Straipsnis apie kaimyninę šalį, tačiau mintys vertos dėmesio ir Lietuvoje…

Tai, kad mūsų šalyje „gėrė visada“ – mitas. Be to, ne visai nekaltas. Be to, specialiai kultivuojamas.

Apie tai savo straipsnyje „Alkoholio mitologija Rusijos valstybėje“ rašo Rytų Europos psichoanalizės instituto rektorius, psichologijos mokslų daktaras, nusipelnęs RF mokslo veikėjas prof. Michailas Rešetnikovas.

Kas kaltas?

Tai ne naujiena. Daugelis žino, kad, pavyzdžiui, XIX amžiuje Rusija užėmė vieną iš paskutinių vietų pagal visuomenės alkoholizaciją iš Europos valstybių. Smarkiausiai geriančia buvo laikoma Švedija, kur užpraeito amžiaus viduryje vienam žmogui teko 46 litrai spirito per metus. Be to, geriančiomis šalimis buvo laikoma Anglija, Vokietija, Danija, Norvegija, Suomija ir Prancūzija.

Dabar, jei tikėsime Valstybiniu statistikos komitetu (Госкомстат), degtinės vartojimas Rusijoje vien per 2001-2003 metus išaugo 6 %, šampanizuoto vyno – 10 %, alaus – 20 %, vyno – 22 %, o konjako – 31 %. Kalbant bendrai, vien oficialus alkoholio vartojimas 2003 metų pabaigoje buvo 69 litrai (!) vienam asmeniui, įskaitant kūdikius. Akademikas, socialinės higienos specialistas Jurijus Lisicynas pateikia duomenis, rodančius, kad daugiau, nei 75 % vyresniųjų klasių mokinių naudoja alkoholį, o merginų vartojimo lygis vidutiniškai aukštesnis – 80-92 % Maskvoje ir RF Centriniuose regionuose.

„Dėl to jau nekeista, kad moterų alkoholizmas šalyje auga „spartėjančiu tempu“ ir vien įskaitoje esančių alkoholikų struktūroje moterų per pastarąjį dešimtmetį padvigubėjo – dabar jų yra 19 %, – rašo Rešetnikovas. – Statistikos duomenimis, vadinamieji kliniški alkoholikai sudaro apie 12 %, bet specialistų nuomone, šis skaičius dvigubai didesnis – apie 20  %“. O juk „šalia“ tokio alkoholiko „formuojasi“ mažiausiai penki (!), kurie irgi pradeda reguliariai piktnaudžiauti velnio lašais. Nepaisant Michailo Rešetnikovo orientacijos į psichologiją, jis, kitaip, nei daugelis gydytojų, kalba, kad alkoholizmas ne liga, o „sutrikimas dėl psichoaktyvių medžiagų vartojimo“ (būtent toks alkoholizmo apibrėžimas priimtas tarptautinėje ligų klasifikacijoje). Deja, daugelis medikų tuo spekuliuoja, gal kieno iš aukščiau nurodyti, pateikia alkoholizmą kaip ligą.

