Akmuo į sąmokslo teorijų daržą: apie tai, kokias paslaptis slepia NASA ir kaip ji atrenka bei pateikia žinias pasauliui  (41)

JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) darbas yra tirti kosmosą ir apie atradimus pranešti visuomenei – net jeigu tas atradimas įspėtų apie artėjančią pasaulio pabaigą. Taip LRT.lt sako NASA „Jet propulsion laboratory“ (JPL) naujienų ir socialinių tinklų vadovė Veronica McGregor.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

„Žmonės dažnai klausia: ar NASA tikrai pasakytų? Garantuoju, kad taip. [...] Kam kvailinti visuomenę? Mūsų darbas – ją informuoti. Ką galime padaryti ir tikrai darome – pasimokyti, kaip žinią pranešti geriausiai“, – sako V. McGregor.

Specialistė priduria, kad, kai JAV Kongresas įsteigė NASA 1958 metais, iš karto buvo nurodyta, kad tai bus visiškai atvira organizacija: visi surinkti duomenys, visi tyrimų rezultatai bus viešai ir laisvai prieinami.

Su V. McGregor apie NASA ir JPL vykdomą komunikaciją pasikalbėjome JPL įkurtame Charleso Elachi misijų valdymo centre.

– Kas jums yra didžiausias iššūkis, populiarinant NASA ir JPL veiklą?

– Didžiuliai duomenų kiekiai. Vykdome tiek daug misijų, o kiekviena jų kas pusmetį privalo paviešinti viską, ką surinko per pastaruosius mėnesius.

Aš daugiausiai dirbu su plačiąja visuomene – mūsų skyrius privalo viską pateikti taip, kad žmonės dar labiau domėtųsi kosmosu ir NASA veikla. Rašome pranešimus spaudai, nuolat keliame naujienas socialiniuose tinkluose.

– Kaip suprantu, po kokio nors svarbaus atradimo gaunate „žalią“ mokslinę informaciją. Kaip ją supaprastinate, kad visuomenei būtų aišku? Kaip žinote, kada informacija jau užtektinai supaprastinta ir paruošta paskelbti viešai?

– Dažniausiai po kažkokio atradimo dar turime šiek tiek laiko, kol jį peržiūri kiti mokslininkai. O mes tuo metu tarsi prisiimame visuomenės vaidmenį ir klausiame mokslininkų, kaip jie mums paaiškintų, kas atsitiko. Taigi jie pasiūlo savo paaiškinimų, mes taip pat pridedame palyginimų, pavydžių, kurie mums atrodo teisingi. Paruošiame straipsnio juodraštį ir nusiunčiame mokslininkams galutinei peržiūrai. O čia yra sunkioji proceso dalis…

Prie vienos misijos dirba daug mokslininkų, kiekvienas jų turi savo pastabų. Kai kurios yra labai geros, tačiau kartais jie viską vėl ištaiso į mokslinę kalbą. Turime jiems paaiškinti, kad straipsnis keliaus ne į mokslinį žurnalą, jį suprasti privalo visi, net neturintys jokio mokslinio išsilavinimo.

Ką pastebėjau, kalbant apie visuomenės reakciją, tai visada labiausiai veikia palyginimai, pavyzdžiai, paaiškinimai, kaip konkretus atradimas paveiks kasdienius gyvenimus ar bendrą suvokimą apie Visatą.

– Mokslininkai ir inžinieriai kalba savo moksline/technine kalba, ką jau šiek tiek paminėjote. Kaip prakalbinate juos? Esu pastebėjusi, kad NASA spaudos konferencijose kalbantys mokslininkai sugeba puikiai ir paprastai paaiškinti atradimo esmę.

– Taip, apmokome savo žmones jaustis patogiai, kai jie, pavyzdžiui, bendrauja su žiniasklaida.

Kartu atrenkame mokslinio atradimo dalis, kurias, mūsų nuomone, visuomenė labiausiai norės suprasti, sugalvojame joms geriausius paaiškinimus.

Tiesa, ne visada spėjame pasiruošti. Būna, kad paskambina koks nors žurnalistas, paprašo interviu mokslininko, o jam tai – pirmasis interviu gyvenime. Dažniausiai pavyksta puikiai. Manau, taip yra ir todėl, kad visi, kurie dirba NASA, labai myli savo darbą ir jiems svarbu, kad visuomenė sužinotų kuo daugiau. Net nauji žmonės „pagauna“ tą aistrą darbui, mato kitų pavyzdžius, todėl labai stengiasi.

Pastebėjau, kad mokslininkų komandoje dar dažnai visi tarsi pasiskirsto vaidmenimis: kažkas geriau kalba – todėl duoda „gyvus“ interviu, kitas geriau rašo – tai jis atsako į klausimus raštu arba padeda paruošti įrašą „Facebook“ ir pan.

– Daug dirbate su socialiniais tinklais. Dabar vis daugiau žmonių naujienas gauna būtent iš socialinių tinklų – „Facebook“, „Twitter“ ir pan. Faktai ten turbūt sklinda taip pat greitai, kaip ir „alternatyvūs“ faktai, visokios konspiracijų teorijos ir pan.

– Iš esmės socialiniai tinklai mums labai padeda, jais naudotis pradėjome labai anksti – dar 2008 metais. Ir visos mūsų paskyros yra vienos populiariausių Amerikoje ir visame pasaulyje. Taip pat socialiniuose tinkluose aiškiau matome, ką žmonės tikrai suprato, į ką jie reaguoja smarkiau… To tikrai negalėtume, jei būtume likę tik savo oficialiose svetainėse.

Nežinau, ar pastebėjote, bet kaskart, kai paviešiname ką nors, pavyzdžiui, „Facebook“, paskiriame komandą žmonių, kurie privalo atsakyti į vartotojams iškilusius klausimus.

O į taip vadinamus alternatyvius faktus ar konspiracijų teorijas jau seniai nereaguojame. Jų tiek daug, kad būtų tiesiog neįmanoma visko susekti. Vietoje to tiesiog stengiamės bendrauti ir megzti dialogą, atsakyti į visus klausimus.

– Įsivaizduokite situaciją – Žemės link skrieja milžiniškas asteroidas, būdų, kaip jį numušti, nėra, o ir laiko galbūt per mažai. Ką darytumėte tokio scenarijaus atveju? Ar tikrai viską praneštumėte visuomenei? Ar visgi kažką nutylėtumėte tam, kad nesukeltumėte panikos?

– Pirmiausia supraskite, kad tai jau nebūtų tik NASA ar tik Amerikos problema. Kasmet vyksta konferencijos, kuriose pasaulio kosmoso agentūros sprendžia, kaip reikėtų elgtis, jeigu tikrai nutiktų kas nors panašaus.

Atliekamos tokių įvykių inscenizacijos, o paskui vertinama, kaip skirtingos pasaulio agentūros ir šalių visuomenė galimai reaguotų į situaciją.

Žmonės dažnai klausia: ar NASA tikrai pasakytų? Garantuoju, kad taip. Be to, netgi mėgėjai astronomai anksčiau ar vėliau pamatytų tą asteroidą, jeigu jis itin didelis – būtų aiškiai matomas ir plika akimi. Kam kvailinti visuomenę? Mūsų darbas – ją informuoti. Ką galime padaryti ir tikrai darome – pasimokyti, kaip žinią pranešti geriausiai.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: lrt.lt
lrt.lt
Autoriai: Goda Raibytė
(20)
(5)
(15)

Komentarai (41)

Susijusios žymos: