Apie komunistinėje Kinijoje vykstantį ilgą, bet jokiu būdu ne nuobodų, karą tarp cenzorių armijos ir nenorinčios „deramai harmonizuotis“ ir išmaniai ieškančios landų draudimuose, visuomenės.

Kinijos bulvarinis laikraštis Southern Metropolis Daily atsidūrė skandalo centre. Jis įtartas slaptų pranešimų, kritikuojančių valdančiosios komunistų partijos kontroliuojamus leidinius, spausdinimu. Pačioje redakcijoje, jei tikėsime neoficialiais šaltiniais, teigia, kad sukilimą skatinanti frazė (ji susidarė iš šalia viena kitos esančių antraščių) atsirado atsitiktinai. Kaip bebūtų, už skiltį atsakingas darbuotojas buvo atleistas, o vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas gavo papeikimą „už politinį nesąmoningumą“.

Ši istorija gali būti pavyzdžiu, kaip cenzūros sąlygomis suvokiama informacija. Viena vertus, ribojimai ir draudimai įpratina žmones, rašyti tarp eilučių, naudoti užuominas ir žodžių žaismą. Antra vertus – jie įpranta ieškoti žodžiuose paslėptos prasmės ir išvysti ją netgi ten, kur jos nebuvo.

Valdžia stengiasi tam priešintis, įvesdama vis naujus ir naujus apribojimus. Tačiau iš principo neįmanoma uždrausti žodžių žaismo (nors prieš porą metų ir bandė įvesti panašų draudimą). O cenzūros spaudimas tik populiarina tokias bendravimo formas, randančias vis naujus ir naujus būdus išvengti cenzorių armijos.

Southern Metropolis Daily skandalo pretekstu tapo dvi antraštės. Viena iš jų, skirta KLR pirmininko Xi Jinpingo susitikimui su žiniasklaidos atstovais, skelbė, kad valstybinės masinės informavimo priemonės „vieningos su partija“. Po juo buvo kita antraštė – „Siela grįžta jūron“ (straipsnis apie verslininką, kurio pelenai išbarstyti jūroje). Drauge šios antraštės susideda į frazę, kurią galima išversti maždaug taip: „Jei žiniasklaida priklauso partijai, jų sielos vyks į jūrą“.

Ar tai buvo padaryta tikslingai? Už skilties rengimą atsakingas leidyklos darbuotojas tvirtina, kad ne. Kad tai paprasčiausias sutapimas, linkę manyti ir kai kurie jo kolegos. Jų nuomone, redakcija tiesiog stengiasi rasti atpirkimo ožį. Šios versijos šalininkai pažymi, kad dėl Southern Media grupei, kuriai priklauso laikraštis, valdžios daromo spaudimo per pastaruosius keletą metų, ją paliko daug žurnalistų, o likusieji valdančiajai sistemai iššūkio mesti nesiryžtų.

Beje, būta ir kitokių pavyzdžių. Pernai rugsėjį tas pats Southern Metropolis Daily vieną skiltį nudažė juodai. Kai kurie susiejo tai su tarptautine demokratijos diena (minima rugsėjo 15 dieną), ir palaikė tai užuomina į demokratijos padėtį Kinijoje. Prieš porą metų kai kurie laikraščiai palaikė Southern Weekly leidinį, kurio darbuotojai protestavo prieš cenzūrą (priežastimi tapo New York Times straipsnio, kurį perspausdino kinų leidinys, cenzūra). Jie išdėstė antraštes taip, kad iš atskirų žodžių susidėtų į maždaug tokį pareiškimą: „Laikykis, Southern Weekly!“. Ledinio šalininkai, tiesiogiai jo netgi neminėdami, internee publikavo citatas lisvės ir demokratijos tema (buvo prisiminta netgi Solženicino frazė „Vienas tiesos žodis visą pasaulį patrauks“).

