Dešimtojo dešimtmečio pasveikinimas  (1)

Daugelis pamena, kad dešimtajame dešimtmetyje televizija dažnai rodydavo besišypsantį amerikiečių prezidentą. Švelnios humoreskos apie Bilą Klintoną skambėjo taip: „Pusė šalies užsipuolė savo prezidentą už tai, kad jis pasirodė esąs tikras vyras“. Eiliniai rusų piliečiai reiškė euforiją dėl greito šalies stojimo į ES. To verta nepamiršti, nes netrukus šiuos atsiminimus teks perduoti iš lūpų į lūpas, kaip slapta perduodavo moterų trumpomis suknelėmis nuotraukas Irane iki 1979 m.

2001 – 2006 metais vienoje Rusijos aukštojoje mokykloje studijavau tarptautinius santykius ir mokiausi štai ką: dešimtajame dešimtmetyje Borisas Jelcinas sudarė starteginės partnerystės sutartį su JAV. Bet iš tiesų JAV jokios strateginės partnerystės nenorėjo, ir tai labai greitai išaiškėjo. Vladimiras Putinas tikrąją šios šalies esmę perprato. Jis ir jo ministrai suprato, kad Amerika iš tiesų nėra mūsų partneris, o priešininkas kovoje už įtakos sferas, kadangi JAV „visą planetą paskelbė savo geopolitinių interesų zona“ (vienos dėstytojos citata; ši frazė jos griausmingu bosu iki šiol rezonuoja mano galvoje). Tai va, mokėmės, kad Vladimiras Putinas viską daro Rusijos karinės ir diplomatinės galios stiprinimui, nes JAV savo priešiškumu nepaliko mums kitos išeities.

„Atsivėrėme Vakarams visa rusiška siela, o jie mus išdavė – NATO plėtimasis į rytus tęsėsi“. 2001 m. buvo franko–germano–rusiškas protesto memorandumas dėl JAV įsiveržimo į Iraką, kurį mūsų aukštojoje mokykloje nagrinėjo ilgai ir nuodugniai: Rusija, girdi, padės Europai pasipriešinti JAV hegemonijos įsigalėjimui planetoje Optimistinė vieno 2000-ųjų laikraščio antraštė skelbė: „Petras Pirmasis iškirto langą į Europą, o Vladimiras Putinas atlapojo duris“. Bet kadangi duris Putinas atlapojo ne tik į Europą, bet nuvyko vizito į Šiaurės Korėją, svečiuosna į Venesuelą ir taip toliau, tai netrukus „dabartinė RF užsienio politika“ ėmė vadintis paprasčiau: „daugiapoliškumu“. Tokių vizitų būtinybė rėmėsi „užsienio politikos koncepcijoje“ rėmėsi, žinoma, tuo, kad Putinas neturi kitos išeities, tik ieškoti draugų.

Rusijos draugais gali būti bet kas, išskyrus JAV, o ypač – JAV priešai. Suprask, kas mes, kinkadrebiai, ar turim teisę? Ir taip, pagal oficialiąją versiją, JAV išdavė demokratinę Rusiją ir Putinui neliko nieko kito, kaip atsakomasis nedraugiškumas (o Rusija taigi taikos norėjo). Tai ir paaiškina Krymo aneksiją, kur amerikiečiai norėjo įrengti karines bazes. Jei kas pamiršo, tai dar anksčiau amerikiečiai bazes rengėsi statyti Čečėnijoje. Prieš 10 metų gyventojams buvo teigiama ir tai: Putinas negalėjo paleisti Čečėnijos, „ten būtų atėję amerikiečiai“. Tikriausiai ir atsiskirti čečėnus amerikiečiai primokė, o tai anksčiau tyku ramu buvo.

Man, nusipurčiusiai „žinių“ (kabutės mano), per 5 metus gautų rusiškoje aukštojoje mokykloje, prisireikė laiko suprasti neguodžiančią tikrovę: JAV „strateginės partnerystės“ su tuo, kuo Rusija tapo dešimtajame dešimtmetyje (ir kokia lieka XXI amžiuje),negalėjo būti. Neminint ekonominės krizės, hiperinfliacijos, kaip kamparas išgaruojančius TVF kreditus (tikram strateginiam bendradarbiavimui reikia sulyginamų dydžių ekonomikos), prisimena baudžiamosios bylos Rusijos strateginėje atominėje atšakoje. Taigi, JAV pagal tarpvyriausybinį kontraktą skyrė lėšas dvigubos paskirties atominių reaktorių sustabdymui, bet pinigai prapuolė. Atominės pramonės ministro pavardė figūruoja baudžiamojoje byloje.

Tai tik vienas „sveikinimas iš dešimtojo dešimtmečio“. Tada per Rusiją, atvėrusią savo sienas ir išties sudariusia strateginio bendradarbiavimo sutartis su JAV, nusidriekė tarptautiniai prekybos narkotikais ir ginklais maršrutai. Biudžeto pinigai būdavo vagiami, teisėtvarkos šalyje nebuvo ir nėra, netgi tarptautinio masto mafijos autoritetai būdavo paleidžiami, kaip neišgydomai sergantys „sąžiningi Rusijos verslo pasaulio atstovai“. Retkarčiais šveicarų tyrėjai pasirodydavo Rusijoje su tarptautinių tyrimų pavedimais, tirdami pinigų iš Rusijos biudžeto plovimą, bet nieko nepešę išvykdavo – jiems reikalingi dokumentai pasirodydavo esantys ne Maskvoje, o Nižnevartovske. Ir dabar žmonės iš raudonojo Interpolo sąrašo ramiausiai vaikštinėja Maskvoje ir teigia (Putinas leido!), kad visi kaltinimai – dėl to, kad „JAV prieš mus, rusus“. Štai, pasirodo, koks jis, potencialus strateginis partneris!

Kai dabar randasi žinių, kad derybas dėl karinių JAV bazių atidarymo savo teritorijoje vėl pradėjo Uzbekistanas ar Turkmenistanas, dėl to nejaučiu jokio patriotinio pasipiktinimo („Аch, prie mūsų sėlina!“). Šios šalys ir Afganistanas – kaip Rusija ir Ukraina, sienos nėra. Ir iš ten plaukia narkotikai. Toliau jie keliauja į Rusiją. Rusija tapo viena iš korumpuočiausių ir ir mafiozinių šalių, kuriai, be viso kito, negėda skųstis, kad jai visi pavydi ir visi ją skriaudžia. Rusija – šalis, nevykdanti tarptautinių tyrimų pavedimų, tarptautinių sutarčių, o vis būgnijanti: „Mes sąžininga šventoji Rusia, o karo nori JAV“, kur, savaime suprantama, nėra jokios demokratijos, o tik rusofobija, kaip gyvenimo esmė.

Negi patiems nejuokinga?


Анастасия Кириленко
www.svoboda.org

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(26)
(7)
(19)

Komentarai (1)

Susijusios žymos: