Keista krikštynų istorija: kodėl vaikus norėta šventinti alumi ir kodėl įsikišo popiežius?  (1)

Krikščionybė gyvuoja jau daugiau nei 2000 metų, o su šia religija susijusios istorijos kartais būna išties keistos. Ši istorija yra viena iš jų.

XIII amžiuje popiežius Grigalius IX išleido potvarkį, kuriame rašoma, jog krikštas alumi (o ne vandeniu) nėra galiojantis.

Pasirodo, Norvegijoje viename regione žmonės pritrūko vandens, tačiau turėjo apsčiai alaus. Taigi jie nusprendė alų naudoti krikštijant žmones, kol neįsikišo popiežius.

Tačiau ką daryti, jeigu nėra pagrindinės priemonės, kuri naudojama krikštui, tačiau yra pakankamai neblogas pakaitalas?

Pasirodo, krikšte turi būti naudojamas tik vanduo, o tai grindžiama paties krikšto kilme.

Krikštas yra vienas svarbiausių sakramentų katalikų tikėjime, todėl jį keisti užeigose pardavinėjamu alkoholiniu gėrimu nebūtų malonu nei pačiam krikštą priėmusiam žmogui nei jo tėvams. Tai yra pirmasis sakramentas – žmogus negali gauti kitų sakramentų, jeigu nėra pakrikštytas. Krikštas yra svarbus ir jeigu žmogus nori būti išganytas.

Antra, krikštą sugalvojo ne bažnyčia. Bažnyčia krikštą tik aprašė ir išgrynino. Taigi, pasak katalikų, mes negalime keisti šios procedūros, kaip tik norime. Krikštas susideda ir materijos (vanduo) ir formos („Aš krikštiju tave vardan Dievo tėvo, sūnaus ir šventosios dvasios“).

Trečia, vanduo krikšto procedūroje aiškiai įvardijamas Naujajame Testamente – dvasininkas krikštui turi naudoti TIK vandenį.

Taigi krikštas alumi, kad ir su geriausiomis intencijomis, pagal krikščionių taisykles negali būti laikomas tikruoju krikštu. Ir tie, kas XIII amžiuje buvo pakrikštyti alumi, turėjo būti iš naujo krikštijami vandeniu.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(14)
(2)
(12)

Komentarai (1)