Po teniso spindesiu slepiasi žaidėjų ir jų tėvų aukos  (0)

Laikai, kai masažas Ričardui Berankiui per varžybas Bulgarijoje buvo atliekamas ant viešbučio koridoriaus kilimo arba tiesiog lauke ant vejos, pasitraukė į šalį. Kaip ir cigarečių dūmuose paskendusios Balkanų šalių teniso salės ir karšti sirgaliai, grasinantys perpjauti gerklę. Lietuvos rinktinės treneris Rimvydas Mugevičius pasakoja apie nuotykius Daviso taurės varžybose, Ričardo Berankio karjerą ir pinigus tenise.

Praėjusią savaitę Lietuvos tenisininkai gyveno Plocko penkių žvaigždučių viešbutyje „Starzynski“, iš aukšto besidairančiame į papėdėje iš lėto tekančią Vyslą. Daviso taurės turnyro automobiliai „Lexus“ kurssavo tiksliai pagal grafiką, o mylėdami savo tenisininkus šeimininkai šiluma apsupo ir jų varžovus lietuvius. Geros gyvenimo, o svarbiausia treniruočių sąlygos leido mūsų šalies teniso rinktinei ramiai ruoštis išbandymams, kokių ji iki šiol dar nebuvo patyrusi.

Prieš debiutą 1-ojoje grupėje „Lietuvos rytas“ kalbėjosi su Lietuvos teniso rinktinės treneriu apie nuotykius Daviso taurės varžybose, R.Berankio karjerą ir pinigus tenise.

– Esate su šia komanda perėjęs ugnį ir vandenį, kai buvote nukritę į trečiąją grupę, o paskui kilote į pirmąją. Ar ši grupė atspindi Lietuvos teniso lygį?

– Pakilome ten visi kartu kaip komanda. Ir tai yra smagu.

R.Berankis ir Laurynas Grigelis yra lyderiai, bet reikia suprasti, kad jų karjera yra trumpa. Žmonės dirba iki pensijos, bet sportininkams tas pensinis amžius ateina daug anksčiau.

Jei sutampa svarbūs turnyrai, per kuriuos jiems „dega“ prieš metus iškovoti reitingo taškai, jie kartais aukoja Daviso taurės varžybas. Tada žaidžiame ne stipriausios sudėties ir vaikštome ašmenimis.

Štai pernai rudenį įveikėme bosnius – jie dabar sėdi Zimbabvėje (ten vyksta 2-osios grupės mačas. – Red.).

– Ir jūsų komanda yra rungtyniavusi įvairiose šalyse. Kuri kelionė yra įstrigusi labiausiai?

– Mes paprastai matome tiktai viešbučius ir aikštynus. Dar kartais tokias vietas kaip miesto rotušė – jose įprastai traukiami Daviso taurės burtai.

Pietų Afrikos Respublikoje pernai mus priėmė įspūdingai. Gyvenome ant ežero kranto, prie langų čiulbėjo paukšteliai.

Patys keisčiausi nuotykiai lydėjo Norvegijoje. Tokia turtinga šalis, o nuo pirmo žingsnio, vos išlipus iš lėktuvo, prasidėjo nesklandumai.

Mūsų pasitikti atsiuntė lengvąjį automobilį, kuriame tilpo tik du žaidėjai ir pusantros kuprinės. Mes su Ričardu važiavome taksi ir ta kelionė mums kainavo apie 200 eurų. Skrydis lėktuvu kainuoja perpus mažiau.

Viešbutyje Norvegijoje per pietus prie registratūros sugaišome pustrečios valandos, kol gavome raktus.

Oslo teniso klube kilo sunkumų gauti vandens ir kamuoliukų. Nežinau, ar norvegai taip elgėsi tyčia, ar dėl neišprusimo tenise.

– Kuri pergalė Daviso taurės varžybose pati įsimintiniausia?

– Kiekviena kopiant aukštyn. Nebuvo paprasta ir Bulgarijoje, kai iš trečiosios grupės kilome į antrąją.

