Miego paralyžiaus fenomenas: ką reiškia gyventi, kai naktimis lanko „poltergeistas ir vaiduokliai“  (10)

Tai nenutikdavo kiekvieną naktį, bet Blake'as Smithas, 45-erių rašytojas ir programuotojas iš JAV Džordžijos valstijos, kartais staiga prabusdavo ir jausdavosi taip, tarsi jį kažkas puola. Tačiau ta jį puolanti būtybė buvo paslaptinga, tarsi nematoma – gal vaiduoklis? Kad ir kas tai buvo, vyras jautė, jog paslaptingasis svečias neturi gerų ketinimų.

B.Smithas dabar žino, kas iš tikrųjų vyko: jis patyrė miego paralyžių, fenomeną, kuris pasireiškia užmiegant arba pabundant. Kai kurie jį patiriantys žmonės yra budrūs ir supranta, kur jie yra, pavyzdžiui, savo miegamajame. Tačiau dalis jų kūno mano, kad dar miega. Raumenys miegant beveik visada būna paralyžiuoti. Manoma, kad tai – evoliucijos metu išsivystęs mechanizmas, kuris neleidžia sapnuojantiems žmonėms judėti.

Tačiau ši normali funkcija miego paralyžiaus metu pasidaro siaubinga. Patirtį paprastai lydi kokia nors baisi haliucinacija: žmonės teigia, kad jaučiasi taip, tarsi juos būtų prispaudęs didžiulis svoris, padėtas ant krūtinės.

Neaišku, kiek žmonių tai patiria, tačiau manoma, kad apie 8 proc. visų žmonių tai per savo gyvenimą patiria bent kartą. Tai yra gana dažna problema, bet žmonės jos gėdijasi ir mano, kad eina iš proto, todėl niekam apie tai nepasakoja, ypač gydytojams.

Tačiau B.Smithas pasidalijo savo patirtimi ir „The Huffington Post“ davė interviu.

– Atrodo, kad visi žmonės miego paralyžių išgyvena skirtingai. Kokia buvo jūsų patirtis?

– Aš jutau, kad kažkas ant manęs lipa, laiko prispaudęs, o aš pats negaliu pajudėti. Miego paralyžių patyriau tarnaudamas JAV kariniame jūrų laivyne, Artimųjų Rytų pakrantėje, Bahreino mieste. Mūsų butai buvo mieste – todėl buvau visiškai vienas.

Vieną naktį pabudau jausdamas, kad kažkas ropščiasi į mano lovą, ant manęs. Maniau, kad kažkas buvo kambaryje ir mane puolė. Stengiausi kovoti su šiuo pojūčiu ir kai vėl galėjau judėti, nuo savęs numečiau antklodę, iššokau iš lovos, įjungiau šviesą ir pamačiau kažką panašaus į žmogaus formos gniutulą ant lovos. Buvau geros formos, pasiruošęs kovoti, todėl nutraukiau užtiesalą... tačiau po juo nieko nebuvo. Nežinojau, ką galvoti.

– Skamba baisiai. Ką darėte paskui?

– Buvau sunerimęs ir susikrimtęs, nieko nesupratau, mano širdis siaubingai daužėsi. Kadangi dirbau kariuomenėje, nusprendžiau paskambinti į bazę ir pranešti jiems apie tai, kas įvyko. Jie manęs paklausė, ar kas nors įsilaužė į mano namus, ar reikėtų atsiųsti pastiprinimą. Atsakiau, kad to nebuvo, tačiau jutau, jog kažkas buvo šalia. Žinojau, kad kambarys užrakintas, todėl įsilaužėlis nebūtų galėjęs niekur pasislėpti – tačiau iš tikrųjų jutau, jog mane kažkas puola. Budintis asmuo manęs paklausė, ką jie turėtų daryti – parašyti, jog mane užpuolė vaiduoklis? Atsakiau, kad ne. Neliko nieko kito, kaip eiti miegoti.

