Pats baisiausias dalykas, nutikęs Kauno geto istorijoje: „mačiau, kaip su riksmais ir smūgiais iš namų velkami vaikai, o visas gatves ir namus supa kareiviai“  ()

Nuošaliame Kauno Panemunės rajone, ant aukštos Nemuno pakriūtės kadaise stovėjo erdvus medinis namas su vidiniais laiptais.

Jį susirentė Lietuvos kariuomenės savanoris, Šančių geležinkelio dirbtuvių stalius Jonas Paulavičius, karo metais už akių vadintas „žydų tėvu“.

Namo palėpėje, rūsyje ir darže įrengtose keturiose slėptuvėse karo pabaigos laimingai sulaukė šešiolika žmonių, iš kurių dvylika buvo žydai.

Tarp išgelbėtųjų pateko ir smuiku mokėjęs groti keturiolikmetis kaunietis Jochananas Fainas, darže iškastoje priešlėktuvinės gynybos duobėje slėpęsis kartu su rusu karo belaisviu ir žydu ortodoksu.

Po karo jis keletą metų gyveno Paulavičių šeimoje, o 1947-aisiais, pasinaudojęs lenkų evakuacijos iš Lietuvos vajumi, pasiryžo nelegaliai palikti Stalino represijų apimtą tėvynę ir pasitraukti į Izraelį.

Siūlome paskaityti ištrauką iš neseniai lietuvių kalba išleistų Jochanano Faino memuarų „Berniukas su smuiku“ (išleido leidykla „Kitos knygos“, vertė Ina Preiskel (Finkelšteinaitė) ir Arvydas Sabonis) ištrauką.

* * *

Vaikų akcija

1944 metų pradžioje mums žemė jau degė po kojomis. Su Judita nusprendėme, kad atėjo laikas man bėgti.

Sudarėme smulkų pabėgimo planą, aptarėme jį su Jonu, paskyrėme datą – balandžio 20-ąją – ir vietą, iš kur būsiu paimtas į Jono namus.

Toji diena buvo Hitlerio gimimo diena, ir mes tikėjomės, kad fiurerio garbei rengiamos iškilmės susilpnins vokiečių budrumą.

Atrodė, kad viską apskaičiavome, viską numatėme, bet tiksliai ką nors suplanuoti gete buvo neįmanoma.

Iki paskirtos datos likus kelioms dienoms, įvyko pats baisiausias dalykas Kauno geto istorijoje: Vaikų akcija. Tąsyk buvau netoli mirties. Štai kaip viskas vyko.

Tuo metu dirbau berniukų stalių dirbtuvėje. Kaip jau minėjau, gete vyravo nuomonė, kad jeigu esi „produktyvus“, jeigu dirbi, tavo šansai išgyventi didesni.

Gete imdavausi visokiausių darbų, šitaip pakliuvau ir į tą stalių dirbtuvę. Smuiku griežti lioviausi, nes tam trūko ir pinigų, ir vidinės ramybės. O svarbiausia, mano smuikavimo nekentė namiškiai. Su savo mokytoju Stupeliu atsisveikinau sugriežęs Beethoveno romansus.

Kai 1944 metų kovo 27-ąją, kaip ir kiekvieną rytą, atėjau į dirbtuvę, ten atskubėjo pasiuntinys ir kažką pranešė mūsų meistrams.

Buvo akivaizdu, kad atsitiko ypatingas dalykas. Ir tikrai, netrukus mes visi buvome sukviesti, ir vienas iš meistrų paaiškino: gete prasidėjo akcija. Jis baiminasi, kad šitiek daug vaikų vienoje vietoje gali būti pavojinga. Mes privalome išsiskirstyti ir kuo skubiau grįžti namo. Taip ir padarėme.

Bėgau į Bajorų gatvę, kurioje gyvenome, bet į namus patekti jau negalėjau. Ginkluoti kareiviai tankiomis grandinėmis supo gatvės atkarpą po atkarpos. Buvo paskelbta komendanto valanda, visiems uždrausta rodytis gatvėje. Iš tolo stebėjau, kaip vokiečiai eina iš namo į namą, iš buto į butą.

