Atsiminimai apie pačią pirmąją sovietų okupacijos dieną 1940 m.: kaip Vokietijos ministras pasipriešino Sovietų Sąjungos pasiūlymui ir kas vyko paskui  (0)

1940 m. birželio 15 d. įvyko Lietuvos okupacija, į kraštą įžengė daugiau nei 200 tūkst. sovietų karių, o liepos mėnesį į Kremlių nusiųstų „liaudies delegatų“ prašymu Lietuva inkorporuojama į SSRS. Nepriklausoma du dešimtmečius išbuvusi Lietuva vėl patenka į mirtiną grobuoniško rytų kaimyno glėbį.

Memuarinės knygos „Raudonasis tvanas“ (leidykla „Briedis“) puslapiuose I. Šeinius aprašė, kaip naikinta Nepriklausomybė, gniaužtas lietuviškas patriotizmas, keičiant jį sovietiniu, brukti svetimi šūkiai ir gyvenimo būdas, sovietizuojamas šalies ūkis ir nusavinamos įmonės.

Lietuvai atsidūrus už geležinės uždangos prasidėjo visuotinio sekimo, suėmimų, susidorojimų banga. „Raudonasis tvanas“ – iškalbingas tų baisių įvykių liudininkas.

Pateikiame I. Šeiniaus tekstą iš knygos apie pirmąją Lietuvos okupacijos dieną.

Birželio 15-oji

Dvyliktą valandą mano įstaigon atėjęs Mr. Redfernas, jau nuo žiemos Vilniuje įsikūręs, pasakoja man, kad jis ką tik gavęs iš Kauno keistokų žinių. Antano Merkio vyriausybė šįryt anksti atsistatydinusi. Sovietų Sąjungos ministeris Lietuvai Pozdniakovas pasiūlęs respublikos prezidentui pavesti generolui Raštikiui sudaryti naują vyriausybę. Vokietijos ministeris Zechlinas prieš tai protestavęs.

Ne tik keistokos, tikrai keistos žinios. Svetimos valstybės siūlo ir protestuoja vienos Lietuvos vidaus klausimu! Gal gerai bent tai, galvoju, kad čia dvi valstybės atsistoja viena prieš kitą. Juk ir Sovietų bazių buvimas mūsų teritorijoj lig šiol neutralizavo Vokietijos agresyvų susidomėjimą Lietuva. Bet, kita vertus, kai vokiečių gyventojai iš Estijos ir Latvijos buvo atšaukti namo, Lietuvos vokiečiams, nors jų pas mus ir nedaug, leista pasilikti Lietuvoje. Ar ir tai ne ženklas mūsų naudai?

Vis dėlto, matyt, kažkas darosi. Ar tik neįvyks atviras santykių pablogėjimas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos? O gal kai kas ir dar rimčiau? Birželio 11-tą, grįžęs iš Maskvos, Antanas Merkys pareiškė spaudai, kad jis buvo patenkintas minčių pasikeitimu su Stalinu ir Molotovu.

Visais klausimais, liečiančiais tarpusavius santykius, prieita prie vienodos nuomonės, aplankyta Sovietų Sąjungos ūkio paroda, žiūrėta Maskvos-Volgos kanalo. Bet jau kitą dieną vidaus reikalų ministeris Skučas buvo priverstas atsistatydinti, o štai šiandien, jeigu tai tiesa, atsistatydino ir pats Merkys.

Visa tai gal susitvarkys, susidoros, gal nėra ko baimintis. (...)

Tiesiai priešais ateina vidutinio amžiaus vyras, apsirengęs pilku vasarišku kostiumu. Atrodo matytas. Gal kur kokiose vaišėse. Dabar prisimenu. Tai lenkų inžinierius, Lenkijoj pastatęs dvi dideles radijo stotis; pavardė iškrito man iš atminties. Jis eina tiesiai į mane, lyg jam būtų kas negerai atsitikę, o priėjęs beveik kniumba mano rankose.

– Nebėr Lietuvos... Bolševikai atgriūva.

Kas jam daros? Ne, jis atrodo visai normalus.

– Ar tamsta dar nieko negirdėjai?.. O, Viešpatie Dieve!.. Radijas pranešė apie tai jau trečią valandą... Ketvirtą valandą bolševikai peržengė sieną keliose vietose... Taip pat ties Gudagoju, tiesiai priešais Vilnių... Kas bus dabar su mumis?

Inžinierius žiūri į mane lyg iš karščio išdžiūvusiomis akimis, nenuleidžia nuo manęs žvilgsnio.

Staiga jaučiu, kad nustojau galimybės raminti ir guosti kitus žmones. Man daros tamsu, juoda akyse. Žibintuvai gatvėje linksta, meteorologijos pastato sienos, pro kurį abu šalia praeinam, siūbuoja, bangomis virsta.

Ne, tai negali būti! Tai netiesa, ką šis man mažai pažįstamas žmogus sako! Jam tikrai kas bloga atsitiko. (...)

Susitinku daugiau žmonių. Senių, vyrų ir moterų, ir jaunųjų. Visi stovi sustoję ir žiūri vieni į kitus. Arba laiko vieni kitus už rankų. Taip netikra viskas atrodo, taip keistai visi elgiasi...

Varteliuose sutinku šeimininką, matematikos profesorių. Vilki pilkšvą palaidą drobės kostiumą. Todėl atrodo dar baisesnis. Jo pailgo, dabar patįsusio veido negaliu atskirti nuo kostiumo. Atrodo, kad laukė manęs grįžtant. Pusę tako per sodelį į vilą einam nesakydami žodžio. Staiga girdžiu jį kaip iš tolo:

– Kur buvai tamsta taip ilgai? Pusę dienos...

Kaip galiu paaiškinti?

Profesorius nelaukia mano atsakymo.

– Įvyko kai kas. Taip, dabar galas.

– Kas gi pagaliau atsitiko? Kas? – klausiu pajutęs reikalą viską sužinoti. – Šiąnakt Lietuvai buvo įteiktas ultimatumas... Dešimtą valandą ryto vyriausybė nusileido bolševikų reikalavimams... Man dar ne viskas aišku.

– Tamsta pats gali sužinoti iš radijo, – profesorius lydi mane į savo darbo kambarį, paaiškina: – Radijas kartoja tą patį pranešimą kas penkiolika minučių jau nuo trečios valandos.

Nespėjom. „Elta“ ką tik baigė žinių pranešimus. Bet po penkiolikos minučių... vėl kartos... pačią svarbiausią žinią. Dabar transliuojamos gramofono plokštelės. Dainos ir šiaip lyrinė muzika, viskas taip graudu, likimo neatkeliamos naštos prislėgta. Taigi tikrai bus kas netikėtina, lemiama atsitikę.

Stovim ir laukiam. Minutės ilgos, pavėlavusios, kaustančios. Žvilgterėjau į laikrodį ant sienos. Ne, jis nesustojo. Ir vėl.

Profesoriaus žmona įeina sunėrusi rankas. Pražilo ji ar tik man taip atrodo? Skausmo ir paguodos suraižytu veidu nustato ji:

– Dabar tamsta niekados nebepamatysi savo šeimos Švedijoj. O tamsta taip ilgėjais jos, aš pastebėjau.

Ką dabar galiu pasakyti? (...)

Plokštelių muzika nutraukiama. Žinių pranešėjo balsas: „Pirmininkaujant respublikos prezidentui, vyriausybė nutarė savo posėdyje birželio 15 dienos rytą nusileisti Sovietų Sąjungos vyriausybės reikalavimams. Reikalavimai buvo šiąnakt pateikti ultimatyvia forma, ir atsakymas turėjo būti duotas šiandien prieš dešimtą valandą.

