Londono riaušės: mokslinis požiūris  (7)

Galima sakyti, kad Londono riaušės nepasiduoda aiškinimams. Kaip ir bet koks masiškai, stichiškai kilęs smurtas. Paprastai mėgindami paaiškinti tokius reiškinius mokslininkai pradeda nuo to, kad niekada nežinai, kas nuspaus minios smurtavimo starto mygtuką.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

„Esminis kolektyvinio elgesio fenomenas, ypač riaušių, yra tai, jog jie iš esmės nenuspėjami, kaip ir visi statistiškai reti įvykiai“, – aiškina sociologijos profesorius Stony Brookas iš Niujorko valstijos universiteto. Šis mokslininkas kelis dešimtmečius tyrinėja ir rašo apie iškrypimus, kriminologiją ir kolektyvinį elgesį. Ir tikrai rugpjūčio pradžioje, po policininkų per klaidą nušauto jaunuolio žūties, pasipylęs smurtas buvo toks pat stichiškas ir nenuspėjamas kaip žemės drebėjimai ar saulės suaktyvėjimas. Tačiau analizuoti psichologines priežastis, išprovokavusias minios smurtą, įmanoma. Vieną populiariausių teorijų, aiškinančių tokius įvykius, pateikė psichologas Cliffordas Stottas iš Anglijos Liverpulio universiteto, kalbėdamas apie futbolo sirgalių chuliganizmą. „Svarbiausia tai, kad mes žinome: „riaušės“ nėra paprasčiausias „stichiško“ iracionalumo“ sprogimas, – aiškino C. Stottas laikraščiui „The Independent“. – Ir lygiai taip pat jos nekyla vien dėl tam tikrų žmonių polinkio į nusikaltimus“. C. Stottas nepritaria minčiai, kad minia veikia kaip vienas bendras chaoso kamuolys, atvirkščiai, jis mano, kad individai minioje vis tiek galvoja savo galva, ir tokia jo teorija pavadinta Detaliuoju socialinio identiteto modeliu. Tačiau virš savo individualių tapatybių minioje siautėjantys chuliganai laikinai užsideda socialinę tapatybę, kuri apima ir visus, esančius toje minioje. Kai ši grupė susiduria su pasipriešinimu, pavyzdžiui, policininkais, kaip papuolė lazdomis tvatijančiais minios narius, „socialinė tapatybė“ susicementuoja: grupės nariai ima veikti vieningai ir ima kovoti su „engėjais“. Pagal tokį modelį aiškinamas ir smurtas, kilęs po policijos šaudymo: stichiškos grupės nariai pajuto grėsmę, todėl gindamiesi atsakė smurtu.

Policijos atsakas

Kad „socialinė tapatybė“ riaušininkų minioje „nesusicementuotų“, C. Stottas policininkams visų pirma pataria išsaugoti regimybę, kad jie su minia elgiasi pagal įstatymą. Todėl reikėtų taikytis į tuos minios dalyvius, kurie elgiasi nusikalstamai, o ne pulti ir lupti visus be išimties, tarsi visa minia būtų vien nusikaltėliai. C. Stottas mano, ir tyrimai patvirtina tokią jo nuomonę, kad į racionalų policijos elgesį minia taip pat atsako racionaliai.

Gary Marxas, Masačusetso technologijų instituto sociologijos profesorius, kelių knygų apie kolektyvinį elgesį ir sukilimus autorius, taip pat pabrėžia, kad policijos elgesys su minia stipriai nulemia, kuria linkme pakryps įvykiai. „Pareigūnai labai dažnai arba perspaudžia reaguodami, arba reaguoja pernelyg pasyviai, – sako Marxas. – Kai sureaguojama per greitai ar per žiauriai, tai išprovokuoja atsakomąją reakciją, bet jei policija per lėta, žmonės mano, kad gali sau daugiau leisti.“

Profesoriaus manymu, ypač pavojingi gali būti visiems riaušininkams be išimties taikomi atsakomieji veiksmai, pavyzdžiui, ašarinių dujų naudojimas, nes juos minia suvokia kaip neteisingus. Per socialinius tinklus labai greitai pasklinda neracionalaus policijos brutalumo liudijimai, todėl, pasak Marxo, „akivaizdu, kad naujosios komunikavimo sistemos stipriai pakeitė žaidimo taisykles“.

Nevienareikšmiai motyvai

Londono riaušių atveju, kurios vėliau pasklido ir į kitas Anglijos dalis, Metropolitano policija neteko savo legitimumo minios akyse po to, kai nušovė narkotikų prekeivį Marką Dugganą, klaidingai pamanę, kad jis šovė į pareigūnus. Tie protestuotojai, kurie save laikė priklausančiais tai pačiai grupei kaip ir M. Dugganas, labai greitai griebėsi smurto. Kad ir kaip būtų keista, šios grupės nariai „netelpa“ į jokią standartinę sociologinę kategoriją. Būtent tai ir išskiria Londono riaušes iš visų kitų, apie kurias praeityje yra rašę elgsenos mokslininkai: į riaušininkų minią susivienijo ypač skirtingi žmonės, vedami skirtingų motyvų: vieni – politinių, kiti – plėšikavimo, treti tiesiog suskubo pasinerti į laukinį, pašėlusį siautėjimą.

Simonas Moore’as iš Cardiffo universiteto Velse, Smurto ir visuomenės tyrimų grupės, mano, kad vis dėlto esama vieno fakto, sujungiančio visus riaušininkus: jie visi save suvokė kaip žemo statuso šalies gyventojus. Prieš metus atliktame tyrime S. Moore’as užfiksavo, kad žemesnio ekonominio lygio – skurdžiau už kitus tame geografiniame regione gyvenančius žmones besiverčiantys asmenys – kur kas dažniau jaučia beviltiškumą ir nepasitenkinimą nei tikrame skurde gyvenantys piliečiai, apsupti kitų tokių pačių skurstančių likimo draugų.

Negana to, žemesnis ekonominis statusas sukelia ne tik nepasitenkinimą, bet ir pyktį. Pasak S. Moore’o: „Yra tyrimų, liudijančių, kad žemas statusas sukelia stresą ir sudaro prielaidas agresijai.“

Martin'as Luther'is King'as Jr. šia tema rašė: „Nėra nieko pavojingiau kaip sukurti visuomenę, kurioje didelė dalis žmonių jaučiasi taip, tarsi būtų išstumti į užribį; kurie jaučia, kad nebeturi ko prarasti. Žmonės, kurie priklauso visuomenei, ją gina, bet jeigu jie nėra visuomenės nariai, tuomet nesąmoningai trokšta ją sunaikinti.“

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Vyras.lt
Vyras.lt
Autoriai: V. Karimovas
(0)
(0)
(0)

Komentarai (7)