Daugumoje namų nebuvo suaugusiųjų, nes darbingo amžiaus žmonės buvo išėję su brigadomis, todėl į lauką jie tempė vaikus ir senius.

Mačiau, kaip kokių dešimties metų berniukas nešasi ant rankų poros metukų broliuką, kaip juos abu smūgiais ir spyriais kareiviai sugrūda į autobusą. Tai buvo visuomeninio transporto autobusas, tik baltai uždažytais langais.

Mačiau, kaip su riksmais ir smūgiais iš namų velkami vaikai. Tie, kurie bandė priešintis, buvo metami į autobusą tarsi ryšuliai. Motinos laikė vaikus apsikabinusios, nesutikdamos su jais skirtis, ir vokiečiai plėšė juos iš glėbio su neregėtu žiaurumu.

Dešimtys kareivių pripuldavo prie nelaimingos moters ir, kai ji paplūsdavo krauju ir netekdavo sąmonės, o vaikas bandydavo griebtis už tvoros, medžio ar stulpo, stverdavo jį už rankų ir kojų ir įmesdavo į autobusą.

Sprukau iš ten, nors nelabai buvo kur sprukti, nes per komendanto valandą kiekvienam pasirodžiusiam gatvėje grėsė mirtis.

Apsupties grandinė vis artėjo, vis tankėjo. Kad ir kur pasukdavau, mačiau vokiečius, metodiškai supančius namą po namo ir traukiančius iš ten aukas. Nuo siaubingo motinų ir vaikų klyksmo plyšo galva, plyšo širdis.

Jau buvau keturiolikos, bet pagal metus pernelyg smulkus. Suvokiau, kad man gresia mirtinas pavojus. Naciai kreida žymėjo namus, kur buvo užbaigę savo žudikiškus darbus. Nusprendžiau prasmukti į kokį nors namą, jau pažymėtą baltu kryžiumi.

Slapstydamasis, susilenkęs kone dvilinkas, šiaip ne taip nusigavau iki namo, stovinčio netoli geto dirbtuvių. Pamatęs sparčiai artėjančius du vokiečių karininkus, užsiglaudžiau už namo kampo. Jie praėjo pro šalį, ir jau atrodė, kad išsigelbėjau, bet paskutinę akimirką vienas jų atsigręžė ir pastebėjo mane.

Karininkai sugrįžo. Drebėjau iš baimės: štai ateina man galas. Vienas jų nerodė jokio noro su manimi terliotis palikdamas šį darbą savo porininkui.

„Kiek tau metų?“ – ėmė tardyti tas. „Šešiolika“, – atsakiau. Jis nepatikėjo. Tada pasakiau, kad esu stalius, ir iš kuprinės, nuolat kabančios man ant pečių, išsitraukiau plaktuką, gulsčiuką ir reples: „Štai mano darbo įrankiai.“

– „Meluoji!“

– „Sakau teisybę…“ – apsiverkiau aš.

Porininkas pasakė jam vokiškai: „Lass ihm gehen!“ (Paleisk jį! (vok.)). Tačiau piktasis neatlyžo. Nelaimė, tuo metu pro mus iš lėto pravažiavo autobusas, renkantis pražiopsotas aukas tose vietose, kur paieškos jau baigėsi. Karininkas šūktelėjo vairuotojui sustoti, bet anas, matyt, neišgirdo ir sustojo tik prie sankryžos – turbūt svarstydamas, kur važiuoti toliau.

Tada karininkas man įsakė pasivyti autobusą. Žvilgsniu paprašiau „gerojo“ pagalbos, bet jis nudelbė akis. Jo porininkas įsiuto, spyrė man ir išsitraukė revolverį. Vamzdžiu rodydamas į autobusą paliepė: „Bėk!“ Nubėgau. Neabejojau, kad bėgu mirti.

Kai atbėgau iki autobuso, šis iš lėto pradėjo judėti. Atsigręžiau. Karininkai tebestovėjo kur stovėję, piktasis revolveriu taikėsi į mane.

Neturėdamas išeities įlipau, ir autobusas nuvažiavo. Vairuotojas šnekėjosi su kareiviu, stovinčiu šalia priekinių durų. Paėjau kelis žingsnius jų link ir ėmiau laukti akimirkos, kai karininkai manęs nebematys.

