Bendrosios pagalbos centro operatorė apie 112 skambučius: jei tik žmonės žinotų, kokias kvailystes jie daro  ()

Svetlana Jauniškienė į Bendrosios pagalbos centrą dirbti operatore atėjo prieš 11 metų, kai dar jauna įstaiga ieškojo savo komandai medikų. Kaip pati moteris sako – tuo metu taip susiklostė aplinkybės, tačiau liko čia ilgam. Per dieną jai tenka priimti nuo 100 iki 300 skambučių. Kokie jie? Kokios situacijos jai įstrigo labiausiai, kokie skambučiai labiausiai sujaudino, prajuokino ar net supykdė?

– Ar galite išskirti skambutį, kuris labai giliai įsirėžė atmintyje?

– Iki šiol prisimenu skambutį, kurio sulaukiau pradirbusi maždaug dvejus metus. Trys vaikinukai šventė gimtadienį ir pritrūko alkoholio. Dviese išėjo jo pirkti, vienas liko namuose. Grįžę jie draugą rado pasikorusį.

Tie vaikinai įsiminė tuo, kad jie labai klausė, ką jiems sakiau, ir tiksliai vykdė instrukcijas. Nebuvo jokių riksmų: „Greičiau! Ko čia klausinėji, greičiau važiuokite!“ Pirmiausiai paprašiau jų atlaisvinti virvę, paguldyti draugą ant nugaros. Tuomet su mano pagalba jie darė dirbtinį kvėpavimą. Medikams jaunuolį perdaviau gyvą, bet tolimesnio jo likimo, aišku, nežinau.

Tiesą sakant, pakankamai retai būna, kad žmogus girdi, ką jam sakai. Pasakoji, kaip sustabdyti kraujavimą, o jis tik rėkia – greičiau, greičiau. Kol medikai atvažiuos, žmogus gali ir nukraujuoti, tuo tarpu elementarus žaizdos užspaudimas rankšluosčiu gali išgelbėti gyvybę.

– Žinia, sulaukiate ir melagingų skambučių. Dėl ko meluojama dažniausiai?

– Dažniausias vaikų pokštas, kad užminuota mokykla. Suaugusieji meluoja žiauriau – praneša apie padėtus sprogmenis, gaisrus. Turėjome vieną atvejį, kai žmogus pamelavo, kad dega didelis objektas.

Buvo išsiųstos visos tarnybos – ugniagesiai gelbėtojai, medikai, policija, o jis tikrino, kaip greitai reaguojama, per kiek laiko visi atvažiuoja, ką daro. Žmogui tai pramoga. Kartais taip linksminasi kompanija. Pavyzdžiui, paskambina ir sako: „Noriu pasikarti“, o fone girdėti juokas.

Tiesiog, mano manymu per mažos baudos už tokius skambučius. Juk be reikalo išsiunčiamos tarnybos, o tuo metu gal iš tiesų kažkam reikia labai skubios pagalbos.

Sulaukiame ir tokių skambučių, kai žmogus pareiškia: „Nužudžiau savo mamą“. Kaskart mes turime reaguoti, net kai žinome, kad skambina jau iš balso žinomas nestabilios psichikos žmogus. Gal penkis kartus jis melavo, o šeštą kartą ištesėjo savo pažadą. Turime išklausyti kiekvieną, nes net nestabilios psichikos arba neblaivus žmogus, su kuriuo sunku susikalbėti, gali pranešti apie rimtas nelaimes.

Sulaukiame skambučių, kai žmogus grasina nušoksiąs nuo tilto. Pirmiausiai visada bandome išsiaiškinti vietą. Ne visada pasako iš karto, o kai pasako, pasinaudojame vietos nustatymo funkcija, kad bent jau išsiaiškintume, ar tikrai žmogus yra tame rajone. Dalis tokių skambučių būna melagingi, dalis pasitvirtina. Žmonės skambina mums, nes psichologinėms tarnyboms prisiskambinti sunkiau. Mes atsiliepiame daug greičiau.

