Kiek Lietuvoje iš tikro yra bombų ir kokiame regione jų daugiausia  ()

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

– Kur dažniausiai išminuojate sprogmenis?

– Viskas priklauso nuo sprogdiklio – tai apsprendžia, kokia bus procedūra. Saugiausias būdas – naikinti vietoje ir šaudmens nejudinti. Padedi papildomą sprogstamosios medžiagos užtaisą, atsitrauki į saugią zoną ir sprogdini.

Bet tam reikia palankių aplinkybių. Jei vietoje sprogdinti negalima, bet galima transportuoti – vežame sprogmenį sunaikinti į poligoną. Trečias variantas – kai negali sprogmens išvežti, bet negali ir sprogdinti – tada sprogmenį neutralizuoji vietoje.

– Sužalojimai gali būti labai rimti, tiesa? Arba net mirtini. Ar tiesa, kad piršto dydžio sprogstamosios medžiagos užtaisas gali nutraukti ranką, o kumščio dydžio – sumaitoti kūną?

– Jei šiame kabinete, kuriame dabar kalbame, sprogtų kumščio dydžio rankinė granata, nežinau, ar liktų sveikų žmonių. Tušinuko galo dydžio detonatorius sprogimo metu sugeba sužaloti plaštaką, išdraskyti audinius ir nutraukti pirštus.

Didesni objektai sprogdami padaro daugiau žalos, nes smūginė banga – viską griaunanti. Didžiulis karštis gali ir padegti pastatą, nekalbant apie skeveldras, kurios gali nuskrieti kelis šimtus metrų.

– Vis dar atsiranda sovietų armijoje tarnavusių asmenų, kurie apsimeta, kad viską gerai supranta ir žino, kaip „teisingai“ išardyti sprogmenį?

– Jų mažėja, bet kiekviename rajone vietiniai pažįsta kokį nors „išminuotoją“, kuris kažkada kažkur tarnavo ir viską „žino ir moka“. Paskui medikai ir keliauja pas tokius „išminuotojus“.

– Jei dar apskritai reikia jiems ten važiuoti.

– Na, medikai juk turi konstatuoti mirtį.

– Siaubą kelia ir tie, kurie patys nusprendžia pristatyti sprogmenis?

– Taip, yra tokių, kurie atneša sprogmenis į policijos komisariatą. Prieš kelerius metus žmogus buvo atnešęs sprogmenį į dalinį, paliko prie punkto ir sako: štai sprogmuo, susitvarkykit. Bet visą laiką žmonėms kartoju, kad jie nežino, kuo rizikuoja.

Jie nežino, koks jautrus yra sprogdiklis ir kiek jis pažeistas. Kai daiktas rastas laukuose – specialistai su juo dirba, bet visai kas kita, kai žmogus atneša sprogmenį į miesto centrą. Juk gali tekti daryti evakuaciją, sutelkti papildomas pajėgas.

O jei reikėtų sprogdinti vietoje? Juk tai – papildoma materialinė žala. Žmogus rizikuoja nuo tos akimirkos, kai paima sprogmenį iki tos, kai kažkur padeda. Švelniai tariant, griežtai nerekomenduoju taip elgtis.

– J. Vitkaus inžinerijos bataliono karių šūkis – „Inžinieriau, nesigailėk prakaito, brolių gyvybę saugai“. Ar labai muša karštis ir bėga prakaitas neutralizuojant sprogmenis?

– Jei temperatūra teigiama, šviečia saulė, esant 25 laipsniams karščio, kai esi su šarvine liemene ir šalmu – prakaitas tikrai teka.

– Koks tas jausmas, žinant, kad negali klysti?

– Nėra jausmo. Tiesiog dirbi.

– Dirbi maksimalia koncentracija ir negali būti jokio sutrikimo?

– Meluoja tie, kurie sako, kad nesutrinka ir viską daro kaip robotai. Taip nėra. Jei tai, ką darai, truputėlį nukrypsta nuo plano, milisekunde gali šmėstelėti nuostabos jausmas. Jis tikrai atsiranda, ir psichologai tai yra įrodę.

Bet jei esi gerai treniruotas, sugebi greitai ir adekvačiai reaguoti į pasikeitusias sąlygas, susitvarkai su iškilusia problema.

Savo vyrams visada sakau: jei pajutote, kad pavargote, galite pasakyti: stop. Tuomet organizuosime kitą grupę, kuri perims operaciją.

Paprastai dirba du išminuotojai kariai, kurie kontaktuoja su kitų tarnybų atstovais ir valdo situaciją. Visą laiką telefonu nebendrausi ir patarimų tau niekas nedalins – turi priimti sprendimus čia ir dabar.

Vyresnysis kolega turi galvoti apie viską – koks yra gruntas, ar yra nutiesta elektra, kokios yra oro sąlygos. Gali susiruošti atlikti neutralizavimą, bet staiga užėjo rūkas ir viskas aptemo. Ką daryti? Ką daryti, jei iš namo, šalia kurio yra sprogmuo, nesikrausto gyventojai?