Jiems dingus iš akių, nusprendžiau šokti iš autobuso. Kareivis tik dabar atkreipė į mane dėmesį ir paliepė ateiti arčiau. Nepaisydamas jo įsakymo puoliau prie užpakalinių durų ir, nors vairuotojas padidino greitį, kiek padvejojęs šokau lauk.

Šuolis nebuvo sėkmingas. Griuvau, kelis kartus persiverčiau. Pašokau ant kojų ir puoliau tuščio, jau paženklinto namo link.

Grįžtelėjęs per petį pamačiau, kad kareivis, pakėlęs šautuvą, taikosi į mane iš važiuojančio autobuso. Ar spėsiu iki namo kampo, kuris mane užstos? Matyt, važiuojant kareiviui buvo sunku nusitaikyti, ir vairuotojui teko stabdyti autobusą. Šūvis nuaidėjo, kai jau buvau už kampo. Išsigelbėjau.

Tuščią vienaaukštį namą koridorius dalijo į dvi dalis. Puoliau į galinį kambarį, kuo toliau nuo lauko durų. Visas namų turtas mėtėsi ant grindų. Vokiečiai jau buvo čia apsilankę. Pasislėpiau po lova, įsitempęs paskui save kažkokį rakandą, kad mane užstotų. Gulėjau bijodamas kvėpuoti ir laukiau žudiko. Ar jis išlipo iš autobuso? Ar ieškos?

Kiekviena praslinkusi minutė stiprino įsitikinimą, kad išsigelbėjau, kad man pasisekė ir šį kartą. Nusprendžiau tūnoti ten, kol sutems. Išlindau tik tada, kai iš lauko atsklido žmonių šurmulio ir verksmo garsai.

Pirmoji Vaikų akcijos diena pasibaigė.

Netoliese buvo geto dirbtuvės. Pradėję akciją vokiečiai jas apsupo, kad darbininkai negalėtų grįžti namo ir nebandytų gelbėti savo vaikų. Pasibaigus komendanto valandai ir pasitraukus sargybiniams, žmonės ištrūko iš dirbtuvių ir puolė bėgti namo, kiekvienas savo bėdos link. Kiekvienam norėjosi tikėti, kad nelaimė jį aplenkė. Visi verkė.

Virš geto tvyrojo klaiki aimana. Minia bėgo ir verkė, aš bėgau ir verkiau kartu su ja. Žmonės griuvo, kėlėsi, vėl griuvo, vėl kėlėsi ir atbėgę namo pamatė, kad jų vaikų nebėra... Į dangų kilo ištisa garsi aimana, bet ten jos niekas negirdėjo...

Lėkte įlėkiau į namus. Viskas ten buvo sujaukta, išvartyta. Judita dirbo mieste su brigada. Tačiau kurgi kiti? Atidariau spintą, pakėliau jos dugną: slėptuvės durelės uždarytos, vadinasi, jie viduje. Pabeldžiau, bet neišgirdau jokio atsakymo.

Tada ėmiau šaukti: „Čia aš, atidarykit! Čia aš!“ Kai galų gale jie atidarė dureles, iš apačios tvokstelėjo troškus, nuodingas oras. Kaip jie tokiu kvėpavo? Slėptuvėje buvo susigrūdę per daug žmonių, – kai ją įrenginėjome, niekam neatėjo į galvą mintis apie vėdinimą. Pasislėpę rūsyje jie vos neužduso.

Sunkiai šnopuodamas pirmas kopėčiomis išsiropštė Motalė, tada teta Chava iškėlė tylomis ašarojančią Getalę – juk buvome išmokę ją niekada neverkti balsu, paskui išlipo Berta ir kiti namo gyventojai. Nors kaimynai buvo atsisakę prisidėti įrengiant slėptuvę, bet kritinę akimirką jie pareikalavo būti įleisti, ir niekas tam neprieštaravo.

Jie tūnojo ten kaip silkės statinėje, susiglaudę, kone susipynę į vientisą gumulą. Išlipus iš slėptuvės jų fizinė ir dvasinė būklė buvo siaubinga. Papasakojau jiems apie akciją. Netrukus iš darbo sugrįžo Judita ir apsidžiaugė radusi mane gyvą.

