Bene pats klaikiausias dalykas, kokį galima sužinoti apie Hitlerį: jis toks pat, kaip ir mes?  (9)

„Youtube“ galima išgirsti Hitlerio balsą ne tik jam sakant kalbas partijos nariams, bet ir tuomet, kai jis kalba ramiu tonu. Net nejauku girdėti visiškai paprasto žmogaus balsą, kai tikiesi išgirsti su niekuo nesupainiojamo siaubūno ir psichopato tonu sakomus žodžius“, – knygoje „Pasaulio istorija išsinešti“ rašo Alexanderis von Schönburgas.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

„Pasaulio istorija išsinešti“ – penktoji A.von Schönburgo knyga, kurioje jis užsimojo įgyvendinti tai, kas neįmanoma – suspausti visą pasaulio istoriją į porą šimtų puslapių. Ir jam pavyko!

Pateikiame šios knygos aštuntąjį skyrių „Monstrų biuras: apie blogį istorijoje ir kodėl jis mus taip žavi“ apie Adolfą Hitlerį.

* * *

„Esama išgamų, bet jų per mažai, kad taptų iš tikrųjų pavojingi. Pavojingi yra paprasti žmonės.“

Primo Levi, Holokaustą patyręs rašytojas

1889 m. balandžio vakaras Aukštutinės Austrijos Infyrtelio regione. Moteris nerimauja dėl ką tik gimusio kūdikio gyvybės. Susirūpinęs gydytojas pasilenkia prie pagimdžiusios drebulio krečiamos jaunos moters. Ji jau prarado tris vaikelius. Gustavas, Ida ir Otas mirė ankstyvoje vaikystėje. Tai įvyko per du mėnesius. Du sirgo difterija, trečias mirė, kai dar buvo žindomas kūdikis. Moteris siaubingai bijo savo vyro.

„Ar norite sužinoti, ką mano vyras pasakė gimus Otui? – klausia ji gydytojo. – Jis įėjo į kambarį, pažiūrėjo į Otą ir tarė: „Kodėl visi mano vaikai turi būti tokie išdvėsėliai?“ Po kiek laiko įėjo alkoholiu trenkiantis vyriškis, jo barzda – kaip kaizerio Pranciškaus Juozapo. „Šitas dar menkesnis už Otą“, – suniurnėjo. Gydytojas jį subarė, moteris vėl apsipylė ašaromis.

„Mėnesių mėnesius kasdien meldžiausi, kad kūdikis gyventų“, – virkauja ji. Vyras užrinka: „Liaukis žliumbusi!“

Šioje Roaldo Dahlo istorijoje naujagimis lieka gyvas, jis užauga, jo vardas Adolfas. Skaitytojas, tai sužinantis tik pačioje pasakojimo pabaigoje, turėtų išsigąsti, kad jaudinosi dėl mažojo Adolfo Hitlerio, vėliau išžudžiusio milijonus žmonių.

Roaldo Dahlo pasakojimas išgalvotas, bet jame veikiausiai yra ir tiesos. Manoma, kad Aloisas Hitleris vyresnysis, nesantuokinis Annos Marios Schicklgruber sūnus, buvo smurtautojas, alkoholikas ir tironas. Tačiau niekas to tikrai nežino.

Adolfas Hitleris nuolat melavo apie savo šeimą ir kilmę, stengėsi ištrinti praeitį, todėl atkurti jo vaikystę nelengva. Savo iš esmės melagingoje autobiografijoje „Mein Kampf“ apie tėvus jis pasakoja miglotai. Pavyzdžiui, tėvą vadina tiesiog „pašto tarnautoju“. Tai darydamas siekia kuo įtaigiau pavaizduoti, kaip vienui vienas, pradėjęs nuo nulio, įkopė į aukštumas. Iš tikrųjų jis laisva valia mezgė įtartinus ryšius, pats pasirinko nepritapėlio bedarbio tapytojo Vienoje likimą.

Mokykloje Hitleris buvo visiškas nevykėlis. Kaip pats sakė, jau paauglystėje vengė darbo. Hitlerio tėvas, nors kilęs iš anuomet atsilikusio miškingo Žemutinės Austrijos regiono, priešingai, pasiekė gana daug. Lince jis dirbo gerai apmokamą muitininko darbą ir buvo gerbiamas. Jam mirus, vietinėje spaudoje pasirodė nekrologas.

Be abejo, tai neatitiko Hitlerio legendos apie vienišą iš žemiausio sluoksnio iškilusį kovotoją, aršų buržuazijos priešininką. Tačiau Hitlerio motina derėjo prie jo paprastos vaikystės paveikslo. Ji tikrai buvo kilusi iš liumpenproletariato, dirbo tarnaite. Prieš ištekėdama už muitininko Aloiso Hitlerio, tvarkė jo namus.

