Asmeninė patirtis, kaip galima mesti rūkyti ir ką tenka patirti tokiomis akimirkomis ()
Rūkymas man niekuomet neatrodė bjaurus ar šleikštulį keliantis įprotis. Čia labai svarbu pabrėžti skirtumą tarp bjaurus ir sveikas, kadangi pastarasis žodis paprastai nėra vartojamas tame pačiame kontekste kaip ir žodis „rūkymas“, nebent prie jo prijungiamas neiginį išreiškiantis priešdėlis ne-. Nors, atrodo, tai savaime aišku, žinau, jog bus ne vienas ir ne du asmenys, kurie, išgirdę, jog rūkymo nelaikau vizualiai nemaloniu įpročiu, tai suvoks kaip cigarečių pirkimo ir bandymo agitaciją.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Turiu nuraminti. Taip tikrai nėra. Gal netgi kiek priešingai. Šiandien aprašau savo sėkmingą istoriją, atskleisiančią, kaip man sekėsi atsikratyti šio įpročio bei ko gali tikėtis kiti žmonės, kurie nusprendė, jog gana.
Gana eikvoti savo sveikatą, gana leisti pinigus ir gana išsitraukus cigaretę virpėti, kad tik nieko nesutrukdyčiau stotelėje ar kitoje viešoje vietoje. Gana priklausomybės. Taigi, vieną rytą (sausio 1 dieną, jei tiksliai) nusprendžiau, kad metas keistis.
Tuo metu vis dar gyvenau Italijoje, kurioje rūkymas nėra laikomas tokiu tabu, kaip Lietuvoje, todėl ir mesti buvo lengviau. Dabar praėjo jau devyni mėnesiai nuo tos akimirkos, kai nusprendžiau palengvinti ne tik mano plaučiams tenkančią naštą, bet ir pasunkinti piniginę.
Nėra universalaus būdo mesti rūkyti
Kadangi rūkyti esu metus ne vieną sykį, tačiau vis neilgam, panašu, kad pagaliau atradau man tinkamiausią metodą. Ir tai – ne per dieną surūkomų cigarečių skaičiaus mažinimas, o kiek drastiškesnis poelgis.
Tą lemtingą sausio pirmosios rytą aš nusprendžiau, kad pats metas tiesiog imti ir nustoti daryti tai, kas man sukėlė vis daugiau nepatogumų. Taigi, pagrindinis žingsnis buvo žengtas į priekį. Neberūkiau. Nuo tos akimirkos į rankas nebeėmiau nė vienos cigaretės.
Prie to smarkiai prisidėjo ir draugai, kurie mano sprendimą mesti rūkyti gerbė ir cigaretės nedavė net ir tada, kai prašiau.
Mesti buvo lengviau nei tikėjausi
Nors tikrai negaliu pasakyti, jog rūkiau mažai, niekuomet nelaikiau savęs itin didelę priklausomybe turinčia rūkore. Beveik niekada nerūkydavau namuose, kadangi man nepatikdavo iš balkono į buto vidų patekusių dūmų kvapas. Be to, rūkymas man visuomet buvo smagesnis kompanijoje, tad būdama namie to savotiškai vengdavau.
Taigi, kai per Naujuosius metus draugams pareiškiau, kad žadu mesti, jie nesutriko. Priešingai, visi mane smarkiai palaikė. Sunku buvo tik grįžus į Lietuvą, kuomet dar sykį pasikeitęs klimatas, išvysti senų draugų veidai bei nuolatos lankytos vietos sukėlė begalę prisiminimų, kuriuose aš, be abejo, rankoje laikiau cigaretę.
Visgi buvau nusiteikusi rimtai ir neleidau emocijoms manęs užvaldyti. Be to, buvo gerokai lengviau, nei tikėjausi iš pradžių. Nors retsykiais užplūsdavo stiprus noras viską mesti ir bėgti iki kiosko įsigyti cigarečių pakelį, pasistengdavau prisiminti, kodėl mečiau rūkyti. Na, o tai buvo dėl savęs. Pagaliau tai buvo sprendimas, kurį priėmiau dėl savęs pačios.
Galų gale, aš esu vienintelis žmogus, su kuriuo esu iš tikrųjų priversta būti ir kurio kūne esu įkalinta. Taigi, kodėl gi kartu nepabandžius pakilti laipteliu aukštyn kelionės sveikatos link.
Šio to išmokau ir apie save
Nors didelio noro rūkyti nebuvo, jis buvo tapęs mano dienos dalimi. Kiekvieną rytą, besimėgaudama kava išsinešimui, ant suoliuko mieste sutraukdavau ir cigaretę. Metus rūkyti šis įprotis pasikeitė. Nebesinorėjo sustoti ir „be jokios priežasties“ sėdėti sukryžiavus kojas, it kažko laukiant. Taigi, turėdama nueiti iš taško A į tašką B nebestoviniavau.
Taip pat supratau, kad nesvarbu, kiek pinigų sutaupyčiau – aš juos vis tiek atrasiu, kur panaudoti. Taigi, nors kiekvieną mėnesį sutaupydavau apie 20 eurų (minėjau, niekada nerūkiau „daug“), tų pinigų mėnesiui pasibaigus piniginėje nerasdavau, tačiau spintoje kabodavo nauja palaidinė.
Na, o, mano manymu, svarbiausias atradimas buvo sužinoti, kad galiu tai padaryti. Net ir pusei metų praėjus vis dar abejojau, ar man pavyks pasiekti tikslą ir nustoti galvoti apie cigaretes. Pasirodo, tai daug sunkiau, nei tikėjausi.
Tačiau nereikia išsigąsti to mažo balselio, kuris skatina prisidegti cigaretę. Priešingai, geriau jį priimti, tačiau prieš priimant bet kokį sprendimą vertėtų gerai pagalvoti, ar verta. Džiaugiuosi, kad sau įrodžiau, jog galiu būti stipresnė nei priklausomybė.
Ką patarčiau kitiems
Visų pirma, reikia priimti sprendimą mesti rūkyti visam laikui. Neturėtų likti jokių „sutrauksiu vieną vakarėlio metu“.
Antra, derėtų pasirinkti tinkamiausią metimo būdą jums. Nesvarbu, ar tai būtų tai, ką padariau aš (t.y., mečiau iš karto), ar laipsniškai mažinti surūkomų cigarečių kiekį. Nepatarčiau pereiti prie elektroninių cigarečių. Daugybė medikų teigia, kad tai – tos pačios priklausomybės pakeitimas į kitą formą, o ne jos malšinimas.
Trečia, pasiryžkite, kad bus labai sunkių dienų. Kartais taip norėsis užtraukti dūmą, jog, atrodytų, galima būtų visą butą išdaužyti. Vis dėlto tokie epizodai vis retės, jie taps silpnesni, kol galiausiai patirdami nervinę įtampą apie cigaretes nebemąstysite kaip apie sprendimą.
Taipogi, jeigu norite matyti, kiek pinigų sutaupėte, tą sumą eurų, kuriuos norėjote skirti pakeliui, meskite į taupyklę ar, iš anksto apskaičiavę ankstesnes išlaidas tabako gaminiams, perveskite mėnesio sumą į taupomąją sąskaitą. Tokiu būdu sėkmingiau seksite savo progresą, o sukaupta pinigų suma suteiks papildomą motyvaciją judėti į priekį.
Galiausiai, esu tikra, kad šį žingsnį yra verta žengti. Tai atneš naudą tiek jūsų psichologinei, tiek fizinei sveikatai.
