Kodėl verta leisti sau viską, ko norisi: gydytoja dietologė pasakoja, kas yra intuityvus valgymas ir kokius stebuklus jis daro  ()

Net neskanus maistas, jei jis uždraustas, tampa labai viliojantis. Savęs ribojimas sukelia įtampą, kurią nuramina tik netikėtas persivalgymas, sako intuityvaus valgymo specialistė, gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė-Ingelevičienė.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Anot jos, intuityvų valgymą propaguojantys žmonės renkasi maistą, kuris ir skanus, ir reikalingas kūnui – netiesa, kad jei leis sau viską, žmogus valgys tik picas ir mėsainius.

– Galima pamanyti, kad intuityvus valgymas žalingas, kad valgoma norint prastumti laiką, pagerinti nuotaiką. Kaip yra iš tikrųjų?

– Tai, ką paminėjote apie nuotaiką ir laiko prastūmimą, – emocinis valgymas. Intuityvus valgymas su emociniu siejasi nebent tiek, kad stengiamasi neslopinti emocijų maistu. Intuityvus valgymas skatina remtis žmogų savo kūno pojūčiais, valgyti tada, kai žmogus jaučiasi alkanas ir nustoti tada, kai jaučiasi sotus.

Svarbus dalykas, būdingas intuityviam valgymui, – leisti sau valgyti viską, ko norisi. Tai labai svarbu žmonėms, kurie riboja save. Kai žmonės išgirsta, kad reikia valgyti tai, ko norisi, juos apima nerimas. Manoma, kad taip tik didės svoris.

Taip, gali būti, kad jei kurį laiką žmogus neleido sau valgyti mėgstamų produktų, jis kurį laiką jų valgys kur kas daugiau. Tačiau ilgainiui, po kokios savaitės, viskas susinormalizuoja. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie renkasi tai, ko nori, pasižymi geresniais mitybos įpročiais. Jie pasirenka maistą, kuris ir reikalingas kūnui, ir yra skanus.

Žmonės nėra tokie blogi, kaip patys įsivaizduoja ir, jei leis sau valgyti tai, ko norisi, nesirinks vien picų ir mėsainių. Iš tiesų, žmonės mėgsta ir daržoves, ir vaisius. Jei pagal kažkokias rekomendacijas nereikia maitintis vien daržovėmis, jie mielai jas valgo.

Esminis dalykas yra tai, kad jei ko nors valgyti sau neleidi, to labiausiai norisi. Galbūt tas maistas net nėra toks skanus, bet kai jis uždraustas, labai vilioja. Dalis žmonių patiria vienkartinį persivalgymą, kuris baigiasi nemaloniu jausmu, skrandžio skausmu. Tačiau tai nieko tokio. Blogiau yra daliai žmonių, kurie nuolatos laikosi dietos, save riboja ir jiems persivalgymai būdingi dažnai. Būtent tas ribojimas ir neleidimas valgyti provokuoja persivalgymus.

– Tai – vadinamasis dietinis valgymas?

– Taip, dietinis mąstymas. Viena tokio mąstymo apraiškų – kai maistas suskirstomas į gerą ir blogą, leidžiamą ir neleidžiamą. Tuomet neleidžiami produktai kažkur padedami, neperkami, bet jie kelia įtampą. Ta įtampa visuomet tvyro, o baigiasi palengvėjimu, kurį sukelia persivalgymas.

– Kas nutinka, kai žmonės ima neriboti maisto?

– Kai klientai pradeda valgyti viską dėmesingai, neskubėdami, jausdami maisto skonį, jie ima pastebėti, kad maistas, anksčiau jiems buvęs itin skanus, nėra toks jau ir skanus. Tikslas nėra, kad tam tikri produktai taptų neskanūs ar jų nesinorėtų.

Valgant normaliai, tai nesibaigs persivalgymu. Valgymas turėtų būti malonus, su pasimėgavimu. Tuomet ir nauda kūnui kitokia. Nustatyta ir tai, kad jei valgoma su malonumu, maistinės medžiagos geriau įsisavinamos.

– Dietos besilaikantis žmogus neleidžia sau tam tikrų produktų, bet kartais gali jų persivalgyti. Tuomet jis jaus ne tik malonumą, bet ir kaltę.

– Taip, po to lieka kaltės jausmas. Todėl ir svarbus besąlyginis leidimas sau valgyti. Kai žmogus pasirenka, kad leis sau valgyti viską, tai reiškia, kad jis sau nepriekaištaus, nekaltins, nenuspręs likusią savaitę visiškai nieko neragauti. Žmonės skirtingi, todėl kai kurie jaučia labai stiprų kaltės jausmą. Tuomet jiems reikia gydymo programos, pagal kurią dirbama ir su tuo kaltės jausmu. Tačiau kai kuriems užtenka tik pamąstyti apie savo gyvenimą, pagalvoti – kodėl neleidus sau valgyti to, kas skanu?

