo įmonės yra pagrindinės ekonominių procesų dalyvės? Sumoka daugiausiai mokesčių? Klystate… Daugelio nuvertintas smulkus ir vidutinis verslas yra beveik visų valstybių ekonomikų pagrindinis variklis.

Būtent verslo aplinkos gerinimas naujiems verslininkams, konkurencingumo didinimas, monopolių ir oligopolijų priežiūra yra pagrindiniai skaičiuojančios valstybės prioritetai. Užgriuvus krizei smulkus ir vidutinis verslas išgyvena sunkius laikus. Padidėję mokesčiai, sumažėjęs bankų kreditų išdavimas, griežta skolų administravimo politika, verčia vis daugiau įmonių bankrutuoti, užsidaryti.Nors smulkus ir vidutinis verslas sumoka liūto dalį mokesčių valstybė jį dažnai tiesiog užmiršta. Gal dėl to, kad nėra vieningų ir bendrų tikslų siekiančių, smulkių verslininkų interesus ginančių organizacijų?

Turgaviečių prekeiviai su nerimu laukia, kada reikės pirkti kasos aparatus, prekiaujančius pensininkus ir invalidus stebina privalomojo sveikatos draudimo mokestis. Didelė bet kurio sektoriaus rinkos koncentracija, stambaus kapitalo ir didelės rinkos dalies turėjimas didžiosiose miestuose, tikrai neskatina žmonių įgyvendinti savo idėjų ir užsidirbti.

„Capital Ventures“ fondai, puikiai veikiantys JAV, kažin ar pajėgūs dirbtinai išspausti įmonių rodiklius Lietuvoje. Nors netrūksta jaunimą verslauti skatinančių iniciatyvų, organizacijų, daugelis jų siūlomų projektų atrodo gražiai tik ant popieriaus.

Kuriami verslo ir mokslo bendradarbiavimo parkai, aukštųjų technologijų slėniai yra gera pradžia, tačiau visgi tik pati pradžia. Stebina ūkio ministerijos atstovų biurokratiškas požiūris į tokių slėnių ateitį, praktinį jų veiklos pritaikymą, kuriant Lietuvos BVP.

Universitetų verslo inkubatorių veiklos vystymo politika stebina ir šokiruoja. Nuomotis patalpas saulėtekyje kainuoja brangiau negu senamiestyje ir tai tik vienas kartus pavyzdys.

Kiekvienas iš mūsų skirtingai suprantame turizmo reikšmę: vienam tai žmonių iš svetimų kraštų gatvėse padidėjimas, kitam tai asocijuojasi su poilsiu. Tačiau daug kam, ypač Lietuvoje, kur sparčiai auga ši rinka, turizmas tai verslas.

Lietuva turi gilią istoriją ir to įrodymui išlikusių architektūros šedevrų, kurių nemaža dalis įtraukta į pasaulio paveldo sąrašus. Kiekvienais metais turistų, aplankančių Lietuvą, skaičius vis didėja. Tačiau investicijų į infrastruktūrą, skirtą turistams, nėra daug, todėl ne dažnas verslininkas pasirenka turizmo rinką.

Tačiau, ar viskas taip jau blogai? Ne, nors renovacijos procesai žvėriškai vėluoja, paramos pinigai delsiami įsisavinti, o importas auga lygiagrečiai eksporto, yra ir gerų pavyzdžių. Galbūt efektyviai pradės veikti bankų kuriami rizikos fondai, galbūt daugės inovatyvių vadovų, drąsiai investuojančių į ateitį. Galbūt universitetai „pagamins“ verslių žmonių, turinčių praktinių įgūdžių, gaivinti Lietuvos pramonei, verslui regionuose. Galbūt…

Šiuo metu rengiama ilgalaikė jaunimo politikos strategija (2010 – 2018 metams). Speciali strategijos dalis yra skirta verslumo ugdymui. Vienas iš pagrindinių šios strategijos uždavinių yra užtikrinti geresnes jaunimo užimtumo galimybes, skatinti jaunimo ekonominį ir socialinį verslumą, siekiant palengvinti perėjimą iš švietimo sistemos, neveiklumo arba nedarbo etapo į darbo rinką. Taip sudarant palankias sąlygas jauniems žmonėms dalyvauti darbo rinkoje bei derinti šeimos ir darbo santykius.

Nuomonė: Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas

Mėgstama pasiimti tokias labai jau nuvalkiotas temas. Štai imkite smulkų kreditą, darykite. Bet esmė yra ta, kad rinka yra užimta monopolinių struktūrų. Tu šiandien negali pagaminti produkto, kad jis konkuruotų su mąsto ekonomika. Gal galėtumėme konkuruoti jei perkamoji galia būtų daug didesnė. Aš tuoj jums viską paprastai nupiešiu. Pas mus labai jau daug sudėtingai šnekama, bet gyvenime yra viskas daug paprasčiau.

Nieks niekur neskatinama. Einamosios sąskaitos deficitas. Vienas Lietuvos gyventojas, tik gimęs jau turi 9000 litų skolos. Ir ta skola pastoviai auga. Ateityje tai bus kilpa ant kaklo, kuri mus visus vis labiau smaugs.

Dabar išdidžiai sakoma, kad eksporto kreivė pas mus jau kyla, bet importo kreivė taip pat kyla, ir skirtumas tarp jų, vadinamoji „delta“, valstybės įsipareigojimai nuolatos didėja. Ir didžiausia problema mūsų valstybės ekonominės politikos, kad akcentuojamas tik eksporto skatinimas. Viskas gerai, bet, kokio eksporto.

Pagrindinis dalykas, mes pagaminame prekę, išsiunčiame ją į užsienį, tą prekė ten rinkoje yra pigi, į Lietuvos rinką grįžtantys pinigai, neskatina ir nestiprina rinkos, nes parduota prekė yra labai pigi. Jeigu mes sugebėtume parduoti brangias prekes, tai tie grįžtantys pinigai galėtų būti investuojami į žmogiškuosius išteklius, intelektinį kapitalą, inovacijas. Žmonės gautų didesnes algas, leistų daugiau pinigų vidaus rinkoje. Tos eksporto įmonės, maisto, pieno, parduoda tik pigius produktus, ir tose įmonėse dirbantys žmonės gauna mažus pinigus. Ir sukasi. Kvailas, kad neturtingas, neturtingas, nes kvailas. Eksportas yra, bet ne tokia eksporto struktūra. Štai raktas. Eksportas, eksportas, eksportas. O aš sakau, mažinkime importo vartojimą, reikia skatinti nacionalinius gamintojus, nacionalinio gamintojo prekės turi būti patrauklios vartotojui; pirmiausia kainos ir kokybės prasme.

Remiame eksportą, bet neskatiname nacionalinio gamintoje mes neišsprendžiame jokių problemų. Gaila, bet tai didžiausia bėda.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Pinigų karta

Autoriai: Tautvydas Lukasevičius

Komentarai (1)