Kaip žinia, yra sritys, apie kurias gali kalbėti visi – orai, sveikata, krepšinis, o šiuo metu ir švietimas, pedagogika. Kalbos, diskusijos tam tikromis temomis viešojoje erdvėje – geras visuomenės atitinkamo raštingumo indikatorius. Stebint švietimo politikų, valdininkų, žurnalistų, tėvų svarstymus, vizijas švietimo klausimais matyti, kad mažai suvokiama, koks ryšys tarp kuriamų strategijų, projektų, programų ir mokyklos, mokytojo, mokinio darbo specifikos bei kasdienybės. Vyrauja mechanistinis, technobiurokratinis, instrumentalizuotas požiūris į ugdymo procesą, pedagogiką ir mokytoją.

Visuomenė – dalykinio raštingumo veidrodis

Straipsnį būtų galima pavadinti ir „liniuotės pedagogika“, bet tai gali asocijuotis su prieškarine griežta vokiečių J. F. Herbarto ugdymo filosofija, kuria rėmėsi ir Lietuvos mokykla. Čia turima omeny visuomenės pedagoginis raštingumas, kuris parodo, kaip mes komunikuojame (suprantame, vartojame, interpretuojame) įvairių sričių žiniomis.

Raštingumas – tai pilietinės, aktyvios žinios. Sakykim, galiu silpnai mokytis matematikos, bet gerai suvokti su kuo ji „valgoma“ ir atvirkščiai: iš geografijos gali puikuotis dešimtukai, bet visai nesuprasti, kuo ji užsiima gyvenime. Tokios mintys kyla, stebint diskusijas švietimo klausimais. Tiesiog siautėja mechanistinis požiūris į mokinį, ugdymą ir visą pedagogikos mokslą. Jeigu ilgiau arba trumpiau, daugiau arba mažiau, plačiau arba siauriau – vadinasi geriau arba blogiau! Paimkim, kad ir mokslo metų ilginimą.

Keista, kaip neatsiranda gudručio, kuris paklaustų – o kodėl apskritai šiais laikais reikia eiti į mokyklą, universitetą? Viską gi galima rasti internete – ir pamokas, ir garsiausius pasaulio profesorius, vadovėlius. Ir jis būtų teisus!

Egzistuoja alternatyvios ugdymo sistemos, kur mokinys jau nuo penktos klasės gali mokytis savarankiškai. Ugdymasis – įgimta savybė, o ne mūsų išgalvotas „mokymasis visą gyvenimą“. Ir vis dėlto, kodėl būtina eiti ir į mokyklą, ir į universitetą?

Pedagogikos paslaptis – fizikoje

Keistai atrodo, kai mūsų švietimo politikai, strategai, valdininkai (labai gaila, kai tarp jų pasitaiko ir pedagogų) nesupranta, kad žinios (nesiplėskim į kitas sritis) kuriasi, steigiasi, randasi pamokoje, paskaitoje, o nėra paimamos, perduodamos, padedamos ir pan. Kaip fizikoje energija ir masė atsiranda sąveikoje, jėgų lauke, taip žinios gimsta pedagogo, ugdytinio ir dalyko santykyje. Jeigu nėra bent vieno iš šių komponentų – nėra ir žinių! (1 pav.)

Čia dar reikėtų pridėti sinergetikos principus (deja, taip nuvalkiotas terminas diskusijose dėl aukštojo mokslo ir studijų reformos, tai irgi rodo, kad nieko nenutuokiame apie sinergiją), chaoso teorijos postulatus. Priešingu atveju mes turime linijinę arba ping–pong pedagogiką. Pasekus, kas kalbama viešojoje erdvėje atrodo, kad tik taip ir įsivaizduojame šiuolaikinę ir net būsimą, siekiamą! mokyklą. Ar pastebėjote, kaip greitai praėjo nuotolinio mokymosi žavesio banga?

Šiandien jau ne žinios – deficitas, o ką aš noriu padaryti su tomis žiniomis, kaip man jas skaityti, suprasti, interpretuoti, kas man gali patarti, nukreipti, motyvuoti. „Ant sofos“ baigti harvardai – tuščias dalykas, ir teks tipenti pas varganą lietuvišką mokytoją, profesorių, kad galėčiau dalyvauti įžiebiant dialogą – žinių šaltinį. Ir vis dėlto...

Visų švietimo bėdų priežastis... žinios!

Kiek kas pamename mokyklą, visas vykusias reformas, o jeigu dar pedagogikos istorija pasidomėsime! – visada buvo užsipuolamos žinios: kad jų per daug, kad jos per sudėtingos, kad jomis perkrautos programos, kad nuo jų sprogsta vadovėliai, kad apskritai esamu laikmečiu (nesvarbu ar jis buvo prieš 50 ar prieš 10 metų) apie žinias netinka kalbėti. Dabar (vėlgi nesvarbu kada) yra aktualu žinių taikymas, praktiniai gebėjimai, kompetencijos, kritinis mąstymas, įtraukusis mokymas... ir kuo toliau, tuo mandriau.