– Su kokiomis problemomis į jus kreipiasi vaikai?

– Buvo situacija, kai paskambino maždaug 10 metų vaikas ir pasakė, kad namo rūsyje užsidegė katilas. Nei mamai, nei tėčiui paskambinti jis negalėjo, nes nebuvo pinigų telefono sąskaitoje. Su tėvais mes patys susisiekėme. Baigėsi viskas gerai – nesudegė namai, niekas nenukentėjo, o mums didžiausią įspūdį padarė vaiko orientacija. Jis klusniai vykdė visus mūsų nurodymus, nepanikavo.

Su vaikais apskritai paprasčiau, jie daug tiksliau vykdo nurodymus negu suaugusieji. Beje, iš suaugusiųjų dažnai paprasčiau kalbėti su moterimis, nes jos geriau suvaldo emocijas ekstremalioje situacijoje. Vyrai dažniau pasimeta ir vis klausia tų pačių dalykų, kol išgirsta, ką jiems sakai.

Kita jaudinanti istorija, kai verkdama paskambino maždaug 6 metų mergaitė. Ji paaiškino, kad atvežta pas močiutę, bet ši visiškai girta. Mergaitė maldavo jai padėti, bet neišduoti, kad skambino, nes esą gaus pylos. Matyt, tai jau ne pirmas kartas ir ji žino, koks bus atsakas. Aišku, adreso ji nežinojo.

Bandėme išsiaiškinti bent jau rajoną, močiutės pavardę, klausėme, ar yra šalia kaimynų, pas kuriuos galėtų pasiklausti kaimo pavadinimo, gavome jos tėvų telefono numerius. Galiausiai mums pavyko nustatyti mergaitės buvimo vietą, pareigūnai iš tiesų močiutę rado visiškai nesiorientuojančią, o mergaitė buvo perduota tėvams.

Reikia pripažinti, kad vaikai šiais laikais pakankamai aktyvūs. Aišku, jie būna išsigandę. Tuomet stengiamės nukreipti jų dėmesį į kitus dalykus, pradedame klausinėti, į kokią klasę eina, kiek draugų turi, kokius būrelius lanko, ką ten veikia. Kai aprimsta, vėl klausiame apie įvykį, bandome išsiaiškinti detales.

Kalbamės su jais, kol atvažiuoja pareigūnai. Ir su berniuku, kuris paskambino dėl gaisro, pokalbis buvo palaikomas iki pat pagalbos atvykimo. Jis sako: „Aš basas, bėgu namo šlepečių pasiimti“. Mes liepiame jam jokiu būdu neiti į namą. Paprašome išbėgti ant tako ir pamojuoti gaisrininkams. Jis bėga ir mojuoja. Kai tik vėl ima graudintis, pokalbį nukreipiame apie tai, kas jam įdomu.

– Ar dažnai tenka susidurti su smurto atvejais šeimoje?

– Tai iš tiesų siaubingos situacijos. Pavyzdžiui, skambina verkiantis vaikas pranešti, kad tėtis muša mamą, o tėvas ima ir išplešia iš vaiko rankų telefoną. Dar gerai, kad mes turime galimybę pagal skambinančiojo telefono numerį rasti jo adresą archyve. Mat, kai vyksta smurtas šeimoje, labai dažnai tai būna ne pirmas skambutis. Taip adresą surandame patys ir išsiunčiame pagalbą.

Skambina ir pačios moterys. Tu girdi šurmulį, kaip vyras stumdo moterį, girdi jo riksmus ir keiksmus, klykiant vaikus ir moters pagalbos šauksmą – „Nelįsk!“. Jei pavyksta išsiaiškinti vietą, iškart skambiname į vietinį komisariatą prašydami paskubėti, ypač kai grasinama ginklu, peiliu ar kirviu.

1 | 2

(39)
(0)
(39)

Komentarai ()