Tik vėliau sužinojau, kad miego paralyžius gali kilti dėl nereguliaraus miego grafiko. Man kartais tekdavo dirbti 24 arba 48 valandas iš eilės, todėl niekada neidavau miegoti tuo pačiu metu.

– Savo miego paralyžiaus epizodo metu galėjote atsistoti ir judėti – ar žmonės paprastai nebūna paralyžiuoti?

– Nors jaučiausi kovojantis, iš tikrųjų kovojau su savo kūno nesugebėjimu judėti. Būtent todėl maniau, kad kovoju su kažkuo, sėdinčiu ant manęs, bet iš tikrųjų tik stengiausi pabusti. Kambaryje iš tikrųjų nieko kito, be manęs, nebuvo. Tačiau kai bandai save priversti judėti, atrodo, jog su kažkuo kovoji. Manau, kad jei būtų stebėjęs kitas žmogus, jis būtų manęs, kad miegu, bet aš iš tikrųjų buvau budrus ir mėginau kovoti.

– Ką pats galvojote apie tai, ką patyrėte?

– Negalėjau paaiškinti savo patirties, bet jaučiausi, tarsi mane puolė kažkokia nematoma būtybė, todėl nusprendžiau, kad tai buvo kažkoks vaiduoklis. Nebuvau girdėjęs apie tokį dalyką kaip miego paralyžius, todėl pirmiausia į galvą atėjo paranormalūs reiškiniai.

Įdomu tai, kad tokie reiškiniai mane visada domino. Esu kilęs iš religingos, nuoširdžiai tikinčios šeimos, bet visada skaitydavau apie paranormalius dalykus – net būdamas pirmoje klasėje. Dažnai lankydavausi kapinėse, nors nebuvau gotas ir neatrodžiau panašus į juos. Man paprasčiausiai patiko baisūs dalykai, su pasimėgavimu skaitydavau siaubo romanus. Tačiau nė karto nesusidūriau su tokiais dalykais, apie kuriuos rašoma vaiduokliškose istorijose. Žmonės tikino, jog tai gali būti tiesa, tačiau nemaniau, kad vaiduokliai ir demonai gali egzistuoti – iki tol, kol susidūriau su miego paralyžiumi.Neturėjau kito paaiškinimo. Jaučiau, kad kažkas vyksta, bet neturėjau jokių įrodymų.

– Ar dažnai patirdavote miego paralyžių?

– Protarpiais, nuo 1992-ųjų iki 1996-ųjų. Jaučiausi tarsi persekiojamas. Tai kartą įvyko viešbučio kambaryje, kai nuskridau į Filadelfiją. Incidentas buvo gana juokingas.

– Papasakokite apie jį.

– Buvau apsistojęs motelyje Filadelfijoje, laukiau kito skrydžio. Pabudau vidury nakties ir patyriau miego paralyžių. Vis dar bandžiau išsiaiškinti, kas vyksta tokių epizodų metu. Išėjau iš kambario apsirengęs tik pižama ir pasukau tiesiai pas motelio administratorių.

Paklausiau jo, ar mano kambaryje kažkas buvo nužudytas. „Ar reikia iškviesti policiją?“– paklausė jis. Atsakiau, jog ne, nereikia, tiesiog kambaryje vaidenasi, todėl noriu sužinoti, ar ten buvo kas nors nužudytas. „Ar reikia iškviesti policiją?“ – žiūrėdamas į mane ir vėl paklausė administratorius. Pakartojau, kad policijos iškviesti nereikia, ir pasakiau, kad grįšiu į kambarį ir ten gulėsiu persigandęs.

Šį epizodą prisiminti juokinga, tačiau tuo metu buvo labai baisu.

– Kaip bandėte įveikti baimę?

– Užmigdavau tik prie įjungtos šviesos. Jei jautiesi, jog tave kažkas vis užpuola, natūralu norėti matyti viską, kas vyksta. Galbūt maniau, kad galėsiu sugauti savo užpuoliką.

