II pasaulinis karas: škotas aprašė japonų nelaisvėje iškentėtus 9 pragaro ratus  (6)

„Visiškai praradę ūpą, turėjome vėl pradėti iš pradžių ir rankomis nugrandyti dar apie pusmetrį žemių. Visi sirgome įvairiomis beriberio, pelagros, maliarijos, Dengė karštinės ir dizenterijos formomis.

Kai kuriuos vargšus belaisvius ėmė kankinti dar viena liga.

Ji vadinosi sėklidžių grybelis, tačiau mes šią negalią praminėme „ryžių kiaušiais“, ji sukeldavo bjaurų kapšelio tinimą, įtrūkimus ir uždegimą“, – knygoje „Užmirštas kalnietis: išgyvenimo drama japonų nelaisvėje per Antrąjį pasaulinį karą“ rašo Alistairis Urquhartas.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dvidešimtmetis škotas Alistairis Urquhartas buvo pašauktas į kariuomenę ir su Gordono kalniečių pulku išsiųstas į tuometinę Jungtinės Karalystės koloniją Singapūrą.

Japonams užpuolus koloniją, 1942 m. jis kartu su 120 000 kitų karių pateko į japonų nelaisvę ir netrukus perpildytais krovininiais vagonais išvežtas į Birmą (dab. Mianmaras).

Ten, kartu su su kitais belaisviais, jaunuolis buvo priverstas tiesti pražūtingąjį Mirties geležinkelį ir tiltą per Kvė upę.

Dirbdami vergiškomis sąlygomis, čia mirė daugiau nei 100 tūkst. žmonių.

Pateikiame šokiruojančią knygos ištrauką.

* * *

Ketvirtąją dieną pradėjome tiesti liūdnai pagarsėjusį Mirties geležinkelį – 415 kilometrų ilgio Siamo (dab. Tailandas)–Birmos (dab. Mianmaras) liniją – vienoje nepalankiausių planetos vietovių.

Britų inžinieriai, įvertinę geležinkelio tiesimo galimybes šioje teritorijoje dar 1885 metais, buvo visiškai teisūs, įspėdami, kad tai pareikalautų daugybės žmonių gyvybių.

Mirties geležinkelio tiesimas buvo vienas didžiausių XX a. karo nusikaltimų. Sakoma, kad kiekvienas jo pabėgis aplaistytas žmogaus krauju. Iš tiesų, dirbdami prie geležinkelio, mirė daugiau nei 16 000 mūsų – britų, australų, olandų, amerikiečių ir kanadiečių – karo belaisvių.

Juos nužudė Japonijos imperijos kariuomenės ambicijos nutiesti šią gyvybiškai svarbią pagalbos liniją savosioms pajėgoms Birmoje, kur jos išbuvo iki 1943 m. gruodžio.

Be mūsiškių, siaubingomis aplinkybėmis žuvo maždaug 100 000 pavergtų vietos gyventojų: tajų, indų, malajiečių ir tamilų.

Net pačių japonų inžinierių skaičiavimais, šio geležinkelio tiesimas turėjo užtrukti iki penkerių metų. Tačiau Japonijos imperijos kariuomenė įrodė, kad jie klydo.

Mat ji turėjo slaptą ginklą – vergų darbą. Linija, sujungusi Bankoką su Birmos ryžių laukais ir gyvybiškai svarbiomis naftos verslovėmis, už siaubingą žmonių gyvybių kainą buvo baigta vos per 16 mėnesių.

Vieno kelio siaurųjų bėgių – vos kiek daugiau nei metro pločio – geležinkelis leido japonams gabenti prisigrobtus Birmos ryžius ir žaliavas, taip pat pervežti kariuomenės pastiprinimą planuojamai invazijai į Indiją.

Ištisus 16 darbo prie geležinkelio mėnesių turėsime tiesiog kapoti šį kelią per šimtus kilometrų neįžengiamų džiunglių, skaptuoti perėjas uolėtose kalvose, tiesti lygumų atkarpas ir kirsti upes, pirmykščiais įrankiais tiesti tiltus ir viadukus.