„Ne liga sukelia alkoholizmą, o valstybės sankcionuota toksinių medžiagų besaikė gamyba, pardavimas ir vartojimas“, – rašo Rešetnikovas. Todėl mitas, kad alkoholizmas yra liga, tiesiog naudingas tiems, kas iš to gauna pasakiškus pelnus. Savo laiku, o tiksliau, 1965-aisiais metais Švedijoje įvedus vadinamąją Gothenburgo sistemą, jau po 20 metų alkoholio sunaudojimas šalyje sumažėjo 3 kartus (nuo 45 litrų iki 15 litrų žmogui per metus). Po tokios sėkmingos praktikos, ta pati sistema buvo įvesta D. Britanijoje, Norvegijoje, Suomijoje ir daugelyje kitų „alkoholinių“ Europos šalių. Ir visur Gothenburgo sistema atnešė vaisių: per 20-40 metų alkoholinių gėrimų gamintojų sumažėjo 10-50 kartų, prekiautojų alkoholiu – šimtus kartų, o suvartojimas vienam gyventojui – 3-10 kartų. „Ši sistema Rusijoje niekada netaikyta, o tiktai svarstyta, – rašo Rešetnikovas. – Jos įdiegimui vis kas nors maišė. Ir svarbiausias trukdis – sutapimas dviejų galingų pusių, iš esmės antiliaudiškų interesų: alkoholio gamintojų ir prekeivių viršpelniai, ir valstybės „gėrimo rinkliavos“. O kaip „užsisiuvimas“ ir „kodavimas“? Tie, kas su „alkoholine“ tema susipažinę ne iš nuogirdų, seniai žino, kad visa tai absoliučiai nieko neduoda, išskyrus laikiną susilaikymą nuo alkoholio – nuo mėnesio iki metų. Apie jokį išgijimą nuo alkoholinės priklausomybės (kaip ir nuo bet kurios kitos) neina kalbėti iš principo – tai jums pasakys bet kuris narkologas ir psichoterapeutas. Galima tik išmokti su ja gyventi (tai yra, gyventi produktyviai). Buvusių alkoholikų nebūna. Bet ir tie 10 %, kam pavyko „užrišti“ ilgam (nuo 20 metų iki gyvenimo galo), vienbalsiai pripažįsta, kad jų gyvenimas panašus nuolatinį kopimą į viršų žemyn besileidžiančiu eskalatoriumi.

Ką daryti?

Gothenburgo sistemos, iš dalies tebeveikiančios Europoje, pagrindą sudaro:

1. Pripažinimas, kad alkoholizmo problema – ne tiek medicininė, kiek ekonominė ir socialinė problema.
2. Val­sty­bės pri­pa­ži­ni­mas sa­vo at­sa­ko­my­bės už gy­ven­to­jų gir­dy­mą.
3. San­ty­ki­nė al­ko­ho­lio ga­my­bos mo­no­po­li­za­ci­ja su nuo­la­ti­ne val­sty­bės vyk­do­ma ko­ky­bės ir re­ali­za­ci­jos kon­tro­le.
4. Al­ko­ho­lio im­por­to ap­ri­bo­ji­mų, iki vi­siš­ko už­drau­di­mo, įve­di­mas.
5. Griež­tas al­ko­ho­lio pro­duk­ci­jos par­da­vi­mo vie­tų li­mi­tas vi­sos ša­lies mas­tu, o taip pat tei­sės vie­ti­nei ad­mi­nis­tra­ci­jai sa­vo nuo­žiū­ra dar su­griež­tin­ti šį li­mi­tą, su­tei­ki­mas.
6. Pri­va­čių al­ko­ho­lio ga­my­bos kom­pa­ni­jų pel­no ap­ri­bo­ji­mas iki 5 % (li­kę pi­ni­gai tu­ri ei­ti į biu­dže­tą). Be to, val­sty­bės tar­nau­to­jai ne­tu­ri tei­sės bū­ti tų kom­pa­ni­jų ak­ci­nin­kais.
7. Drau­di­mas per­pir­kė­jams ir par­da­vė­jams gau­ti pel­ną iš al­ko­ho­lio par­da­vi­mo.

Tik tada, kaip rašo Rešetnikovas ir kaip parodė Europos šalių patirtis, pardavėjams bus tiesiog nenaudinga prekiauti alkoholiu, o gamintojams – jį gaminti. Jokios blaivybės draugijos, švietimas, draudimai ir bandymai gydyti, kaip parodė pastarųjų poros šimtmečių pasaulinė patirtis, jokių rezultatų neduoda. Tad, kartais „mokslinė“ medicininė problema faktiškai tokia nėra ir remiasi tik į valstybės politiką. „Nuosekliai nusigerianti šalis negali būti turtinga. Ir reikia realiai suvokti, kad iš išėjimui iš susidariusios padėties reikės mažiausiai 30 metų. Jeigu pradėsime dabar“, – apibendrina Michailas Rešetnikovas.

Ольга Фадеева
Naked Science

Komentarai (17)