Patirtis padeda priimti adekvačius sprendimus. Išminuotojo galvos skausmas – galvoti, kas patenka į pažeidimo spindulį. Turi galvoti netgi ir apie virš tavęs skrendantį paukštį, kuris gali gauti skeveldrą, o tu vėliau aiškinsiesi, kodėl „nukirtai“ žieduotąjį karvelį.

– Ar jūs pats gyvenime dar ko nors bijote, kai kasdien galite atsisveikinti su šiuo pasauliu?

– Bijoti yra normalu. Baimė baimei nelygi – kai eini per pėsčiųjų perėją ir pamatai greitai atlekiantį automobilį, išsigąsti. Jei neišsigąsti – tau negerai su galva.

– Ar jūs turite šeimą?

– Turiu.

– Ko ryte jums palinki žmona?

– Darbas yra darbas. Duoda bučkį ir išleidžia. Mes su žmona esame apie tai kalbėję, kad toks yra mano gyvenimo būdas. Ji suprato, kokie yra iššūkiai, gyvenant su manimi.

– Ar turite juokų?

– Visokių, bet nenoriu jų leisti į eterį. Vienas jų – kad gerų išminuotojų niekas nepastebi, o blogus išgirsta iš toli.

– Norinčiųjų prisijungti prie jūsų, ko gero, nėra eilės?

– Ne, eilių tikrai nėra. Pas mus ateina tie, kurie tarnavo kituose daliniuose. Bet visų ateinančių klausiu, ar tikrai nori dirbti tokį darbą, ar suvokia, kokie bus iššūkiai, ir ar supranta, koks bus atlygis.

Nešioti išminuotojo ženklą gali ne kiekvienas. Reikia įdėti daug įdirbio, kad būtų galima tave kažkur išleisti ir tavimi pasitikėti.

– Kokie žmonės dirba išminuotojais?

– Įvairūs. Turime karių, kurie tarnybą pradėjo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir iki šiol čia dirba. Yra Sausio 13-osios gynėjų, bet pagrindas susiformavo 2003 m., kai visi inžineriniai padaliniai buvo sutelkti į vieną vietą.

Anksčiau buvo Išminavimo tarnyba, vėliau tapo Išminavimo kuopa, o dabar yra Sprogmenų neutralizavimo kuopa.

Tie kariai, kurie čia dirba ne vienerius metus, dirba gerai. Atėjusi nauja karta – dar jauna, juos dar reikia patikrinti. Kai subręs, suvoks, koks šis darbas. Pas mus nėra tik pratybos, čia būna ir operacijų. Mes vykdome taikos meto operacijas kiekvieną dieną.

Nėra tokio dalyko, kad instruktorius patapšnos per petį ir pasakys, ką darai blogai ir ką reikėtų kartoti. Jei padarysi klaidą – aplinkui išgirs visi.

– O charakterio bruožai? Kas turi dėtis išminuotojo galvoje, kad jis kasdien dirbtų šį darbą?

– Ateidami į tarnybą žmonės turi visokių rūpesčių, planų. Vieni nelabai džiaugsmingai pradeda dieną, kiti – labai džiaugsmingai. Bet nuvažiavęs į operacijos vietą perdedi patefono adatėlę ant kitos plokštelės ir pradedi dirbti.

Tuomet visus savo rūpesčius meti iš galvos, išsivalai galvą ir pradedi žiūrėti, koks turi būti pirmas, antras, trečias žingsnis. Tuomet vyksta šveicariško laikroduko užsukimas – turi daug ką įvertinti, kad darbą atliktum sėkmingai.

Išminuotojas turi būti šaltakraujiškai mąstantis, ne karštakošis; jis turi turėti neblogą aplinkos suvokimą ir logiškai mąstyti, mokėti greitai priimti sprendimus. Žmogus turi nesipykti su matematika.

Nėra blogiau, kai paklausi, kiek yra kubinė šaknis iš tūkstančio, ir žmogus nežino, ką atsakyti. Sprogstamosios medžiagos kiekis koreliuoja su saugiu atstumu per kubinę šaknį.

Išminuotojas neturi turėti alergijos sprogstamajai medžiagai, turi būti pakankamai gerai fiziškai pasiruošęs dirbti su visa reikiama amunicija. Jis turi būti atsidavęs darbui, nes kai visi atostogauja, tu dirbi. Geriausios atostogos išminuotojui – žiemą, kai užšąla žemė. Turi domėtis savo darbu.

Jei nesidomėsi naujovėmis, bus bėda. Atvyko sąjungininkai, atsivežė naujų dalykų, kai kuriuos jų esu matęs tik mokykloje. Vadinasi, kolektyvą reikia supažindinti su naujais užtaisais.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: lrt.lt
lrt.lt
Autoriai: Vytenis Radžiūnas
(9)
(1)
(8)

Komentarai ()