Šiam tai buvo jau trečia santuoka. Apie Hitlerio motinos tėvą sklando keisčiausi gandai. Tapęs reichskancleriu Hitleris uždraudė bet kokias publikacijas apie savo šeimą ir asmeninį gyvenimą. Kai 1942 m. Hitleriui buvo pranešta, kad Špitalio miestelyje, iš kurio kilęs jo senelis, kabo jam skirta atminimo lenta, jį ištiko vienas garsiųjų įtūžio priepuolių.

Jaunesnioji Hitlerio sesuo Paula mirė 1960 m. Berchtesgadene, sulaukusi šešiasdešimt ketverių. Kad ir kaip keistai skamba, ją slaugė prieš daug metų palikta Hitlerio draugė. Akivaizdu, Maria Reiter taip garbino Hitlerį, kad net po karo rūpinosi Paula.

Su JAV kariuomenės atliktos Paulos Hitler apklausos protokolais galima susipažinti Nacionaliniame Vašingtono, Kolumbijos apygardos, archyve. 1945 m. amerikiečių kariai ją suėmė, bet po daugybės nuodugnių apklausų turėjo paleisti. Moteris beveik visą laiką gyveno Oberzalcberge, nepadarė jokių nusikaltimų ir nebuvo partijos narė.

Iškart po karo ji įsidarbino dailės parduotuvėje Vienoje, o prieš mirtį slaugoma gyveno šešiolikos kvadratinių metrų bute Berchtesgadene. Apie Hitlerio giminaičius žinoma mažai. Apie jo šeimą parašyta viso labo viena knyga, iš šeštojo dešimtmečio yra išlikę du laikraščio interviu ir vienas dokumentinis filmas. Šiuo metu Adolfo Hitlerio giminės gyvena Didžiojoje Britanijoje ir Amerikoje. Kažkodėl vengiama kruopščiau jų paieškoti. Mintis, kad tarp mūsų gali gyventi Hitlerio kraujo giminės, kelia šiurpą.

Kodėl Hitleris mus ir baugina, ir domina? Todėl, kad jis yra absoliutus blogis, tikras primityvaus baisūno įsikūnijimas, toks šiurpus, kad net neįmanoma suvokti, jog esama jam giminingų, gal net į jį panašių žmonių.

„Youtube“ galima išgirsti Hitlerio balsą ne tik jam sakant kalbas partijos nariams, bet ir tuomet, kai jis kalba ramiu tonu. Net nejauku girdėti visiškai paprasto žmogaus balsą, kai tikiesi išgirsti su niekuo nesupainiojamo siaubūno ir psichopato tonu sakomus žodžius.

Ar Hitleris buvo normalus?

Tūkstančiai mėgino išsiaiškinti, kodėl Hitleris darė tokius šiurpius nusikaltimus prieš visą žmoniją. Daugelis nieko nepešė. Osvencimas tapo vokiečių, žydų, ne tik Europos, bet ir viso pasaulio skauduliu.

Protu nesuvokiama, kodėl Hitleris taip nuvertino žmogaus gyvybę. Hitlerio asmenybė buvo analizuota tūkstančius kartų, bet nė vienas mėginimas nedavė patenkinamų rezultatų. Sąžiningiausias buvo garsus jo biografas Joachimas Festas, pripažinęs, kad dauguma pasakojimų daugiau pasako apie jų autorių, o ne apie patį Hitlerį, ir galiausiai visi pasakotojai padaro išvadą, kad protas yra bejėgis perprasti tokį reiškinį kaip Hitleris.

Kartu su Churchilliu galėtume tarti, kad Hitleris yra tamsos gaubiama paslaptis. Tačiau ar nutarus, kad tai, kas nesuvokiama, ir liks nesuvokiama, reikėtų atsisakyti bet kokio istorinio tyrimo? Tikrai ne. Jei tuo tikėtume, turėtume Hitlerį išbraukti iš istorijos; kaip sako mano bičiulis ir bendradarbis istorikas Ralfas Georgas Reuthas, tokiu atveju „nustotų galiojusi pagrindinė istorijos mokslo taisyklė“.

Anglosaksiškajame pasaulyje jau beveik trys kartos uoliai stengiasi išgvildenti Hitlerio asmenybę. Įdomią tezę pateikia A.J.P.Tayloras. Pasak jo, antimodernistinės nuostatos ir prievartos kultas XX a. buvo paplitę visur, taip pat ir Anglijoje, bet tik vokiečiai galėjo į viską žiūrėti taip rimtai.

Jei Hitleris būtų buvęs britas, viskas būtų baigęsi geriau. „Williamas Blake’as rašė panašiai kaip Nietzsche, bet nei Gladstone’as, nei Neville’is Chamberlainas, susipažinę su jo raštais, neužsimanė padegti pasaulio.“ Be abejo, Adolfo Hitlerio asmenybę bandyta aiškinti ir tuo, kad tironas jo tėvas mėgo taikyti fizines bausmes.

O dėl Hitlerio seksualumo nuomonės išsiskiria; buvo tokių, kurie tvirtino, kad jam buvo būdingas koks nors sunkus, iš vaikystės atsineštas sutrikimas. Paskalos apie Hitlerio kriptorchizmą pasklido jam dar esant gyvam, anglų kareiviai dainuodavo: „Hitler Has Only Got One Ball / The Other Is At The Albert Hall“.