Kartais protestas įgaudavo poetinėsa satyros formas. Taip pirmojo šio amžiaus dešimtmečio viduryje poetas mėgėjas Qin Zhongfei, dirbęs švietimo departamente, skyrė eilėraštį korupcija kaltinamiems vietiniams valdininkams. Jis suteikė jiems sugalvotus vardus, nors tuo pačiu tiesiogiai nurodė veiksmo vietą (istorija vyko Pengshui, centrinėje Kinijos dalyje). Nepaisant to, kad satyros objektu tapo numanomai kalti dėl korupcijos valdininkai, valdžia su tolesniu savo autoriteto menkinimu nesitaikstė. Poetas buvo suimtas, apkaltintas šmeižtu ir apie mėnesį buvo prižiūrimas. Vėliau, kai žinia apie šią istoriją pasklido, jį paleido.

Eilėraščio autorius, galima sakyti, lengvai atsipirko: Kinijos valdžios nepasitenkinimą sukėlę literatai ne kartą yra atsidūrę už grotų ar tremtyje. Tarp jų buvo ir rašytojas Liao Yiwu, parašęs poemą „Skerdynės“ apie įvykius Tiananmenio aikštėje, ir po to nuteistas keturiems metams kalėjimo.

Kaip galima apgauti cenzūrą, parodė JAV studijavęs kinų studentas Zhu Haihong. 1991-aisiais, praėjus vos porai metų nuo įvykių Tiananmenio aikštėje, oficialus Kinijos laikraštis People's Daily publikavo jo eilėraštį – iš pirmo žvilgsnio, patosišką kūrinį apie „tarnavimą savo šaliai“. Tačiau redakcija neatkreipė dėmesio, kad atskiri žodžiai eilutėse (žiūrint įstrižai) susideda į raginimą atsistatydinti KLR ministrui pirmininkui. Frazę galima buvo išversti maždaug taip: „Li Peng, atsistatydink, nuramink liaudies pyktį“.

Istorija plačiai nuskambėjo. Netgi Kinijos premjeras buvo priverstas tai pakomentuoti. Spaudos konferencijoje jis pavadino tai „neverta aptarimo smulkmena“. Beje, tai veikiau buvo bandymas išlaikyti įvaizdį.

Valdžia iš esmės suvokia, kokie įvairūs cenzūros draudimų apėjimo būdai. Taip 2010 metais propagandos biuras įpareigojo medijas kruopščiai stebėti skelbiamą turinį, kad būtų išvengta paminėjimo Nobelio premijos, įteiktos žmogaus teisių gynėjui kinui Liu Xiaobo (direktyvoje patikslinama, kad nurodymas taikomas ir akrostichams bei karikatūroms). 2012 metais Kinijos valdžia pabandė uždrausti idiomas (prisidengdama piliečių apsaugos nuo „kalbinio ir kultūrinio chaoso“ lozungu). In­ter­ne­te Tia­nan­me­nio aikš­tę drau­džia­ma mi­nė­ti ne tik tie­sio­giai, bet drau­džia­mi ir ko­di­niai žo­džiai, ku­riais žy­mi­ma ši te­ma (pavyzdžiui, „birželio 4“).

Beje, draudimai tik paskatino naujų užuominų, kodinių žodžių ir atvaizdų atsiradimą. Buvo naudojamos abreviatūros (pavyzdžiui, ZF žodžio „vyriausybė“ žymėjimui – angliška transkripcija zhengfu), tyčiojamasi iš cenzorių, naudojantis upinio krabo įvaizdžiu (panašiai skambantis žodis reiškia „harmoniją“ – aliuzija į „harmoningos visuomenės“ doktriną, kuria teisinama cenzūra), ir publikuojami ditirambai, neva šlovinantys Kinijos karžygį Lü Bu (o iš tikrųjų skirti teisių gynėjui Liu Xiaobo, nuteistą, apkaltinus „griaunamąja veikla“). Praktika parodė, kad netgi kontrolierių ir cenzorių armija (2013 metais vien interneto stebėjimui Kinijos vyriausybės užsakymu užsiėmė apie 2 milijonus žmonių) su tuo nesusidoroja.

Михаил Тищенко
slon.ru

Komentarai ()