Tačiau kovodamas su nematomu svečiu išbandžiau ir keistesnius metodus. Maniau, kad tai vaiduoklis, todėl stengiausi prisiminti viską, ką skaičiau apie paranormalius reiškinius. Įsigijau šunį, nes girdėjau, kad šunys atbaido piktąsias dvasias. Tiesa ta, kad jie tiesiog be reikalo loja.

Taip pat susisiekiau su vietiniu katalikų kunigu ir paklausiau, ar jis apvalytų mano namus. Jis mandagiai atsisakė ir patarė pačiam pasimelsti. Tačiau ėmiau jaustis, kad vaiduoklis persekioja mane, o ne vaidenasi tam tikrame name – nemalonūs pojūčiai naktį pasikartodavo, kad ir kur būčiau apsistojęs.

– Ar buvote religingas, kai pirmą kartą patyrėte miego paralyžių?

– Taip, buvau. Kai tave užpuola kažkas nematomas, pirmas dalykas, kurį darai, – kreipiesi į nematomą globėją. Tačiau tai nebuvo veiksminga.

Meldžiausi. Kalbėjau tradicines protestantiškas ir katalikiškas maldas, prašiau apsaugos. Norėjau ramiai miegoti.

Jau seniai nesimeldžiau. Kartais galvoju, jog tai nebūtinai geras dalykas – net jei į tavo maldas niekas neatsiliepia, tu melsdamasis vis vien susitelki į savo mintis ir susikaupi. Manau, kad malda naudinga – nepaisant to, ar į ją magiškai atsiliepiama, ar ne.

Šiuo metu manau, kad daugumą dalykų galima paaiškinti moksliškai. Vengiu maginio mąstymo.

– Kaip sugebėjote iš paranormaliais reiškiniais tikinčio žmogaus tapti toks, kuris vengia maginio mąstymo?

– Vis labiau gilinausi į fenomenus, kuriais domėjausi. Daugumos istorijų apie vaiduoklius ar demonus autoriai teigia, jog patys su tuo susidūrė. Ėmiau aiškintis, kas įvyko iš tikrųjų?

Pasirodo, dauguma keistų dalykų turi racionalius paaiškinimus. Pats miego paralyžius paaiškina daugumą istorijų apie puolančius vaiduoklius ir kai kuriuos pasakojimus apie ateivius.

– Ar labai pasikeitėte, kai sužinojote apie miego paralyžių?

– Poveikis buvo didžiulis. Tai buvo pirmas kartas, kai supratau, jog gąsdinantys reiškiniai turi racionalų paaiškinimą. Tiesą sakant, tai labai nuramino. Pirmą kartą apie miego paralyžių išgirdau per kažkokią televizijos laidą. Žurnalo „Skeptic“ redaktorius Michaelis Schermeris buvo svečias toje laidoje ir kalbėjo apie miego paralyžių. Sužinojau visą tiesą apie savo siaubingą patirtį. Paaiškinimas buvo moksliškas ir racionalus.

– Ar pasikeitė patirtis miego paralyžiaus epizodų metu, kai sužinojote tiesą apie fenomeną?

– Ne, nes tuo metu – 1996-aisiais ar 1997-aisiais – jau nebepatirdavau miego paralyžiaus. Tuo metu jau nebedirbau Kariniame jūrų laivyne, todėl nebereikėjo dirbti naktį ir miegoti eidavau panašiu metu. Tikėtina, kad mano miego paralyžių sukėlė nereguliarus miego grafikas.

Esu dėkingas M.Schermeriui, kad jis atskleidė tiesą. Galbūt aš būtent todėl darau kažką panašaus – apie savo patirtį pasakoju žmonėms. Žmonės bijo keistų dalykų. Net jei jie yra logiškai paaiškinami, tikėtina, kad yra daugybė apie tai nežinančių. Būtent todėl kalbėti apie tai yra gerai.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(40)
(8)
(32)

Komentarai (10)