Tai buvo milžiniškas civilinės inžinerijos projektas, kurį aplaistys mūsų kraujas, prakaitas ir ašaros. Bet dažniausiai – kraujas.

Maitinami menkais maisto daviniais, kurie vos palaikė gyvybę, neturėdami jokių medikamentų, gyvenome stovyklose, giliai paslėptose atokių džiunglių, kur jokie Raudonojo Kryžiaus inspektoriai, jokie neutralių užsienio valstybių atstovai niekada nebūtų mūsų radę.

Mūsų japonų šeimininkų valia ištisa 60 000 vyrų kariuomenė tiesiog pranyko džiunglėse.

Pirmąjį rytą naujuose namuose sargybiniai pažadino mus auštant – pagaliais daužė į bambukines namelių sienas. Šis garsas netrukus taps nuolatiniu mūsų palydovu.

– Visi darbo! Skubo! Skubo!

Bundančiame barake pasigirsdavo „Taip! Taip!“ choras. Vienas narsuolis mūsiškis sykį atkirto:

– Prilaikykit galvas, jūs, bjaurybės japonpalaikiai, – tuoj jums jas nuraus.

Bet vėliau ši bravūriška drąsa jam būtų kaip reikiant atsirūgusi, nes supratome, kad daugelis mūsų sargybinių supranta angliškai.

Praustis ir skustis nebūdavo kur, taip pat tam stigo laiko bei ūpo, tad iš karto rikiuodavomės į eilę pusryčių.

– Linksmiau, vyručiai, šiandien – kiaušinienė su kumpiu, – sušuko vienas belaisvis eilės pradžioje.

– Ne, šį rytą avižinė košė, – antrino jam kitas.

Tada kiti eilėje stovintys vyrai ėmė keikti tuodu ankstyvus juokdarius už tai, kad visiems priminė šiuos nuostabius delikatesus.

Galvoti ir kalbėti apie maistą dabar tapo kankinimo įrankiu – tai tiesiog varė iš proto. Visi žinojome, kad pusryčiams gausime tik ryžių be jokių priedų. Kaip ir bet kurią kitą nelemtą dieną.

Virėjai paprastai keldavosi keliomis valandomis anksčiau (ir tai buvo vienintelis stovyklos virėjų darbo trūkumas), ant atviros ugnies kaisdavo du 45 litrų talpos keptuves primenančius ketaus puodus, vadinamus kualiais, ryžių ir virduliuose užvirindavo gerti skirtą vandenį.

Virėjai valgydavo vėliau už kitus, bet geriau. Tačiau kartais, jiems pasisotinus, sugebėdavau išprašyti šiek tiek prisvilusios ryžių plutos, nugrandytos nuo puodo dugno. Ta pluta būdavo prisvilusi, užtat daug skanesnė.

Po pusryčių vis dar prietemoje išsirikiuodavome prie barakų skaičiuotei. Išsiskaičiuoti, arba bango, tekdavo japoniškai, pasakant skaičius nuo vieno iki dešimties: ichi, ni, san, shi, go, roku, shichi, hachi, ku, ju. Vienuolika japoniškai yra ju-ichi, kas reiškia dešimt ir vienas, dvylika – ju-ni – dešimt ir du, ir taip toliau.

Kai kuriems vyrams išmokti japoniškai skaičiuoti sekėsi sunkiau nei kitiems. Tačiau kai tau gresia šautuvo buožės smūgis į veidą, greitai mokaisi iš pažiūros tiesiog neįmanomų dalykų.

Japonams būdavo itin sunku suprasti kai kurias škotų ir anglų kalbos tarmes, o kai taip netyčia juos įžeisdavome, iš pykčio jie tiesiog sužvėrėdavo.

