Esant galimybei, žmonės rinktųsi ne laimę, o pinigus

Komentarai Prisijungti

Viršuje:   Seniausi | Naujausi

Plikas 2011-08-31 16:26
Nevisai norėčiau sutikti. Nepritekliuje gyvenančiam žmogui papildomi pinigai stipriai pakeltų jo laimės indeksą, bet tik iki tol kol to nepritekliaus nebelikų. O dėl viso kito - taip, Lietuviai, vertinant visų žemės gyventojų mastu, yra gana turtingi ir saugūs, todėl daugeliui lietuvių, net kelis kartus padidėjusios pajamos daug laimės nepridėtų.
rwc 2011-09-01 01:20
pachalinti po 16 valandų į parą už dolerį - grąžinti čia, žviegtų iš laimės ir komforto. Deja, net ir ten dabar žmonės jaučiasi laimingesni, nors ir kasdien svajodami pabėgti ar bent vaikus išsiųsti čia, pas mus. Jie laimingi, kad nupirks savo vaikams tris ryžius, kad gavo šiandien atsigerti, kad šiandien jų nenušovė ir dukterų neišprievartavo. O čia mes: mašina sena, mokesčiai dideli, benzas brangus... Baikit marazmus, pradėkit gyventi pagal poreikius!
paprastas 2011-09-01 01:37
Juk ne afrikoje randamės, tai ir negalime savęs lygint su afrikiečiais.
rwc 2011-09-01 02:22
Atleisk, man tavo skaičiavimai nelogiški. Kažką darai ne pagal galimybes. Arba per pigiai įsidarbinai, arba neieškojai pigesnio būsto. Puikiai pamenu, kaip dirbau antram kurse (tai buvo gana seniai, ir pilnos algos man daug kas būtų pavydėjęs) ketvirčiu etato už 360 Lt. - bet gyvenau pas giminaičius, važinėjau viešuoju transportu su lengvatiniu nuolatiniu, ir dar kažkaip sugebėdavau ir apsirengt, ir knygų nusipirk ar į koncertus nueit, ir kas antrą dieną kaboke prisilakt.
nondescript 2011-09-01 02:39
Pamirštat vieną dalyką, jei dauguma ir būtų pasirinkusi variantą A, tai dar nereiškia, kad jie būtų laimingi. Nei darbo valandos, nei krūvis, nei dar bala žino kas neįtakoja laimės, tai tik preliminarūs skaičiavimai. Net ir pats straipsnio pavadinimas klaidingas, čia nėra pasirinkimas tarp "laimės" ir "pinigų", čia pasirinkimas tarp "mažesnių pinigų" ir "didesnių pinigų", didesnius pinigus renkasi tie, kurie galvoja apie ateitį - sunkiai dirbsi, bet galėsi sau daugiau leisti per atostogas, senatvėje busi labiau apsirupines ir pan. O pati laimė, rizikingas reikalas, kaip jau sakiau, niekas juk negarantuoja, kad pasirinkes ne toki sunkų darbą, busi laimingesnis žmogus.
paprastas 2011-09-01 03:03
Gana seniai 300 lt minimumas buvo pinigai, dabar 1k atitinka tai ... Nors pinigai ir nesuteikia laimės, tačiau jų turi būti tiek, kad žmogus galėtų būti užtikrintas ateitimi, kai pablogės finansiniai reikalai.
sielinas 2011-09-01 09:12
Laimė kiekvienam skirtingai suvokiamas būsena. Na greičiausiai visi sutiks, kad žmogus laimingas tas kuris nuolat jaučia tam tikrą vidinį pasitenkinimą. Ar pinigai gali suteikti tą pasitenkinimą? Nemanau. Na taip jų reikia išgyvenimui ir gyvenimui, tačiau toliau susiduriama su žmogiška silpnybe - vartotojimu. Kuo daugiau turiu - tuo daugiau noriu. O turint didelius turtus atsiranda baimės dėl vagystės ar pasikėsinimo.
moo 2011-09-01 09:24
... ir, daznai pasiekto tikslo, saves realizavimo prasme, uzbaigtumo jausmas, kuris malonus tik itin trumpa laika. Todel labai didele dalis milijonieriu, sulauke 40-50 metu lenda i politika. 1) Tam kad uzdirbtu dar daugiau. 2) Tam, kad sava smelio deze (verslas) jau ima darytis maza - valstybe tai jau kiek kitas lygis. Ar tai laimingi zmones? Manau, tai nepakankamai laimingu zmoniu bandymas tokiais tapti. Tai visgi, ka rinktumetes laime ar pinigus?
rwc 2011-09-01 11:50
Dabar studentui įsidarbinti, pvz., kompų administratorium laisvu grafiku už ~800 Lt. (nepilnu etatu) taip pat ne problema. Tik nereikia šokti aukščiau bambos ir už tiek tikėtis išlaikyti būstą, šeimą, automobilį. Be to, jei jau kalbam apie šeimą, tai kreivai atrodo, jei vieno studenčioko pajamos sudaro visas šeimos įplaukas. O jei jau taip atsitiko - tai nereikia kaltinti pinigų stygiaus. Kalti patys tie, kurie nemoka gyventi, suderindami norus su galimybėmis. Tai tik beprasmis skubėjimas gyventi, paaugliškai naivus noras bet kokia kaina tapti savarankišku suaugusiu.