Prieš porą metų buvo pateikta teorija, kad Hitleris buvo užsislėpęs homoseksualas. Veikiausiai visa toji karta buvo „užsislėpusi“, nors palikime specialistams spręsti, ar vyrai, kurie, spaudžiant dešimties laipsnių šaltukui, apkasuose šildęsi glausdamiesi vienas prie kito, buvo homoseksualai.

Trečiajame dešimtmetyje buvęs artimas Hitlerio draugas, 1975 m. Miunchene miręs meno parduotuvės paveldėtojas Ernstas Hanfstaenglis, savo finansų knygoje Hitlerį apibūdino kaip „susikausčiusį“ ir neseksualų: „Esu tvirtai įsitikinęs, kad jis impotentas, užsigniaužęs, masturbuotis linkęs tipas.“

Tačiau Leni Riefenstahl ir Evos Braun patirtis liudija visai ką kita. Savo tikrai ne visuomenei skirtuose užrašuose (šiuo metu jie saugomi Nacionaliniame Vašingtono archyve) Eva Braun skundžiasi, kad visos Hitlerio mintys sukasi „tik apie aną galą“ ir „jam vis negana“.

Išsiskyręs su Eva Braun, Hitleris po ilgoko laiko tarpsnio vėl ėmė bendrauti su savo pirmąja didžiąja meile, anksčiau minėta Maria, socialdemokrato iš Berchtesgadeno dukra. Hitleris jai per tarpininkus pranešė, kad norėtų romano be įsipareigojimų. Ji atsisakė ir po kiek laiko ištekėjo trečią kartą. Kai jos vyras žuvo kare, Hitleris nusiuntė jai užuojautos telegramą ir šimtą raudonų rožių.

Ar tai kaip nors susiję su mūsų aptariamu klausimu? Taip. Visi bandymai nustatyti, ar Hitleris buvo nenormalus, keistas, skirti tik mums patiems nusiraminti. Jei Hitleris būtų buvęs normalus, tai reikštų, kad jis pavojingai artimas mums.

Tačiau kaip tik tai mums nori pasakyti Roaldo Dahlo istorija. Hitleris yra ne kažkas svetimo, iškilusio iš šlykščiausių žemės gelmių, blogio įsikūnijimas ar nežemiška būtybė, kaip norėtume manyti. Jis tiesiog žmogus – toks kaip mes. Tai ir yra klaikiausia!

* * *

„Pasaulio istorija išsinešti“ – nuo rėžtuko iki asmenukių lazdos

Alexander von Schönburg. Pasaulio istorija išsinešti. Iš vokiečių kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 223 p. Dailininkė Ilona Kukenytė

Domėtis istorija – tai domėtis savimi. Istoriją tyrinėjame dėl vienintelės priežasties – norėdami ištirti save.

Alexanderis von Schönburgas – vokiečių žurnalistas, buvęs „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ redaktorius, nuo 2009-ųjų yra „Bild“ redakcijos narys, keturių bestselerių autorius, sugebantis šmaikščiai ir intelektualiai pasukti pasaulį prieš skaitytojo akis dar nematytu kampu.

„Pasaulio istorija išsinešti“ – penktoji A.von Schönburgo knyga, kurioje jis užsimojo įgyvendinti tai, kas neįmanoma – suspausti visą pasaulio istoriją į porą šimtų puslapių. Ir jam pavyko! Jis pasakoja taip elegantiškai ir įtraukiančiai, kad galima tapti priklausomam nuo istorijos.

Čia – įspūdingiausi žmonijos atradimai, meno kūriniai, čia – pasakojimai apie garsiausius didvyrius ir baisiausius nusikaltėlius, čia vienu šuoliu įveikiamas atstumas nuo rėžtuko iki asmenukių lazdos...

Pirmiausia A.von Schönburgas keliolikoje puslapių sutalpina pirmus du milijonus žmonijos istorijos metų, keldamas klausimą – kaip niekuo neišsiskirianti beždžionių rūšis, mitybos grandinėje esanti kažkur tarp avies ir liūto, gebėjo pavergti žemę?

O toliau – asmeniškas požiūris į tūkstantmečių glūdumoje skendinčius įvykius, kelionė į svarbiausius miestus žmonijos istorijoje, šmaikštūs pasakojimai ir netikėti sugretinimai, reikšmingiausios idėjos, niekšai ir didvyriai – visa, dėl ko mes tapome tokie, kokie esame dabar.

Ši knyga – tarsi espreso kavos puodelis greta storų pasaulio istorijos tomų: lengva, stipri ir gaivinanti. Tokia, kokią norisi (ir reikia) pasiimti kartu dėl intelektualios pramogos. Ji nedidelės apimties, bet patikėkite: to, ko šioje knygoje nėra, jums tikriausiai ir neprireiks.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
(12)
(17)
(-5)

Komentarai (9)