Tikrą ažiotažą ir mirtiną pavojų pačiam autoriui sukėlęs memuarinis leidinys, kokia buvo itin slepiama SSRS tikrovė ()
Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Komunizmas be grimo“ naujieną – Michailo Solovjovo knygą „Be mitų: sovietų karo korespondento užrašai“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1954 metais Niujorke Čechovo vardu pavadinta leidykla išleido talentingo rašytojo Michailo Solovjovo „Sovietų karo korespondento užrašus“. Šaltojo karo tarp Rytų ir Vakarų sąlygomis šis memuarinis leidinys labai sudomino visuomenę.
Žinoma, nepraslydo šie atsiminimai ir pro akylų „sovietų šalies prestižo sergėtojų“ akis pačioje SSRS. Stengtasi karštligiškai aiškintis, kas gi iš tikrųjų tas buvęs Raudonosios armijos karo korespondentas M. Solovjovas?
Pats knygos autorius apie save rašo, kad yra kilęs „iš revoliucijai nusipelniusios šeimos“, studijavo istoriją, o nuo 1932 m. tapo „Izvestijos“ karo korespondentu. M. Solovjovui teko susipažinti su aukščiausiais sovietinio generaliteto atstovais, matyti ne paradinę, o vidinę jų gyvenimo pusę. Profesinėje kelionėje po Sovietų Sąjungos platybes bei dalyvaudamas dviejuose karuose komunistinę santvarką idealizuojantis jaunuolis pasidarė negailestingas Stalino režimo ir jo liaupsintojų kritikas.
Prie šių išvadų jaunasis autorius priėjo palengva. Karjeros pradžioje jam teko mokyti sovietų generolus istorijos, matyti menką jų išprusimą ir kultūros lygį, rašyti bei publikuoti rišlaus sakinio neįstengiančių suregzti Raudonosios armijos „oratorių“ kalbas, bendrauti su jais neformalioje aplinkoje. Pasiųstas į Ukrainą M. Solovjovas baisėjosi dėl kolektyvizacijos ir prievartinio maisto produktų nusavinimo kilusiu badmečiu, Kubanėje regėjo kadaise klestinčias, bet žmogėdriško režimo išplėštas ir sunaikintas kazokų stovyklas.
M. Solovjovas aprašo sovietų kariuomenėje vis labiau išsikerojantį „dvivaldystės“ principą, nuolatinę politinių ir karinių vadovų priešpriešą, iniciatyvumo stoką, nuolatines intrigas rezgančių, kariuomenės viduje veikiančių politinių „pilkųjų kardinolų“ baimę, įskundimus ir suėmimus. Autorius piktinasi, kad totalitarinėje, krauju ir baime vienijamoje valstybėje dažnai nukenčia nekaltieji, o triumfuoja niekšai. Beje, 1937 m. „už bendradarbiavimą“ su Stalino nemalonėn patekusiu laikraščio redakcijos vadovu N. Bucharinu nukenčia ir pats autorius. Kurį laiką jam buvo uždrausta gyventi Maskvoje.
Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo metais M. Solovjovas dalyvavo Maskvos gynyboje, vėliau pateko į Gudijos miškus, kovojo vokiečių kariuomenės užnugaryje veikiančiame sovietų diversantų būryje ir buvo paimtas į nelaisvę. Taip jam atsirado galimybių patekti į Vakarus, kur po karo gyveno ir dirbo. Jau po Stalino mirties išleistuose „Karo korespondento užrašuose“ pastebima autoriaus užuojauta kenčiantiems jo gimtosios šalies žmonėms, jaučiamas teisingumo siekis, nepritarimas pasibaisėtinoms represijoms.
Tad kas gi iš tiesų buvo tas M. Solovjovas? Spėjama, kad tikroji autoriaus pavardė – Michailas Golubovskis. Jis tikrai dirbo laikraštyje „Izvestija“, vėliau, pasirašinėdamas įvairiais pseudonimais, bendradarbiavo vokiečių okupuotų SSRS teritorijų spaudoje. Išlikusiuose pokario interviu M. Solovjovas dėl suprantamų priežasčių vengė atskleisti tikrąją savo tapatybę.
Pasak amerikiečių laivyno viceadmirolo L. C. Stevenso, M. Solovjovas pateikia mozaikos gabalėlius, kuriuos būsimieji istorikai kada nors įstengs sudėlioti rašydami dar neparašytą SSRS istoriją.
Michail Solovjov. Be mitų: sovietų karo korespondento užrašai. Iš rusų kalbos vertė Vytautas Leščinskas. – Vilnius: Briedis [2017]. – 264 p.: iliustr.