Nusileisdama šiems reikalavimams vyriausybė sutiko, kad raudonoji kariuomenė jau šiandien įžygiuotų Lietuvon, užimtų visus didesnius miestus ir kitas svarbesnes vietoves tokio didumo pajėgomis, kad jau krašte esančių oro bazių saugumas būtų visiškai užtikrintas.

Įsakyta suimti buvusį vidaus reikalų ministerį generolą Skučą ir saugumo policijos direktorių Povilaitį ir patraukti teisman kaip atsakingus už trijų raudonarmiečių kalinimą bei kankinimą, taip pat vieno Raudonosios armijos karininko nužudymą. Dabartinė vyriausybė nutarė pasitraukti ir užleisti vietą naujai vyriausybei, galinčiai gauti Sovietų Sąjungos vyriausybės pasitikėjimą.“

Paskui buvo perskaitytas trumpas Lietuvos kariuomenės vado kreipimasis draugiškai sutikti raudonosios kariuomenės dalinius, kur tik jie pasirodytų, ir traktuoti juos kaip mūsų sąjungininkus.

Nepaisant sunkiai slegiančios juodos rimties, visų lūpos spontaniškai sukrypsta į šypseną ties tais žodžiais, karčią, ironišką.

Baisiąją, nežmoniškąją žinią seka keletas trumpesnių giminiškų naujienų:

„Tuojau pat po vyriausybės posėdžio respublikos prezidentas Antanas Smetona šįryt nutarė pasitraukti iš Lietuvos. Popiet jis jau perėjo vakarų sieną. Atsistatydinusios vyriausybės ministeris pirmininkas Antanas Merkys laikinai eis respublikos prezidento pareigas.

Buvęs vidaus reikalų ministeris generolas Skučas ir saugumo policijos direktorius Povilaitis jau suimti ir uždaryti kalėjiman.

Užsienio reikalų komisaro pavaduotojas Dekanozovas atskrido iš Maskvos Kaunan palengvinti sudaryti naują, Sovietų Sąjungai draugiškai nusistačiusią vyriausybę.“

Paskui vėl pasigirsta gramofonas. (...)

Grįžęs savo kambarin, pradedu galvoti, ką man daryti. Švedijoj turiu žmoną ir sūnų. Išgirdus per radiją, kas Lietuvą ištiko, apims juos didelis nerimas. Ar nebėgt man? Tuojau pat, kol dar ne per vėlu. Juk kas gi kita čia laukia, jei ne nelaisvė, ne vergija?

Suprantu, kad einu Vilniuje atsakingas pareigas, globoju pabėgėlius, tūkstančius pabėgėlių. Ar galiu tada virsti pats pabėgėliu? Jie visi žiūrėjo į mane kaip į savo globėją, dabar jų laukia nauji, turbūt daug didesni sunkumai. Ar turiu teisę juos vienus palikti? Be jų, turiu dar vadinamąsias karo aukas, visą trečdalį Vilniaus gyventojų. Kaip jie visi, tie nelaimingieji, pažiūrės į mane?

Mano šeimai Švedijoj negresia joks pavojus, atrodo, dar ne...

Ar galima tokiu metu kaip dabar palikti savo kraštą?..

Nusprendžiau pasilikti Lietuvoj.

Naktį nubundu, klausaus. Namų sienos dreba, langai žvanga. Iš oro girdėt bildesys ir ausis veriantis tarškėjimas. Panašus kaip trankant didelius skardos lakštus vieną į kitą. Tai bolševikų tankai, įsigrūdę Lietuvon, pakeliui, toliau. Kad sustiprintų jau esančių raudonųjų bazių saugumą ir padėtų lengviau sudaryti Lietuvos naują, Maskvai patikimą vyriausybę...

Tankai tarška, bilda be pertraukos, valanda po valandos. Oras pilnas, kambarys pilnas visą kūną ir sielą veriančio tarškesio ir bildesio. Raudonojo, žvėriško triukšmo.

Neima miegas. Argi galima miegoti, kai girdi, kad Lietuvą kausto geležiniais pančiais?

* * *

Ignas Šeinius. Raudonasis tvanas. – Vilnius: Briedis [2017]. – 272 p.: iliustr.

Leidykla „Briedis“ išleido Igno Šeiniaus knygą „Raudonasis tvanas“.

Tarpukario Lietuvos diplomato, spaudos darbuotojo, rašytojo Igno Jurkūno-Šeiniaus (1889–1959) knyga „Raudonasis tvanas“ atveria vieną tragiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių – sovietinę krašto okupaciją. Iki šiol aktualumo neprarandantį leidinį papildo keli šimtai archyvinių nuotraukų, tarp jų ir iš I. Šeiniaus šeimos archyvo, dalis jų publikuojama pirmą kartą.

1939 m. spalį pagal Molotovo-Ribentropo paktą tarp komunistinės SSRS ir nacių Vokietijos iš sovietų atgavusi Vilnių Lietuva kartu įsileidžia ir Raudonosios armijos karius. Prasideda palaipsnis krašto bolševikinimas, turėjęs pasibaigti „savanorišku įsiliejimu į broliškų tautų šeimą“.

Šalyje nestabdomai sklinda sovietų propaganda, ima šeimininkauti svetimos valstybės kareiviai ir raudonieji politrukai, spaudžiant Maskvai keičiami įstatymai, nebaudžiamai veikia iš įkalinimo įstaigų paleistas suaktyvėjęs komunistinis gaivalas, intensyviai klojami pamatai Lietuvai prijungti prie Sovietų Sąjungos.

1940 m. birželio 15 d. įvyko Lietuvos okupacija, į kraštą įžengė daugiau nei 200 tūkst. sovietų karių, o liepos mėnesį į Kremlių nusiųstų „liaudies delegatų“ prašymu Lietuva inkorporuojama į SSRS. Nepriklausoma du dešimtmečius išbuvusi Lietuva vėl patenka į mirtiną grobuoniško rytų kaimyno glėbį.

Memuarinės knygos puslapiuose I. Šeinius aprašo, kaip naikinta Nepriklausomybė, gniaužtas lietuviškas patriotizmas, keičiant jį sovietiniu, brukti svetimi šūkiai ir gyvenimo būdas, sovietizuojamas šalies ūkis ir nusavinamos įmonės. Lietuvai atsidūrus už geležinės uždangos prasidėjo visuotinio sekimo, suėmimų, susidorojimų banga. „Raudonasis tvanas“ – iškalbingas tų baisių įvykių liudininkas.

Iki pat paskutinės akimirkos karo pabėgėliais besirūpinęs I. Šeinius stengėsi likti Lietuvoje. Ir tik supratęs, kad jį ketinama suimti, nusprendžia trauktis į Vakarus, pas Švedijoje gyvenančią šeimą. Jo laukia dramatiška, pavojų kupina kelionė per akylai ginkluotų kareivių sergėjamą Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sieną, kur kiekvienas neatsargus žingsnis galėjo baigtis mirtimi.

Pasiekęs Švediją I. Šeinius ėmėsi rašyti knygą. 1940 metais „Raudonasis tvanas“ išleistas Stokholme. Vakarų skaitytojui skirtame pasakojime autorius, to meto įvykių liudytojas, ne tik atskleidė skaudžią savo Tėvynės dramą, bet ir siekė supažindinti su Lietuvos istorija, kultūra, žmonėmis. Netrukus knyga išversta į kitas skandinavų kalbas, lietuviškai ji pirmą kartą pasirodė 1953 m. Niujorke. I. Šeiniaus „Raudonasis tvanas“ turėtų perskaityti kiekvienas Lietuvos patriotas.

2016 m. Širvintose, netoli autoriaus tėviškės, I. Šeiniui atidengtas paminklas.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(36)
(4)
(32)

Komentarai (0)

Visi šio ciklo įrašai