Pietų Afrikos aukštikalnėse kamuoliukai lakstė visai kitaip, buvo sunku, nors ten nuvykome dešimčia dienų anksčiau.

Bosnijoje buvo sudėtinga dėl žiūrovų. Vienas jų, atsistojęs tribūnų centre, grasindamas brėžė pirštu liniją palei smakrą.

Buvusiose Jugoslavijos šalyse dažnai neapleisdavo jausmas, kad salėje kas nors rūko.

– Koks būna jūsų vaidmuo Daviso taurės varžybose?

– Svarbiausia nepakenkti: jei nesi tikras, geriau patylėk nei leptelėk nesąmonę. Juk žmonės tiki manimi.

Man tenka dirbti gesintuvu. Žaidėjas negali tiesiogiai bendrauti su teisėju, bet emocijų kyla daug, juk tai komandų mačas.

Tada reikia gesinti įtampą, imtis iniciatyvos sprendžiant ginčytinus klausimus.

Jei matau, kad žaidimas ritasi žemyn, siūlau pabandyti ką nors kita. Siūlau rizikuoti ir keisti taktiką. Tampu atsakingas, jei klaidų būna dar daugiau. Nebijau atsakomybės. Tik pats graužiu save, jei nepavyksta.

– Dirbdamas rinktinėje matėte, kaip brendo mūsų komandos lyderiai. Kaip jie pasikeitė per pastaruosius kelerius metus, kai iš jaunuolių virto vyrais?

– Ričardas buvo ir yra kaip kareivis.

Jį treniravau, kai jam tebuvo dvylika metų, ir tada jis įvykdydavo viską, ką tik pasakydavau.

Jis labai kruopštus, atsakingas, pasižymi linksmu būdu ir savotišku humoru jausmu.

Laurynas yra mūsų italas. Tai normalu, nes jis augo Italijoje nuo 2004-ųjų. Lauris – komandos siela, savo nuotaika jis moka pašalinti įtampą.

Aikštėje jis pasikeičia. Bėga visur, traukia kamuoliukus, net jei jie lekia į užribį.

– R.Berankis dabar pasaulio reitinge yra 76-as. 2011 metais jis buvo keliais laipteliais aukščiau, o 2013 metais 67-as, bet paskui krito iki 159-osios vietos. Ar realu sulaukti Ričardo ryškaus proveržio kylant reitingo laiptais, pergalių „Grand Slam" turnyruose?

– Mūsų tautos problema, kad nemokame džiaugtis mažomis pergalėmis.

Aš nežinau, kiek Ričardas gali žengti į priekį. Kasmet pralošiu truputį pinigų, nes vis lažinuosi su draugais, kad Ričardas bus reitinge aukščiau.

Pernai lažinausi, kad jis bus 50-uke. Ričardas kiek vėluoja ten patekti ir stumia mane į nuostolius. Aš vis pralošinėju, bet toliau lažinuosi, nes juo tikiu.

Kita vertus, kai jis buvo pakilęs aukštai 2011 metais, buvo lengviau, nes varžovai neatkreipė dėmesio. Jis buvo staigmena.

Dabar jis grįžo žaisti su tais pačiais aukščiausio lygio žaidėjais, bet jie jau būna gerai pasiruošę, išstudijavę Ričardo žaidimą.

Gerai, kad Ričardo tenisas tapo brandesnis, jame daugiau įvairovės.

Manau, dabartinė vieta reitinge yra tikresnė nei ta, kurią jis pasiekė būdamas 20-ies.

– Ar manote, kad R.Berankis per savo karjerą teisingai rinkosi trenerius – iš pradžių labai ilgai dirbo su Remigijumi Balžeku, po to trumpai su argentiniečiu Gabrieliu Markusu, o pastaruosius pusantrų metų su vokiečiu Dirku Hordorffu?

– Manau, kad kai kur klydo.

Bet ne man tai vertinti. Tai buvo jo sprendimai.

Tikiu, kad dabar Ričardas yra gerose rankose. Jis turi trenerį, kuris jam lyg dvasinis vadovas, Ričardas juo labai pasitiki.