Praeina dešimtmetis arba keičiasi politinė jėga – ir vėl dainelė iš pradžios. Šiandien mokslo metus, ugdymo turinį, pasiekimus, net mokinį matuojame žinių, informacijos, mokomosios medžiagos metrais, kilogramais. Gražiau ir moksliškiau būtų, kad paverstume informacijos bitais, abstrakcijos laipsniais, greičiais ir pan. Liūdniausia, kad šioje situacijoje nesuprantame kaip dirba mokytojas.

Bus įžeidu švietimo strategų atžvilgiu pasakyti, bet mokytojui mažiausiai rūpi jūsų programos, vadovėliai, metų trukmė. Mokytojas turi metodinę klausą (ar girdėjote apie tokią?), ir jis vidury nakties pasakys: kiek kuri tema verta (jos „svorį“), kur ji reikalinga, ar apskritai – nereikalinga, kaip ją supranta mokiniai, kiek laiko ją reikia mokytis. Ir apie tai gali kalbėti ilgiau, nei tą temą išdėstyti. Išvada tokia: mes galime perpus sutrumpinti programas, vadovėlius, mokytojas žinos ir turės, ką dar kitą pusę metų veikti, kad gerai mokinius išmokytų; ir atvirkščiai, farširuokim programas, vadovėlius ne tik žiniomis, bet ir visokiomis veiklomis – jo metodinė intuicija pakuždės, kiek kas vertas. Pastarasis atvejis sudėtingesnis, kadangi įsijungia administraciniai svertai (vadybiniai sprendimai!), bet ir juos mokytojas sugeba apeiti.

Pedagogiką grąžinkime humanitariniams mokslams

Kažkada toks teiginys galėjo skambėti keistai. O kaipgi kitaip – pedagogika, užgimusi kaip praktinė filosofija, gali būti ne humanitariniu mokslu? Taip jau atsitiko, kad vis labiau deklaruodami mokslų integraciją, sinergiją, holizmą, juos dar labiau suskaidėme. Pedagogika, gviešdamasi moksliškumo argumentų, patapo socialiniu mokslu.

Dažniausiai tai laikoma pozityvizmo ir modernaus mokslo padariniu. Kas iš to išėjo, liudija tai, kad pedagogikos mokslo reikšmę gali kvestionuoti kas tik nori. O pedagogų rengimą pavertėme vos ne edukologijos inžinerija. Kažin kaip atrodytų, kad kokia nors aukštoji mokykla pasiskelbtų, kad rengsime gerus (ne garsius!), šiuolaikiškus, talentingus kompozitorius, rašytojus, tapytojus, kunigus, net ir gydytojus. O tokių svajų, pranašysčių apie pedagogikos studijas – pilna.

Profesorius Alvydas Jokubaitis kaltina politologiją, kad prarado žmogų. Dar liūdnesnė padėtis yra pedagogikoje, kuri par excellence yra žmogaus mokslas. Taigi pirmiausiai pedagogika, o ne kas kitas turi susigrąžinti humanitarinio mokslo statusą, jeigu ne formalų, tai bent mąstymo prasme.

Nesvarbu, kas būtų aukštosios mokyklos iškaboje, mokslų klasifikacijose, tačiau pedagogikos studijos turi būti suprastos kaip humanitarinės, kultūros studijos. Kaip čia neprisiminsi klasikus J. Dewey ir mūsų A. Maceiną, kurie ugdymą visų pirma siejo su humanitarine dalyko (mokslo) puse, o pačiu humaniškiausiu mokslu laikė... gamtos mokslus.

Jeigu XXI a. įvardinamas kaip žmogaus, humanitarinių, Žemės mokslų amžiumi, tai tik  dėka žmogaus dimensijos gamtos moksluose, kuri įgalina skleistis jų vertybiniam pradui, be kurio neįmanoma jokia edukacija. Nuo mokslo iki jo edukacijos – ilgas kelias. Kas šiandien galėtų pasakyti, kuo, pavyzdžiui, skiriasi fizikos edukacija nuo edukacinės fizikos? ir pan. Artes liberates universitetų tradicija, kaip teigia David’as Wallace’as, įgalina ne tik mąstyti, bet ir kelia klausimą – apie ką mąstyti? Deja, ar vardan to, kiekvienas akademinis dalykas, mokslas į šį klausimą turės atsakyti individualiai.

Šį tekstą atsiuntė nuolatinis technologijos.lt skaitytojas Antanas. Jeigu nesutinkate su jo nuomone arba turite savų pasvarstymų, siųskite savo tekstus el. paštu info@technologijos.lt

Komentarai ()