Po Vaikų akcijos gete likę vaikai atsidūrė už įstatymo ribų. Jiems buvo uždrausta egzistuoti, virš jų pakibo mirties nuosprendis, kurį galėjo įvykdyti bet kuris ginkluotas asmuo. Kitą dieną naciai sugrįžo užbaigti akcijos, įsitikinti, kad daugiau vaikų gete neliko.

Namiškiai vėl sulindo į maliną, šįkart ir aš kartu su jais. Išbuvome ten visą dieną ir vos neužtroškome. Išlipome, kai nebegalėjome ilgiau tverti. Jau buvo vakaras, naciai pasitraukę. Gete prasidėjo šiva – septynių dienų gedulas, visas getas tapo didžiuliais gedulo namais.

* * *

„Berniukas su smuiku“ pasakoja neįpastą žydų gelbėjimo istoriją.

„Ar tokie pasakojimai nepradeda kartotis? Vėl žydų berniukas su smuiku, vėl kareiviškų batų trinksėjimas, vėl mirtys ir sielvartas. Bet ši knyga mane sužavėjo, ji mane tiesiog užbūrė“, – rašė literatūros kritikas Johnas Jansenas van Galenas, kai Olandijoje pasirodė Jochanano Faino prisiminimų knyga „Berniukas su smuiku“.

Iš tikrųjų, gana įprastai pavadintoje knygoje slepiasi labai neįpasta žydų gelbėjimo istorija, kupina unikalios istoriografinės medžiagos.

Vokiečiams rengiantis likviduoti Kauno getą, lietuvis Jonas Paulavičius ėmėsi ieškoti gabaus smuikininko Jochanano Faino, ketindamas jį paslėpti savo namuose.

Be šio keturiolikmečio, Paulavičių šeima iš mirties gniaužtų tada ištraukė dar 15 žmonių: žydų, lietuvių, rusų. Šančių geležinkelio dirbtuvių stalius Jonas, Lietuvos kariuomenės savanoris, buvo apsisprendęs su nacizmu kovoti be ginklo – gelbėdamas žmones.

Visų pirma planavo padėti žydų inteligentams, kad po karo kada nors atsikursianti Lietuvos žydų bendruomenė turėtų kuo daugiau išsilavinusių žmonių.

1947-aisiais Jochananas Fainas nelegaliai perėjo sieną – jo laukė ilga kelionė į Izraelį. Tačiau jis iki šiol prisimena lietuviškų dainų ir atmintinai deklamuoja „Anykščių šilelį“. „Berniuką su smuiku“ parašė jau būdamas garbaus amžiaus, kai suvokė turįs palikti savo liudijimą.

Knyga skaitoma ne tik kaip įtraukiantis istorinių įvykių liudininko pasakojimas, bet ir kaip modernia susipinančių siužeto linijų technika parašytas romanas, kurio veiksmas prasideda karo įkarštyje ir per Kauno getą, slėptuves, vargus bei klajones atveda autorių į Izraelio žemę.

Lietuvos skaitytojams ji unikali keliais aspektais. Visų pirma, J.Fainui pavyko išvengti trafaretinių gėrio ir blogio sankirtos klišių, kurios itin dažnai sutinkamos panašaus pobūdžio knygose.

Žmonių gelbėtojai čia neherojizuojami, o žudikai – nedemonizuojami. Jo gebėjimas blaiviai, santūriai ir pasvertai stebėti žmogiškąsias tragedijas aiškiai pastebimas ir kuriant kontroversišką J.Paulavičiaus portretą.

Be to, šis leidinys itin vertingas istoriografiniu požiūriu. Autorius pasakoja ne tik apie 1941–1944 m. gyvenimą Kauno gete – tokių knygų turime ne vieną, bet ir apie 1944–1947 m. pokario miestą, o trečioji dalis apskritai unikali, nes autentiški pasakojimai apie žydų išvykimą iš Lietuvos po 1944-ųjų – didžiulė retenybė lietuvių literatūroje.

Jochananas Fainas. Berniukas su smuiku. Vertė Ina Preiskel-Finkelšteinaitė ir Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2017.




 

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(19)
(1)
(18)

Komentarai ()