Labai gerai, kad savo komandoje jis kartais turi ir kineziterapeutą ispaną Jose, kuris Plocke talkina ir rinktinei. Ričardui jo pagalba praverstų visada, bet viskas atsiremia į pinigus.

– Juos turi skaičiuoti net ir pirmojo šimtuko tenisininkas?

– Žinoma. Vilniuje pamokau teniso ir Ramūną Šiškauską. Kartą aš jo paklausiau: Ramūnai, ar tau reikėjo mokėti už krepšinio trenerį, už viešbutį varžybose, už lėktuvo bilietus, už masažą ar dar ką nors?

Jei iš tokio lygio krepšininko uždarbio išbrauktume visas tas paslaugas, įdomu, ar daug liktų.

– Jūs ir pats turite skaičiuoti pinigus – 20-metis sūnus Lukas žaidžia turnyruose, kuriuose išlaidų daugiau nei pajamų. Kaip išsilaikote?

– Iš tiesų tuose turnyruose nieko neuždirbame. Jei kiek nors laimi ir gauni čekį, jį įteikiant mums primenama – štai jūsų pinigai, prieš išvažiuodami nepamirškite prie jų pridėti dar dusyk tiek ir susimokėti už viešbutį.

Lukas pastaruoju metu dažnai važiuoja į turnyrus vienas, nes aš neišgaliu.

Bet aš vertinu, kad mes turime kur žaisti ir treniruotis Lietuvoje. Aš pats ieškau rėmėjų, man padeda draugai.

Kai kas sako, kad tai yra elgetavimas, bet aš labai vertinu tai, ką suteikia draugai.

Padeda Lietuvos teniso sąjunga ir Vilniaus teniso akademija. Dalis mano uždarbio irgi keliauja Luko turnyrams.

Metų biudžetui mums reikia 20–30 tūkst. eurų, bet su sąlyga, kad aš dažnai likčiau namuose ir taip sutaupytume pinigų jo kelionėms po turnyrus.

– Kokių turite ambicijų dėl sūnaus?

– Pačių didžiausių. Svarbiausia – sveikata. Jis turėjo traumų, o aš žinau Ričardo istoriją, kiek jis turėjo iškentėti ir išleisti pinigų gydymuisi.

Ambicijos labai didelės. Nekalbu apie „Grand Slam“ finalus – mes dirbame lėtai.

Neskubu jo leisti į „Challenger“ serijos turnyrus, geriau eiti palengva negu šuoliuoti dideliais žingsniais ir nežinia kur nutūpti.

– L.Grigelio tėvai iš Klaipėdos iškeliavo paskui jį gyventi į Italiją ir ėmėsi sau neįprastų darbų, kad padėtų sūnui. Lenko Jerzy Janowicziaus tėvai, buvę tinklininkai, kažkada išpardavė dalį savo turto, kad padėtų sūnui siekti aukštumų tenise. Kokia yra tėvų meilės sūnaus veiklai kaina?

– Jei turite vaikų, mane suprasite. Kažkada su žmona stabdėme iš Vilniaus į Druskininkus važiuojančias pakeleivingas mašinas ir mus pavežė vokiečiai. Jie pažvelgė į mus, į mūsų sūnų ir sako: „Esate milijonieriai.“ Mes nesupratome.

Aiškinome, kad nevažiuotume autostopu, jei turėtume daug pinigų.

Vokiečiai sako: „Bet ar parduotumėte sūnų už milijoną?“ Sakau, žinoma, kad ne. „Vadinasi, jūs turite daugiau nei milijoną“, – tarė vokiečiai.

Paskui pasikalbėjau apie tai su žmona. Pažadėjau, kad dėl sūnaus karjeros niekada neparduosime to, ką užgyvenome.

Manau, kad šeima turi gyventi visavertį gyvenimą.

Žinoma, galima aukoti savo laiką, nevažiuoti į atostogų keliones, bet užgyventas turtas liks juodai dienai, niekuomet nebus parduodamas.

O žmona man ir sako: „Parduosi, niekur tu nedingsi.“

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
Autoriai: Kęstutis Rimkus

(33)
(0)
(33)

Komentarai (0)