Nuo demokratijos prie džihado. Kaip Tunisas tapo teroristų eksportuotoju
()
Tunisas – pagrindinė arabų pasaulio demokratijos viltis. Tačiau jis yra ir pagrindinis kovotojų tiekėjas visoms regiono ekstremistinėms organizacijoms. Šiam reiškiniui skirtas didelis kovo 28 d. numerio New Yorker straipsnis. Pateikiame santrauką.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Kiek seniau nei prieš penketą metų, 2010-ųjų gruodį, 26 metų prekeivis vaisiais Mohamedas Bouazizi priėjo prie Sidi Bouzid, miesto Tuniso centrinėje dalyje, merijos pastato, apliejo drabužius degiu skysčiu ir protestuodamas prieš policijos savivalę, pasidegė. Tai sukrėtė šalį ir sukėlė tokius stiprius šalies neramumus, kad greičiau nei po mėnesio Tuniso prezidentas Zine El Abidine Ben Ali turėjo išvykti į užsienį. Antroji „Jazminų revoliucija“ pradėjo „Arabų pavasarį“, tačiau Tunisas tapo vienintele šalimi, kuri po sukilimo sugebėjo tapti funkcionuojančia demokratija, – Egiptas, Libija, Jemenas, Bahreinas ir Sirija grįžo prie diktatūros arba nugrimzdo į chaosą.
Tunisas – pagrindinė arabų pasaulio demokratijos viltis. Tačiau tuo pat metu jis yra ir pagrindinis kovotojų tiekėjas visoms regiono ekstremistinėms organizacijoms. Tam, kaip tai įvyko, skirtas didelis straipsnis, kurį žurnalas New Yorker publikuoja kovo 28 d. numeryje. Slon Magazine išrinko iš jo svarbiausias tezes.
Soufan Group kompanijos, konsultuojančios vyriausybes ir verslą saugumo srityje, duomenimis, nuo šešių iki septynių tūkstančių išeivių iš Tuniso išvyko vykdyti džihado į Siriją bei Iraką (paties Tuniso Vidaus reikalų ministerija tvirtina, kad šis skaičius dvigubai mažesnis), dar pusantro tūkstančio – Libijon. Remiantis tokiais vertinimais, Tunisą, turintį 11 mln gyventojų, galima vadinti pagrindiniu džihadistų eksportuotoju – svarbesniu už Saudo Arabiją ar Rusiją. „Čia nebeliko jaunuolių. 90% išvyko į Siriją bei Iraką“, – kalba Mohamedas, straipsnio autoriaus George'o Packerio pašnekovas.
Smogikai iš Tuniso užsidirbo pačių prasčiausių samdinių reputaciją, rašo New Yorker. Jie garsėja tuo, kad siūlosi būti mirtininkais, tampa pačiais žiauriausiais IV samdomais policininkais, ir pačiais kraugeriškiausiais smogikais.
Lyginant su IV, AlQaeda samdinių standartai aukštesni, rašo New Yorker: kandidatų prašoma užpildyti ilgas anketas su klausimais – pavyzdžiui, apie jų mylimus islamo žinovus. „Islamo valstybei“ užtenka naivių ir pasimetusių žmonių, ieškančių trumpiausio kelio į rojų.
Pagrindinės priežastys, kodėl jauni tunisiečiai vyksta iš savo šalies, – marginalizacija ir bedarbystė. Išsilavinusių šalies piliečių šansai susirasti darbą dvigubai mažesni, negu neišsilavinusių, – ekonomikoje nėra profesionalių darbo vietų. Trečdalis baigusiųjų universitetus lieka be užsiėmimo. Neviltis 2011 metais žmones išginė į gatves; dabar ji stumia į džihadą. „Jaunimas prarastas, teisybės nėra“, – tokia su New Yorker korespondentu bendravusių tunisiečių nuotaika. Be to, Sirijos karo pradžioje vykti ten kariauti buvo laikoma garbe: samdiniams tai buvo kilnus tikslas, šventasis mūšis.
Radikalais dažniausiai tampa jaunuoliai, turintys techninį, o ne humanitarinį išsilavinimą. „Šioje šalyje negaliu nieko pastatyti. O „Islamo valstybė” suteikia mums galimybę statyti, kurti bombas, naudoti technologijas“, – tunisiečio, išvykusio į Siriją ir tapusio teroristu mirtininku žodžius pateikia New Yorker.
Tuniso istorija – tai iš viršaus diegiamo pasaulietiškumo, ir iš apačios augančio islamizmo istorija. Religinis išsilavinimas Tunise privalomas, tačiau paviršutiniškas. Būtent todėl jaunimui nepakanka žinių, galinčių sulaikyti juos nuo ekstremizmo, spėja New Yorker: „Mes nieko nesužinojome apie islamą, tik kaip plauti rankas ir kalbėti maldas“.
Radikalizacija – ne revoliucijos vaisius. Kaip pažymi žurnalistas, smogikai iš Tuniso devintajame dešimtmetyje kariavo Afganistane, ir dešimtajame – Bosnijoje, palaikė tamprius ryšius su „AlQaeda“ šio amžiaus pirmajame dešimtmetyje. Visgi dėl iš viršaus nuleidžiamo pasaulietiškumo tunisiečiai neteko vietinės religinės įtakos, o revoliucija leido salafitams užimti atsilaisvinusią vietą. Po aktyvistų vykdytų amerikiečių pasiuntinybių užpuolimų, radikalioji „Ansar al-Sharia“ („islamo gynėjų“) grupuotė Tunise paskelbta teroristine organizacija, tačiau smurtas nesiliovė – džihadistai tiesiog pasitraukė į pogrindį. O taip pat į Siriją, Libiją ir Iraką.
Ne tik „Islamo valstybės“ reikia tunisiečiams, tačiau ir Tuniso reikia „Islamo valstybei“. JAV Valstybės departamento valdininko Tomo Malinowskio nuomone, demokratijos destabilizacija Tunise – itin geidžiamas IV tikslas, kadangi tai „vienintelis naujas valdymo modelis arabų pasaulyje, atsiradęs po „arabų pavasario““.
Revoliucija suteikė tunisiečiams pasirinkimo laisvę („kas nori, eina į mečetę, kas nori – į barą“), o demokratija suteikė laisvę poelgiais išreikšti nepasitenkinimą. Drauge su tuo eiliniam tunisiečiui. ypač jaunam, neatsirado pojūčio, kad jis valdo savo demokratiją: politika tebelieka tamsiu insaiderių žaidimu. „Pas mus yra du terorizmo tipai, – kalba tunisiečiai. – Vienas kalnuose, o kitas pakrantėje – terorizmo lobizmas, valdantis ekonomiką. Mes gyvename tarp jų“.
Ira Solomonova
World Press rubrikos redaktorė
Tikėtina, būtent dėl to tarp jaunų tunisiečių toks populiarus noras išvykti iš šalies. „Negerai sakyti, kad nekenti savo šalies, tačiau aš nekenčiu Tuniso, – pripažįsta Packerio pašnekovas Validas. – Jie nori, kad jaunimas būtų stuobriais ir linksmintųsi, kol biznieriai uždirba dar daugiau pinigų. Ši šalis nenusipelno savo maištininkų“. „Tai ne tik aš, – sako kitas tunisietis, Ahmedas. – Visas Tunisas nori išvažiuoti“.