Arthuras 2011-09-01 12:01
Jei tu nenori, nereiškia, kad tu esi kažkuo pranašesnis. Ir jei tavęs kelionės, automobiliai ar pan. nepadaro laimingu nors trumpam, tai čia tik tavo bėda, nes nepatiri laimės ten, kur kiti patiria. Žinoma, lengviausia įtikinėt liaudį nieko nenorėt, jei jie negali įpirkt. Bet jei visi žmonės gyventų pagal tokią logiką, technologijos ir visa kita tobulėtų n kartų lėčiau. Ir apskritai, nereikia Lietuvos lyginti su Kongu. Konge žmonės įsipareigojimų tiek neturi, kiek Lietuvoje. Laisvo oro direktoriai. Todėl aniems ir neskauda, kad pinigų nėra, tik, kaip ir Lietuvos bomžai, žiūri kaip pramisti ir išgyventi.
rwc 2011-09-05 12:24
Nereiškia, kad kažko nenoriu. Norėčiau kas porą savaičių palakstyti Maseračiu, bet visai nenorėčiau kas rytą juo važinėti į darbą per kamščius, ir paskui skųstis, kad nelieka laiko kitiems malonumams. Tuo labiau, pasilakstymai netektų dalies žavesio, nes iš principo nemėgstu darbo, kasdienių priemonių šventėse. Ir šiaip, kuo lengviau kažkoks malonumas pasiekiamas, tuo mažiau jis teikia džiaugsmo. Kiek turtų reikia turėti, kad tą suprastum? Didelė dalis mano kolegų turi naujutėlaites mašinas, bet važinėja į darbą metro, o slidinėti - traukiniu. Nebent su šeimomis ar svečiais: tuomet į porą mašinų susigrūda 10 žmonių ir barškame taip pat, kaip golfuke. Arba labai kraštutinis pavyzdys: mūsų marketingo direktorius vos ne kiekvieną savaitę gauna arba pats nusiperka po naujausią Galaxy, Ipod'ą, Iphone'ą ar dar ką nors - bet jam visai ne gėda per verslo pietus išsitraukti Nokia 6210. Anuos telefonus parduoda, išmeta, dovanoja ar šiaip palieka ant kanceliarinių priemonių stalo, kad kas nors pasiimtų - jam jų nedirbtume, bet kodėl mes turėtume dirbti už save ir dar už kažką? Kodėl apskritai turime dirbti, jei kiti laimingi veltėdžiaudami? Tame ir slypi atsakymas, kaip sukurti laimingą visuomenę: darbą ir atlygį reikia padalinti lygiai, reikia išguiti pavydą ir tinginystę. Kad neliktų veltėdžių, o kiekvienas visuomenės narys būtų patenkintas tuo, ką pats turi, o ne jo kaimynas. Tik kaip tą padaryti? Teoriškai, marksistinė santvarka būtų ideali. Nekiltų net klausimo, laimė ar pinigai. Deja, esame skirtingi, ir nebeturėdami paskatos kovoti dėl išlikimo, pradedame kovoti tarpusavyje. Mūsų ir artimųjų laimė tampa antraplaniu dalyku. Norime tapti geriausiais ir turtingiausiais, neva tai išspręstų mūsų buitines problemas. Ir tai yra didžiausia mūsų problema: užuot sprendę savo bėdas, mes jas užmaskuojame tikėdamiesi, kad statusas ir turtas jas išspręs. Patys save pasmerkiame būti nepatenkintais ir nelaimingais.
Arthuras 2011-09-05 14:11
Vienas gal ir laimingas veltėdžiaudamas, o kitas nori kažką nuveikti. O dar geriau, jei už tą nuveikimą ir pinigų gauni.
rwc 2011-09-05 18:55
Kitame poste prieštarauji. O visgi, savigarba turėtų būti paremta, kiek unikalų ir nepakartojamą darbą atllikai; kiek jo atlikai - o ne kiek popierėlių už jį gavai. O gal - profesiniu požiūriu esi nulis, bet užauginai nuostabius vaikus? Tai irgi darbas. Mėgstama sakyti, kad ne viskas pinigais matuojama, bet apskritai: ar objektyviai ką įmanoma išmatuoti?