Jei kas nors suklysdavo ar pamiršdavo savo skaičių, jį sušukdavo kas nors kitas, tačiau tai ne visada patenkindavo sargybinius ir jie puldavo mušti suklydusįjį. Kartais per rikiuotę būdavo įvykdoma keletas mušimo bausmių, ir jos užsitęsdavo kone valandą, o tai užtraukdavo dar ir visiems bendrą bausmę arba maisto porcijų sumažinimą.

Greitai supratau, kad geriausia stengtis nepatekti į pirmąsias tenko gretas, kur ir vykdavo daugiausia egzekucijų.

Vos paėmiau į rankas kirtiklį ir kastuvą, japonų sargybinis sušėrė lazda man per kojas įspėdamas sekti paskui kitus į džiungles. Ėjome nelygiu taku, vingiuojančiu tarp medžių.

Iki savo darbo prie geležinkelio vietos ėjome apie valandą, o kai priėjome, paaiškėjo, kad tai tiesiog praretinta proskyna džiunglėse su tolumoje matoma akmens uola. Vėliau australai ją praminė Pragaro ugnies perėja, ir aš tikrai nebūčiau sugalvojęs geresnio pavadinimo.

Japonų inžinieriai mums pasakė, kad tądien turėsime išvalyti plotą tarp dviejų baltų į žemę įsmeigtų atžymų. Jie paaiškino, kaip tai daryti. Medžius reikėjo iškirsti rankomis, išplėšti milžiniškas šaknis, iškasti ir išridenti visus riedulius, išvalyti iškilių ir dygių bambukų sąžalynus.

Mus suskirstė į būrius. Aš patekau į velėnos kirtimo ir kasimo būrį, kuris turėjo išvalyti augaliją ir riedulius iš 9 metrų pločio juostos. Teritorijos, kur bus klojami pabėgiai, o vėliau tiesiami ir geležinkelio bėgiai, viduryje turėjome iškasti maždaug metro gylio tranšėją.

Čia, pusketvirto metro ruože, mes ir kasėme žemę, kurią kiti krepšiais su naščiais išnešdavo bei išversdavo vienoje pusėje. Nukasę kokį pusmetrį, veikiausiai priėjome molio sluoksnį, kuris pasidavė dar sunkiau.

Kitas būrys gavo užduotį išrinkti akmenis, medžius ir nuolaužas, dar kitas – surinkti medžių šaknis, sukrauti jas, kad išdžiūtų, o vėliau – sudeginti. Na, o mūsų – kirtėjų – būryje kai kurie vyrai iš pradžių persistengė. Vienam greta dirbančiam vaikinui, kuris mojavo kapliu, lyg kas jį vytų, pasakiau:

– Nusiramink, drauguži, taip tu greitai visai jėgų neteksi.

– Jei greičiau pabaigsime, – atsakė jis pūškuodamas, – gal anksčiau grįšime į stovyklą.

Tačiau jeigu vieną užduotį pabaigdavome, kareiviai visada rasdavo mums daugiau darbo. O tada kitą dieną jie iš mūsų tikėdavosi dar daugiau. Aš stengiausi dirbti kaip įmanoma lėčiau. Ilgainiui ir kiti tai suprato, bet aš iš karto radau būdų, kaip taupyti energiją.

Jeigu greitai užsimodavau ir kirsdavau visai greta jau iškastos velėnos, nauja taip pat pasiduodavo daug lengviau. Nors iš pažiūros atrodė, kad mojuoju iš širdies, tačiau iš tiesų įdėdavau itin menkai pastangų.

Vis dėlto, dirbant svilinančioje saulėje be marškinių, kepurės, be jokio greta augančių džiunglių metamo šešėlio, darbas greitai ėmė sekinti jėgas. Skaičiavau kiekvieną minutę, kiekvieną valandą, laukiau, kada saulė nusileis ir galėsime grįžti į stovyklą.

1 | 2

(57)
(0)
(57)

Komentarai (6)

Visi šio ciklo įrašai