– Ar egzistuoja išimtys, kai tam tikrus maisto produktus reikia riboti?

– Be abejo. Tokių situacijų nėra daug, bet yra. Pavyzdžiui, tikrai nerekomenduosiu visko valgyti alergiškam žmogui. Sau leisti viską, ko norisi, galima tik tada, jei nėra medicininių draudimų. Nereikėtų valgyti visko, kai yra alergija maistui, kai netoleruojamas gliutenas. Intuityvus valgymas netinka ir sergantiems anoreksija ar bulimija. Jis gali tikti nebent vėlesniame gydymo etape, tačiau iš pradžių nei alkio, nei sotumo jausmu negalima pasitikėti.

– Intuityvus valgymas – gana novatoriška idėja. Kokių klaidų įžvelgiate?

– Pastebiu, kad intuityvus valgymas kartais priskiriamas emociniam valgymui.

– O kaip reikia suvokti emocinį valgymą?

– Jei susitelkiama į kažką kitą, o ne maistą, tai greičiausiai emocinis valgymas. Jam būdinga tai, kad valgoma tuomet, kai nejuntamas alkis. Lyg ir kažko norisi, gerai būtų užkrimsti, bet nejaučiamas alkis.

Su emociniu valgymu siejamos stiprios emocijos, bet jos dažnai nebūtinos. Gali veikti ir nuobodulys, televizoriaus žiūrėjimas, sėdėjimas prie kompiuterio, rutina dirbant. Tuomet valgymas suteikia malonumo ir, atrodo, kad suteikia jėgų. Regis, visi tai daro ir užkandžiauja, bet jei valgoma prie kompiuterio ir televizoriaus, reikia pasigilinti, kas tai provokuoja.

– Tačiau retai kada žmonės vien tik valgo ir niekuo kitu neužsiima. Dažnai valgoma kavinėje bendraujant su bičiuliais ir pan.

– Bendravimas prie maisto – svarbus ir skatintinas dalykas. Reikia tai daryti, nes maistas suteikia malonumą ir sujungia žmones. Bendravimas prie maisto – kitoks. Taigi jei bendraujame, tai nėra emocinis valgymas.

Tačiau skatinčiau valgant neskaityti, nežiūrėti televizoriaus, nenaršyti internete. Žmonės, kurie valgo ir užsiima papildoma veikla, turi keturis kartus didesnę riziką nutukti. Taip nutinka todėl, kad nebesusitelkiama į maistą, sunku pastebėti, kada atsiranda sotumas, koks maisto skonis. Lieka keistas jausmas – nei pavalgęs, nei nepavalgęs. Geriausia yra susitelkti į maistą.

– Dabar daug maisto produktų savo sudėtyje turi skonio priedų. Gali būti sunku pajusti, kad maistą renkiesi pats, o ne veikiamas priedų.

– Maisto pramonė tikrai stengiasi, kad maistas turėtų kažkokį ypatingą skonį, kad produktai būtų perkami. Tam dedama daug pastangų. Tačiau sakyčiau, kad nereikia labai bijoti išorinių medžiagų, jų poveikis nėra toks stiprus.

Pavyzdžiui, natrio glutamatas – medžiaga, kurią galima rasti ir natūraliai. Jos yra motinos piene, todėl mes jos gauname nuo pat kūdikystės. Taip pat natrio glutamato yra mėsoje, kai kuriose daržovėse ir pan. Mūsų kūnai prie šios medžiagos pripratę. Tačiau taip, natrio glutamatas naudojamas ir keičiant prasto produkto skonį, bandant padaryti jį skanesniu.

Žmonėms, galvojantiems, kad jie priklausomi nuo tam tikro maisto, reikia pasakyti, kad tokios priklausomybės nėra. Kai kažką valgant atrodo, kad neįmanoma sustoti, reikia bandyti mažinti savo pažeidžiamumą išoriniams veiksniams. Jei asmuo pavargęs, neišsimiegojęs, patyręs stresą, yra tikimybė, kad jis norės kažkokio prastesnio maisto, turinčio skonio stipriklių.

Apetitą sutrikdo miego stoka, nuovargis, todėl pirmiausia reikia susitvarkyti su tuo. Tai reikia daryti kiekvieną dieną. Jei valgome sąmoningai ir kreipiame dėmesį į skonį, galime pajusti, ar tai skanu, ar ne, ar yra kažkokių poskonių, kurie nepriimtini. Tuomet gal savijauta suvalgius bulvių traškučių nebus tokia gera, kaip buvo anksčiau.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: lrt.lt
lrt.lt
Autoriai: Richardas Jonaitis
(9)
(5)
(4)

Komentarai ()