Arthuras 2011-09-05 19:14
Na visko gali būti, bet gal gali parodyti?
rwc 2011-09-06 17:38
Priminsiu: mano pozicija, kad žmogui turi būti atlyginta investicija į patirties kaupimą. O tai matuojama labai paprastai: kiek užtruktų persikvalifikuoti. Slaugytojui->chirurgui sunkiai; chirurgui->slaugytojui lengvai. Vadinasi, chirurgo darbas turi būti apmokamas geriau, neieškant kriterijų, kas iš jų sukuria daugiau BVP/gyv., ar kiek biudžeto sutaupo. Antraip, visi geri chirurgai dirbtų slaugytojais. (Čia, aišku, priimu, kad abi profesijos yra naudingos ir reikalingos visuomenei, priešingu atveju visiškai nesvarbu, kiek metų muši dinderį)
Arthuras 2011-09-06 18:48
Na aš tikrai neteigiau, kad šlavėjas turi uždirbti tiek pat, kiek mikrochirurgas(mikrochirurgo darbas yra labai pelningas, tarp kitko). Aš tik teigiau tą, kad jei žmogus atneša daugiau pelno, jis turi ir gauti daugiau. Taip yra skatinama tai, kad reikia kurti realų ir naudingą dabar produktą. Jei visi tie, kurie atneša realią naudą gaus mažiau, nei tas, kuris tos naudos šiuo metu neneša, bet yra ala išsilavinęs ar investavęs į save, tai bus stimulas tik įgyti kuo daugiau, nors ir nepanaudojamų žinių ar pan. Bet vis tiek, niekaip nepagaunu, kuo mano idėja prieštarauja šitai:
rwc 2011-09-06 19:12
, gal čia daugiau semantikos klausimas. Iš ankstesnių postų galima suprasti, kad darbas vertingas tiek, kiek jis atneša išmatuojamos naudos - tarsi ir prieštaravai, kad darbo vietos vertė taip pat priklauso nuo darbuotojo komforto, kvalifikacijos ir taip toliau. Tarsi alga turėtų priklausyti tik nuo sukuriamo BVP. Taigi vat: man darbas yra malonus (anaiptol ne koronė), pats sukuriu nedaug produkto (daugiausia vadovauju) - tai kame paradoksas, kad uždirbu daugiau nei mano mažiau kvalifikuoti pavaldiniai? Kurių darbas, be kita ko, mažiau smagus? Ir štai atsakymas: mano labiau kvalifikuotas, mano darbo valanda sukuria dar dešimt darbo valandų darbuotojams, kiekviena mano klaida gali kainuoti firmai ištisus mėnesius ir taip toliau. Jei aš suklysiu, tai bus neišvengiamas bankrotas, o darbuotojai tiesiog nueis pas konkurentus. Ir, beje, aiškinai, kad šilti darbiniai santykiai, skaitymasis su darbuotojais nesvarbu. Nesvarbu tik tol, kol neturi konkurento, pas kurį svarbu. Grįžtant prie temos, bandai parodyti, kad litai už darbo valandą - svarbiausias veiksnys darbovietės patrauklumui ir darbuotojų lojalumui. Jei taip būtų, niekas man nemokėtų daugiau nei mano pavaldiniams. Esu atsakingas ne tik už produkciją, bet ir kad ne mes konkuruotume dėl darbuotojo, o kad kandidatai į darbuotojus konkuruotų papulti pas mus.
Arthuras 2011-09-06 19:30
Tai čia jau darbuotojas renkasi, ar užsidirbti daugiau, ar dirbti patinkantį darbą, o gal pasiseks ir bus suderinta ir tai, ir tai. Ar tikrai tada tavo darbo neįmanoma išmatuoti pinigine verte? Ir aš tikrai neteigiau, kad nereikia skaitytis su darbuotojais. Aš tik teigiau, jog nereikia daryti šeimos iš darbinio kolektyvo.
kionig 2011-09-06 23:49
, klausimas toks, dažniausiai dirbi vienas ? Na kaip „free-lancer“ ir keiti darbovietės kasmet ar rečiau ?
rwc 2011-09-09 15:45
Anksčiau ir nebuvo tokios mados. Dabar geriausi darbdaviai vos ne atvirai kelia tokį tikslą, bent IT srityje (Google, MS, Facebook). Net ir universitetų campusai perstatomi orientuojantis į studentų ir darbuotojų laisvalaikį bei sveikatą - EPFL, ETHZ, MIT pavyzdžiu.